Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!

– Čia nėra kur atsisėsti.

– Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…

– O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?

– Na, per daug nefantazuokite…

Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:

– O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?

– Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?

– Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…

– Prancūzė? Anglė? Ką visa tai reiškia?

– Reikia tik trupučio drąsos, ir jūs įveiktumėte visas užkardas…

– Aš žmona ir motina!

Žiuljetė dabar žengė taip greitai, kad Gonzaga kiek atsiliko. Jai pasirodė, kad išgirdo jį šnibždant: „Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas.“ Ji trumpai atsigręžė.

– Jei taip manote, kodėl pasiliekate Azijoje?

– Aš? Juk karas visiems pasaulio vyrams yra karas.

Žiuljetė vėl kiek sulėtino žingsnį.

– Jums viskas taip paprasta, Gonzaga. Kad mes turėtume jūsų amerikietišką pasą! Galite keliauti savo grupei iš paskos į Damaską ar Beirutą. Kodėl jūs taip įsitvėrėte šio Dievo pamiršto žemės kampelio?

– Kodėl? – dabar Gonzaga galėjo eiti visai šalia Žiuljetės. – Kodėl? Jeigu ir labai gerai žinočiau, jums, Žiuljete, ko gera, vis tiek nenorėčiau to pasakyti.

Prie kito posūkio jų laukė Voskanianas. Jis įveikė savo užsispyrimą ir prisijungė prie šios poros, retkarčiais nužvelgdamas Žiuljetę niūriu, įsakmiu žvilgsniu. Iki pat vilos vartų niekas daugiau nepratarė nė žodžio.

Gabrielis, kažkokių dvasių paragintas, surengė generalinę repeticiją paskutinę valandą. Prie namų vartų jo laukė rauplėtasis Ali Nazifas.

– Pone, atėjau savo medžidijos, juk davei nedidelį užstatą.

Gabrielis ištraukė iš piniginės vieno svaro banknotą ir ramiai padavė Ali Nazifui, lyg viskas būtų tvarkoje, lyg žodinio pranešimo būtų galima laukti kantriai ir be nerimo. Senasis zaptijas atsargiai paėmė pinigus.

– Aš nusikalstu įsakymui. Neišduok manęs, efendi!

– Tu gavai pinigus. Kalbėk!

Ali Nazifo žvilgsnis ėmė neramiai bėgioti.

– Po trijų dienų per kaimus pereis miudiras ir policijos kapitonas.

Bagratianas pastatė į kampą lazdą, nusikabino nuo peties žiūroną.

– Taip? Ir ką gi gera jie mums praneš?

Žandaras pasikasė neskustą smakrą.

– Jūs turėsite iš čia išsikelti, visi! Tai vali ir kaimakamo įsakymas. Zaptijai surinks jūsų žmones nuo Svedijos iki Antakijos ir išvarys į rytų pusę. Dar pasakysiu, kad Alepe irgi negalėsite apsistoti. Dėl konsulų.

– O tu, Ali Nazifai? Ar tu irgi būsi tarp tų zaptijų?

Rauplėtasis žandaras su siaubu pakėlė rankas.

– Inšalah! Dėkui Dievui! Ne! Argi negyvenau su jumis dvylika metų? Buvau visos apskrities komendantas. Ir neturėjome jokių nemalonumų. Prižiūrėjau, kad būtų tvarka, dieną ir naktį. O dabar dėl jūsų prarasiu tokią gerą tarnybą. Koks nedėkingumas! Mūsų postas iš viso bus panaikintas.

Norėdamas paguosti vargšą zaptiją, Gabrielis įbruko jam į ranką kelias cigaretes.

– O dabar pasakyk man, Ali Nazifai, kada bus panaikintas tavo postas?

– Gavau įsakymą šiandien pat keliauti į Antakiją. O paskui čia atvyks miudiras su visa kuopa.

Tuo metu į namus sugrįžo Žiuljetė, Iskuhi ir Stefanas. Pamatę Ali Nazifą jie nė kiek nenustebo ir nieko neįtarė. Gabrielis pasivedėjo zaptiją iš tarpuvartės į žvyruotą aikštelę priešais namus.

– Iš tavo žodžių, Ali Nazifai, išeitų, kad kaimai tris paras nebus saugomi.

