Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Mokytojas Šatachianas perskaitė balsavimo rezultatus. Tada išrinktieji suėjo į namą aptarti kiekvieno pareigas. Gabrielis buvo liepęs Kristaforui ir Misakui paruošti didžiajame selamlike visa, kas reikalinga posėdžiui, taip pat užkandžių, vyno ir kavos. Minia, išskyrus moteris, turinčias namuose rūpintis mažais vaikais, liko vietoje ir susėdo dideliame sode. Į Johunoluką pasiuntė atnešti maisto. Namų šeimininkas liepė duoti žmonėms vandens, vyno, vaisių ir tabako. Netrukus žmonės ramiai kalbėjosi, o į vakaro orą kilo cigarečių ir čibukų dūmeliai, lyg nieko ypatinga nebūtų nutikę. Pastoriaus Nochudiano šalininkai su savo vadovu leidosi į Bitiasą. Tai buvo liūdnas ir tylus atsisveikinimas. Keletas iš jaunesniųjų prie sodo vartų apsigręžė ir sugrįžo prie didžiulio besiilsinčių žmonių būrio, kuris po keletą savaičių trukusio sąstingio, regis, pirmą kartą prabudo. Dabar, šį trumpą laiko tarpą tarp įprasto gyvenimo ir negirdėto iššūkio, visų sielas pripildė nesuprantamas lengvumas. Kodėl? Nes prieš akis buvo ne tik kančia, kančioje ir greta kančios jų laukė žygdarbis.

Musa Dago naktis greitai sugėrė liepos vakaro prieblandą. Kone horizontaliai pakibusi jaunatis kilo nuo stačių Amano viršūnių rytuose ir išplaukė į atvirą erdvę. Bagratiano vilos vartai buvo plačiai atkelti. Smalsuoliai galėjo nekliudomi ateiti ir išeiti. Didžiajame kambaryje posėdžiavo išrinktieji vadovai. Vadovų taryba, apie dvidešimt asmenų, iš pradžių atrodė gana sutrikusi. Kaimų seniūnai, kunigai, mokytojai, pirmą kartą įžengę į šiuos namus, sėdėjo ar stovėjo tylėdami. Kai kuriems tik dabar galutinai paaiškėjo, į kokią akiplėšišką riziką juos įtraukė netikėta didžiojo susirinkimo pabaiga. Gabrielis Bagratianas iš karto pajuto pavojingą neryžtingumo atmosferą, apėmusią kai kuriuos susirinkusius. Negalima leisti, kad tie neryžtingieji „apsigalvotų“, kad išsakytų visus „jeigu“ ir „bet“. Tauta teisėtai nusprendė, dvejoti daugiau nevalia, reikia pasipriešinimo dvasią įpūsti taip, kad ji taptų skaisčia liepsna. Bagratianas, šių namų šeimininkas, turi nutraukti neryžtingų vyrų stoviniavimą, pradėti pasitarimą ir pasirūpinti, kad darbas būtų vaisingas. Turi parodyti savo vakarietišką auklėjimą ir patyrimą. Jis padarė tai, ką reikėjo padaryti. Su pagarba kreipėsi į Ter Haikazuną:

– Ne tik tautos valia suteikė jums daugiausia balsų, Ter Haikazunai, leiskite man pasakyti, jog tai ir mūsų visų valia. Prašome jus būti mūsų kovos vadu. Jūs buvote paskirtas vadovauti dar taikos metais ir iki šiol pasiaukodamas vykdėte dvasinio bendruomenių vadovo pareigas. Dievas nori, kad jūs tęstumėte savo tarnybą ir šiais žiauriais laikais. Norime visi jums pažadėti, kad priimdami nutarimus, imdamiesi vienokių ar kitokių veiksmų mes neprieštaraudami klausysime jūsų lemiamo žodžio. Tik jūsų pritarimu vadovų sprendimai taps teisėtais ir įpareigojančiais įstatymais visiems mūsų žmonėms.

Trumpa Bagratiano kalba išreiškė tai, kas ir taip buvo suprantama. Aukščiausia valdžia tiko vienam Ter Haikazunui. Išgirdęs šiuos žodžius net mokytojas Hrantas Voskanianas neparodė iškreiptos grimasos. Gabrielio žodžiai posėdžio dalyviams buvo malonūs, ypač tiems, kurie į jį žiūrėjo su nepasitikėjimu, kaip į svetimšalį. Jo žodžiai paveikė maloniai dėl dviejų priežasčių. Vieni manė, kad svetimšalis „frankas“, kupinas vakarietiškos puikybės, kėsinsis į vyriausiojo vadovo vaidmenį. Be to, – argumentas atrodė dar svarbesnis, – Bagratiano kalba ir iškilminga forma, ir teisiniu turiniu sukūrė pagrindą, ant kurio galėjo plėtotis visi ateities įvykiai. Nepastebimai iš santūrių žodžių ryškėjo besiformuojančios bendruomenės konstitucija.

