Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Mes geriausiu atveju galime tikėtis surinkti tūkstantį vyrų. Kiek turime šautuvų ir amunicijos, nežinau. Tuo tarpu kiekvienoje turkų gyvenvietėje, ne tik Antiochijoje, stovi kariniai daliniai…

– Mūsų iš viso penki tūkstančiai penki šimtai žmonių, – pertraukia jį Bagratianas. – Pasigailėjimo nesulauksime, tik lėtos, kankinamos mirties. O Musa Dagą ne taip lengva apsupti.

Avakianas apstulbęs žvelgia pro langą.

– Ar tie penki tūkstančiai norės to paties kaip ir jūs, efendi?

– Jei nenorės, vadinasi, jų laukia niekinga mirtis Mesopotamijos purve… Aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad mane išgelbėtų! Noriu kovoti! Noriu nužudyti tiek turkų, kiek šovinių yra mūsų šovininėse. Jei nebus kitos išeities, liksiu ant Damladžko vienas. Tarp dezertyrų!

Iš Bagratiano akių sklinda ne įniršis, o pyktis, šventas ir kartu linksmas. Atrodė, kad jis džiaugiasi galėdamas vienas stoti prieš milijonines Envero Pašos armijas. Jis kaip pamišęs pašoka iš vietos, ima greitai žingsniuoti po kambarį.

– Man svarbu ne gyventi, o suteikti gyvenimui prasmę!

Avakianas vis dar nenori pasiduoti.

– Gerai! Kiek laiko mes ginsimės. O paskui?

Gabrielis nustoja bėgioti po kambarį, vėl atsisėda prie savo brėžinių.

– Paskui… Per dvidešimt keturias valandas turime išspręsti begalę problemų. Kur bus dalijama mėsa? Kur laikysime šaudmenis? Kur bus lauko ligoninė? Kokias pastoges turėsime įsirengti? Vandens šaltinių yra pakankamai. Bet kaip geriausia organizuoti vandens tiekimą? Ant šių kortelių surašiau ginkluotų vyrų tarnybos įstatus. Viską švariai perrašykite, Avakianai! Mums tai pravers. Sutvarkykite visus šiuos užrašus. Tikiuosi, kad nedaug ką pamiršau. Kol kas visa tai tik teorija, bet didesnę jos dalį įmanoma paversti tikrove. Juk mes, armėnai, visada didžiuojamės savo proto pranašumu. Tuo mes juos baisiai supykdėme. Taigi dabar turime įrodyti, kad iš tikrųjų esame pranašesni.

Avakianas tiesiog sukrėstas. Labiau negu bendras visų likimas jį trikdo neįveikiama jėga, spinduliuojanti iš Gabrielio. Jį supa ne švytinti, o liepsnojanti substancija. Juo mažiau kalba, juo ramiau dirba, tuo tankesnė darosi ši substancija. Samvelą Avakianą ši jėga veikia taip stipriai, kad jis nesugeba sukaupti dėmesio, negali rasti žodžių išreikšti savo abejonėms, tik neatitraukdamas akių žvelgia į Gabrielį, kuris dar labiau gilinasi į karinį žemėlapį. Sustingęs net neišgirsta Bagratiano žodžių. Gabrielis nekantriai pakartoja nurodymą:

– Dabar lipkite žemyn, Avakianai! Pasakykite, kad pietauti neateisiu. Tegul Misakas atneša ko nors pavalgyti. Negaliu prarasti nė minutės. Be to, iki susirinkimo nenoriu matyti nė vieno žmogaus, suprantate? Net ir žmonos!

Žmonės pradėjo rinktis jau pirmomis popietės valandomis. Muchtarai, kaip buvo sutarta, asmeniškai saugojo trejus sodo sienos vartus ir tikrino kiekvieno įeinančio asmenybę. Tačiau ši atsargumo priemonė pasirodė nereikalinga, nes Ali Nazifas su savo komanda nepastebimai iškeliavo į Antiochiją, net neatsisveikinęs su žmonėmis, su kuriais gyveno tiek daug metų. Nei turko laiškanešio šeima, nei kiti kaimynai musulmonai neprisijungė prie armėnų būrių, keliaujančių į Johunoluką. Gerokai prieš susirinkimo pradžią paskutiniai būriai praėjo pro sargybos tinklą. Tada didieji sodo vartai ir dveji maži varteliai buvo gerai uždaryti. Žmonės būriavosi didelėje aikštėje priešais vilą, iš viso apie tris tūkstančius. Prie kairiojo namo šono buvo didžiulis diendaržis, kurį Ter Haikazuno prašymu atitvėrė surištomis skalbinių virvutėmis ir nieko ten neįleido. Aukštoje verandoje priešais namą susėdo daug žinomų žmonių. Nedideli verandos laiptai tapo kalbėtojo tribūna. Laiptų apačioje Johunoluko seniūnijos raštininkas pasistatė stalelį ir pasirengė užrašinėti svarbiausius sprendimus. Gabrielis Bagratianas kiek galėdamas ilgiau liko savo kambaryje, kurio langai buvo į kitą pusę. Jis išėjo iš namų tik tada, kai Ter Haikazunas pasiuntė jo pakviesti. Jį pasitiko išblyškę, viltį praradę veidai, ne trys tūkstančiai, o vienas, vientisas. Beviltiškas tremties veidas, toks pat kaip ir šimtuose kitų vietų šią valandą. Minia, nors tai buvo nereikalinga, stovėjo taip susispaudusi, kad atrodė mažesnė negu iš tikrųjų. Tik toliau, aikštės gale, kur augo seni medžiai, žmonės sėdėjo, gulėjo, rėmėsi į medžių kamienus, buvo atsiskyrę nuo minios, lyg jų gyvybė jiems visiškai nerūpėtų.