Gabrieliui tai pasirodė įtartina. Bet žandaras ėmė kalbėti dar tyliau:

– Efendi, jei mane išduosi, mane pakars ir dar užkabins ant krūtinės lentelę su užrašu: „Tėvynės išdavikas“. Bet aš tau pasakysiu viską. Tris dienas kaimuose nebus nė vieno zaptijo, nes postai bus iš naujo skirstomi Antakijoje. O paskui jums dar duos porą dienų pasiruošti.

Gabrielis atidžiai pažvelgė į savo namų langus lyg bijodamas, kad Žiuljetė gali jį stebėti.

– Ali Nazifai, ar turėjai pristatyti gyventojų sąrašus?

Rauplėtasis su geraširdiška klasta sumirksėjo žiūrėdamas Gabrieliui į akis.

– Nesitikėk nieko gera, efendi! Jie ypač nekenčia turtingų ir išsilavinusių. Kokia mums nauda, sako jie, jei išgaiš neturtingi ir darbštūs armėnai, o ponai, pinigų maišai ir advokatai liks gyvi mūsų šalyje? Tavo reikalai ypač prasti, tavo vardas sąrašo viršuje, efendi. Jie daug apie tave kalbėjo. Nemanyk, kad paliks ramybėje tavo šeimą. Jie viską apsvarstė labai išsamiai. Iki Antakijos jūs būsite kartu, o paskui jus išskirs.

Bagratianas nužvelgė zaptiją beveik susižavėjęs.

– Atrodo, tu esi didelis žmogus, apie viską informuotas. Gal miudiras atvėrė tau savo širdį, Ali Nazifai?

Žandaras ceremoningai nusilenkė.

– Tik dėl tavęs, efendi, taip stengiausi. Stoviniuodamas kanceliarijose klausiausi ištempęs ausis, ką jie kalba apie tave. O efendi, be tavo vieno vargano svaro nusipelniau atlyginimo aname pasaulyje. Ką šiandien reiškia vieno svaro banknotas? Jei turguje jį apskritai iškeis, tai vis tiek apgaus. O štai tiems, kurie ateis į mano vietą, atiteks daugiau kaip šimtas svarų ir visi kyšiai, kuriuos galima gauti kaimuose. Jiems atiteks tavo namai su visais jų turtais. Nes tau neduos nieko pasiimti. Jiems atiteks tavo arkliai, tavo sodas ir visi jo vaisiai…

Bagratianas pertraukė šį poetišką savo turtų vardijimą:

– Tegul jiems visa tai išeina į naudą!

Jis ištiesė nugarą, pakėlė galvą. Ali Nazifas liūdnai trypčiojo vietoje.

– Aš tau viską pardaviau už vieną popierėlį.

Norėdamas jo atsikratyti, Gabrielis ištraukė iš kišenės visus piastrus, kiek tik turėjo.

Įėjęs į kunigo namus Gabrielis labai nustebo, kad Ter Haikazunas apie artėjančią katastrofą buvo sužinojęs keletą valandų prieš Ali Nazifo pranešimą. Ankštame kambaryje buvo susirinkę Tovmasas Kebusianas, dar šeši muchtarai, du vedę kaimo kunigai ir Bitiaso pastorius Nochudianas. Papilkėję, tarytum vaškiniai veidai. Perkūno trenksmas neišsklaidė liguisto vangumo, apsėdusio juos jau kelias savaites, gal tik dar jį sutirštino. Jie stovėjo prisispaudę prie sienos, galėjai pamanyti, kad ten įaugę. Sėdėjo tik Ter Haikazunas. Atloštas veidas buvo patamsėjęs, bet rankas, ramiai gulinčias ant stalo, glostė ryškus saulės spindulys. Jei kas kalbėdavo, tai tik pašnibždomis, nejudindamas lūpų. Ter Haikazunas irgi patylomis kreipėsi į Bagratianą:

– Paprašiau muchtarus, kad jie, grįžę į savo kaimus, sušauktų žmones. Dar šiandien, kiek galima greičiau, visi suaugusieji nuo Vakifo iki Kebusijės turi susirinkti Johunoluke. Sušauksime didįjį susirinkimą, aptarsime, ką turime daryti…

Iš kampo pasigirdo virpantis pastoriaus Nochudiano balsas:

– Daryti iš tikrųjų nėra ko…

Bitiaso muchtaras žengė į kambario vidurį.

– Ar tai turi kokios nors prasmės, ar ne, reikia, kad žmonės susirinktų, išklausytų, ką mano kiti, ir pasakytų savo nuomonę. Tada viskas bus lengviau.