Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Ter Haikazunas suraukęs antakius kantriai išklausė šių jo kalbą pertraukusių žodžių. Tada toliau aiškino Gabrieliui, ką manąs:

– Susirinkime kaimų bendruomenės turės skirti patikimus žmones, kurie imtųsi joms vadovauti. Dabar vienintelis mūsų ginklas – tvarka. Jei kelyje klausysime vadovų ir laikysimės tvarkos, galbūt liksime gyvi…

Tardamas žodį „kelyje“ Ter Haikazunas kilstelėjo pusiau primerktus vokus ir atidžiai pažvelgė į Gabrielį. Tovmasas Kebusianas palingavo plika galva:

– Aikštėje prieš bažnyčia susirinkimas negali vykti. Bažnyčioje irgi ne. Juk visur zaptijai! Gali ir dar kas nors pasipainioti. Dievas žino, kas gali prisėlinti, klausytis, o paskui įskųsti! Be to, bažnyčioje per maža vietos. O kurgi daugiau?

– Kur? Tai labai paprasta, – pirmą kartą prašneko Bagratianas. – Mano sodas aptvertas aukšta mūrine siena. Sienoje trejos durys, kurias galima uždaryti. Vietos ten užtektų dešimčiai tūkstančių žmonių. Būsime kaip tvirtovėje.

Bagratiano pasiūlymas visiems patiko. Nieko negalėjo prikišti nei tie, kurie buvo pasirengę priimti pražūtį iš nevilties ar neveiklaus vangumo, nei tie, kurie linkę visiems ir visada prieštarauti. Ką galima prikišti armėnų slėnio žmonėms, kad jie neišvengiamos mirties akivaizdoje susirenka paskirti vadovus, kurie tikriausiai bus tokie pat bejėgiai kaip ir tie, kuriems jie vadovaus? Susirinkimo vieta buvo saugi, nereikėjo bijoti, kad sulauks dar didesnių bausmių. Galbūt turėjo reikšmės ir tikėjimas, kad Bagratianų šeima palaiko ryšius su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų kaip nors padėti septyniems kaimams. Sustingę, vos pavilkdami kojas vyrai išėjo iš kambario, pažadėję tučtuojau surinkti savo kaimų žmones. Kadangi Johunolukas buvo vietovės centre, ketvirtą valandą po pietų toliausiai gyvenantys turėtų būti efendi Gabrielio Bagratiano sode. Muchtarai norėjo patys saugoti sodo vartus, kad į vidų neprasmuktų nė vienas nepageidautinas pašalinis asmuo. Ter Haikazunas atsistojo. Skambėjo varpai. Laikas rengtis mišioms.

Iš visų krikščioniškų konfesijų armėnų bažnyčios mišios trunka ilgiausiai. Nuo Introitus – įžangos iki palaiminimo mišių pabaigoje praeina ne mažiau kaip pusantros valandos. Choro giedojimo nelydi jokie muzikos instrumentai, išskyrus varpelius ir būgnus. Sekmadieniais, kai žmonės kur nors skuba, choras gieda greičiau versdamas ir kunigą skubėti ir greičiau baigti mišias. Bet šiandien tai buvo neįmanoma. Labai susikaupęs Ter Haikazunas ilgiau nei bet kada užtrukdavo prie kiekvieno liturginio veiksmo ir žodžio. Gal karščiau meldėsi prašydamas stebuklo, stebuklingos pagalbos? Gal norėjo kuo toliau nustumti tą akimirką, kai virš nieko nenujaučiančios bendruomenės galvų trenks žaibas? Bet toji akimirka vis tiek atėjo labai greitai, tuoj po to, kai jis palaimino tikinčiuosius ir ištarė žodžius: „Telydi jus Viešpaties ramybė.“ Žmonės suoluose jau subruzdo keltis. Bet Ter Haikazunas priėjo prie pat altoriaus laiptų krašto, išskėtė rankas ir sušuko:

– Tai, ko bijojome, įvyko!

Ramiu, santūriu balsu kunigas kalbėjo toliau. Tegul niekas veltui nesiblaško ir nepasiduoda panikai. Mirtina tyla, kuri viešpatauja dabar, tegul išlieka ir per ateinančias dienas. Jokie neapgalvoti veiksmai, sumaištis, verksmai ir dejonės nieko nepadės, nebent tik viską pablogins. Vienybė, tvirtumas, tvarka – štai kas gali pagerinti padėtį. Dar yra laiko apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ter Haikazunas pakvietė bendruomenę į susirinkimą prie Bagratiano namų. Kiekvienas suaugęs protingas žmogus, vyras ar moteris, turi ateiti.

Šiame susirinkime septyni kaimai ne tik aptars, kaip elgtis ateityje, bet ir išsirinks vadovus, kurie iš paskutiniųjų gins žmones nuo valdžios atstovų. Šį kartą neužteks kaip paprastai balsuojant pakelti ranką. Todėl kiekvienas tepasiima popieriaus lapelį ir pieštuką, kad galėtų atiduoti savo balsą tinkama forma.