Kai Gabrielis apžvelgė šią minią, kuri juk buvo jo tauta, jį staiga apėmė siaubas. Išsigandusi širdis ėmė plakti be jokio ritmo. Tikrovė vėl pasirodė visiškai skirtinga nuo įvaizdžio, kurį jis buvo susikūręs. Tai buvo nebe tie žmonės, kuriuos matydavo kaimuose kas dieną, kurie buvo jo drąsių planų objektas. Išplėstose akyse slypėjo mirtina rūstybė ir kartėlis. Veidai atrodė kaip sudžiūvę vaisiai. Net jaunų žmonių veidai jam atrodė įdubę, raukšlėti. Kai tyrinėdamas žmones vaikščiojo po žemdirbių ir amatininkų namus, matė tiek mažai tikrovės, kiek jos mato karieta pravažiuojantis keliautojas. Tik dabar, šią lemtingą nedrumsčiamos tylos valandą, jis, atitrūkęs nuo savo tautos, pirmą kartą prisilietė prie savo gyvenimo ištakų. Viskas, ką buvo sugalvojęs ir išplėtojęs kambaryje, dabar staiga susvyravo. Tokie svetimi, tokie bauginantys atrodė veidai tų, kuriuos ketino patraukti paskui save. Moterys tebevilkėjo šventiniais drabužiais, ryšėjo šilkinėmis skarelėmis, ant kaklo monetų vėriniai, ant riešų skambančios apyrankės. Kai kurios vilkėjo turkiškais drabužiais, plačiais šalvarais, ant kaktos kabojo perlų karoliai, nors visos jos pamaldžios krikščionės. Kaimynystė ištrindavo išorinius skirtumus, ypač kraštutiniuose kaimuose – Vakife ir Kebusijėje. Gabrielis matė vyrus, vilkinčius entarį, virš barzdotų veidų – fesas arba kailinė kepurė. Tokiu šiltu oru daugelis buvo prasisegę marškinius. Keistai baltavo krūtinės po liesais, įdegusiais kaimiečių kaklais. Tai čia, tai ten iš minios skyrėsi tarytum pranašų baltos aklų elgetų galvos. Jos atrodė kaip Paskutiniojo Teismo dvasios, reikalaujančios atpildo. Priekyje stovėjo Gevorkas, šokėjas su saulėgrąža rankose. Idioto veido išraiška nebeatrodė paslaugi kaip paprastai, veide įsirėžęs priekaištas, siekiantis iš šio pasaulio į aną. Gabrielis ledine ranka palietė savo angliškos eilutės audinį. Audinys jam pasirodė aštrus tarytum dilgėlės. Kartu iškilo klausimas: „Kodėl kaip tik aš? Kaip turiu su jais kalbėti? Ką užsikraunu ant pečių?“ Atsakomybės jausmas pasirodė lyg saulės užtemimas, lyg tamsoje šmėkščiojančių šikšnosparnių šešėliai. Ir staiga niekinga mintis: šalin iš čia! Šiandien pat! Nesvarbu kur! Bet štai Ter Haikazunas iš lėto, įtaigiai ėmė kalti į minios sąmonę pirmuosius žodžius. Gabrielis juos girdėjo vis aiškiau. Žodžiai ir sakiniai įgavo prasmę. Saulės užtemimas Gabrielio danguje baigėsi.

Ter Haikazunas nejudėdamas stovėjo ant aukščiausios laiptų pakopos. Kai jis kalbėjo, judėjo tik lūpos ir kryžius ant krūtinės. Smailus gobtuvas metė šešėlį ant vaškinio veido, ant giliai įdubusių skruostų šiaušėsi juoda barzda su dviem žilų plaukų sruogomis. Akis buvo užmerkęs, jos atrodė kaip du mįslingi šešėliai. Galėjai pamanyti, kad jis šią valandą jaučia ne siaubingų dalykų pradžią, o tarsi jau būtų juos išgyvenęs, viską patyręs, priėjęs kelionės tikslą ir dabar tenorėtų atsigulti ir pailsėti. Nors armėnų kalba, kaip ir kitos Rytų kalbos, linkusi į puošnumą ir gražbylystę, jis kalbėjo trumpais, kone sausais sakiniais.

Reikia gerai perprasti vyriausybės ketinimus. Vargu ar tarp vyresnių žmonių rasi bent vieną, kuris nebūtų patyręs ankstesnių laikų žudynių, jei ne savo kailiu, tai artimųjų ar giminaičių, nukankintų Anatolijoje. Bet neužtarnauta Kristaus malonė saugojo Musa Dagą. Ilgus palaimingus metus čionykščiuose kaimuose viešpatavo ramybė, tuo tarpu dešimtys tūkstančių tautiečių buvo išžudyti Adanoje ir kitose vietose. Reikia aiškiai skirti, kas yra žudynės ir kas tremtis. Žudynės trunka keturias, penkias, blogiausiu atveju septynias dienas. Narsus žmogus visada ras būdą, kaip kuo brangiau parduoti savo gyvybę. Greitai galima rasti slėptuvę moterims ir vaikams, įniršusių kariškių kraujo troškulys greitai pasotinamas, net žvėriškiausiai nusiteikusius zaptijus po kiek laiko apima pasibjaurėjimas. Valdžia visada pati organizuoja žudynes, bet niekada to nepripažįsta. Jos prasideda iš netvarkos ir baigiasi netvarka. Netvarka yra geriausia šios niekšybės dalis, o didžiausia nelaimė – mirtis.