– O dabar ramiai eikite į namus, kiekvienas atskirai, – mokė kunigas minią. – Nesiburkite į grupes! Neatkreipkite į save dėmesio! Galimas dalykas, kad čia jau atsiųsta šnipų. Zaptijai neturi pastebėti, kad jūs pasirengę. Nepamirškite lapelių ir ateikite laiku! Ir svarbiausia – ramybė!

Daugiau raginti nereikėjo. Žmonės tylėdami kaip numirėlių ar mirties paliestųjų būrys išsvirduliavo į šviesą, regis, nepažindami šviesos.

Žmogus nežino, ko vertas, kol ateina išbandymo valanda.

Kokia buvo Gabrielio Bagratiano biografija iki šios dienos? Kilęs iš garsios šeimos. Užaugo nieko nestokodamas, gyveno Europoje, Paryžiuje, jo gyvenimą nulėmė mintis ir meditacija. Seniai atsiskyręs nuo tautos, valstybės, nuo bet kokios masinės organizacijos, apsaugotas nuo aplinkinio pasaulio „abstraktus“ žmogus. Išorinių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti, nedaug. Vyresnysis brolis – nematomas, nepasiekiamas geradaris, šeimos galva, rūpinasi visais jo poreikiais. Tada ateina vienintelė keista pertrauka į šią vidun nukreiptą, mąstančią ir jaučiančią būtį – karinės mokyklos ir karo epizodas. Nelengva perprasti patriotinį idealizmą, kuris staiga pagauna šį mąstytoją. Sunku paaiškinti vien turkų ir armėnų jaunimo politinio broliavimosi idėjomis. Galbūt čia svarbu dar kai kas, slaptas nerimas, bandymas pabėgti nuo pernelyg saugaus gyvenimo. Šios palyginti neilgos kampanijos metu Gabrielis Bagratianas pastebi keletą naujų savo ypatybių. Jis nėra vien į vidinį pasaulį susikoncentravęs žmogus, kaip iki šiol tikėjo. Jis labiau negu jo rytiečiai draugai pasižymi veiklumu, išradingumu, apdairumu, drąsa. Greitai kyla tarnyboje, keletą kartų apdovanojamas, apie jį pranešama kariuomenės vadovybei. Laikui bėgant visa tai, žinoma, dingsta, tampa tarytum kažkokiu nelogišku prisiminimu, viršų paima jo tikroji prigimtis, dabar ji ramesnė ir daug brandesnė negu pirma. Šiandiena, liepos dvidešimt ketvirtoji, paverčia visus ligšiolinius jo gyvenimo metus pasirengimu, įžanga.

Labiausiai stebisi Samvelas Avakianas, matydamas, kaip ilgas savaites puoselėtos nuobodžiaujančio pono chimeros darniai susijungusios virsta prasmingu karinės operacijos planu. Juodu sėdi Bagratiano darbo kambaryje, durys užrakintos. Gali belstis, gali šaukti kas nori, neatidarys. Paslaptingi štrichai, kryžiai, banguotos linijos žemėlapiuose, kuriuos studentas laikė kantrybės išbandymo žaidimais, staiga tampa gerai apgalvota gynybos sistema. Storas mėlynas brūkšnys Šiaurinės perėjos apačioje reiškia ilgą tranšėją, kurios užnugaryje kyla rudais štrichais pažymėtos uolų sienos. Plonesnė mėlyna linija žymi rezervo tranšėją, maži kvadratėliai šalia apkasų – šonines užtvaras ir priešakinius stebėjimo postus. Skaičiai nuo dviejų iki vienuolikos, surašyti į slėnį atsigręžusiame Damladžko šlaite, nėra tušti skaičiai, o gerai apgalvotos gynybos atkarpos. Įvairūs užrašai irgi įgauna prasmę: „Miesto dauba“, „Terasa“, „Vadovybės viršūnė“, „Stebėtojas I, II, III“, „Pietų bastionas“. Ypač pastarasis buvo perspektyvus gynybinės sistemos elementas. Pora dešimčių žmonių čia galėjo atremti bet kokio pajėgumo priešininką. Net moterys galėtų ginti šią poziciją. Gabrielio veidas liepsnoja iš įkarščio. Jis kaip niekad panašus į vaikišką Stefano veidą.

– Mano viltys didžiulės, – kalba matuodamas Stefano skriestuvu žemėlapio nuotolius. – Turkų kareivius aš pažįstu. Geriausieji iš jų fronte, vietiniai daliniai, zaptijai ir nereguliarūs būriai, susigrūdę Antiochijos kareivinėse, yra valkatos, juos galima panaudoti tik smulkiems nusikaltimams vykdyti.

Aukšta, nuožulni Samvelo Avakiano kakta, priešingai negu Gabrielio veidas, išbąla kaip kreida, kai staiga pasijunta įtrauktas į visai svetimą ginkluotą pasipriešinimą.