Ter Haikazunas, parodydamas, kad prisiima šias pareigas ir sunkią atsakomybę, tylėdamas persižegnojo. Nuo šios akimirkos buvo dvi teisėtos valdžios: Vadovų taryba ir tautos vyriausiasis, kuris vadovavo šiai tarybai, jos sprendimai tik su jo pritarimu taps įstatymais. Kiekvienas dabar ėjo prie Ter Haikazuno ir pagal seną paprotį bučiavo jam ranką rodydamas pagarbą ir kartu pažadėdamas klusnumą. Tik po šios ceremonijos visi susibūrė į ratą, susėsdami aplink krūvon sustumtus stalus. Priešais Gabrielį Bagratianą gulėjo kariniai žemėlapiai ir visi brėžiniai. Šalia jo atsisėdo Samvelas Avakianas, pasirengęs bet kada ateiti jam į pagalbą. Gabrielis žvilgsniu paprašė žodžio ir atsistojo:

– Prieš dvi valandas nusileido saulė, bet po šešių valandų ji vėl patekės. Turime trumpas šešias valandas laiko padaryti visą vidinį darbą. Kai po šios nakties pasirodysime žmonėms, neturi būti jokių neaiškumų. Mūsų valia turi būti aiški ir suprantama. Bet štai kas svarbiausia: rytoj auštant visi jauni ir sveiki vyrai turi pakilti į Damladžką statyti užkardų. Todėl visus prašau branginti laiką. Mūsų visų labui aš jau seniai apsvarsčiau gynybos klausimus ir galiu jums pateikti savo pasiūlymus. Manau, kad šio pasitarimo metu turėtumėte elgtis kaip bendruomenės balsavimo atvejais. O dabar prašau Ter Haikazuną leisti man išdėstyti savo planus…

Ter Haikazunas, kaip jam buvo įprasta, pusiau primerkė akis, jo veidas įgavo kančios ir nuovargio išraišką.

– Paklausykime Gabrielio Bagratiano!

Gabrielis ranka išlygino gražiausią Avakiano žemėlapį.

– Turėsime išspręsti tūkstančius uždavinių. Bet jei juos teisingai suprasime, visus klausimus galima suvesti į dvi pagrindines užduotis. Pirmoji ir švenčiausioji yra pati kova. Bet ir antrasis dalykas – vidinė mūsų gyvenimo tvarka – pirmiausia turi tarnauti kovai. Apie tai ir norėčiau dabar pakalbėti.

Pastorius Aramas Tovmasianas kilstelėjo ranką prašydamas leisti jam įsiterpti.

– Visi žinome, kad Gabrielis Bagratianas, karininkas, geriausiai išmano karinius dalykus. Vadovavimas gynybai yra jo reikalas…

Visi pakėlė rankas pritardami jo nuomonei. Bet pastorius Aramas dar nebuvo baigęs:

– Gabrielis Bagratianas jau seniai visas savo jėgas skyrė gynybos planams. Pasipriešinimo rengimą geriausia palikti jo nuožiūrai. Tačiau kad galėtume kovoti, pirmiausia turime gyventi. Todėl siūlau atidėti gynybos plano svarstymą ir pirmiausia išsiaiškinti, kaip ir kiek laiko penki tūkstančiai žmonių galės išgyventi ant Damladžko atskirti nuo viso pasaulio.

Gabrielis jau buvo pasirengęs viską aiškinti, bet dabar nusivylęs numetė žemėlapį ant stalo.

– Buvau pradedąs apie tai kalbėti. Šiame žemėlapyje sužymėta viskas, kas gyvybiškai svarbu. Bet jei taip nori pastorius Tovmasianas, galime atidėti klausimą, kaip organizuosime kovą…

Gydytojas Petrosas Altuni nebegalėjo ilgiau ištverti ant savo parlamentinės kėdės. Jis murmėdamas žingsniavo po kambarį leisdamas suprasti, kad šią baisaus pavojaus valandą jis visus tuos pasitarimus, rankų kilnojimus ir žodžio suteikimą laiko tuščiu laiko švaistymu. Jo murmesys ir nerimas atrodė visiška priešingybė vaistininko Grikoro kilniam abejingumui. Šis sėdėjo sustingęs ir, regis, klausdamas: „Kada gi galėsiu ištrūkti iš šių barbariškų plepalų ir netrukdomas grįžti į vienintelę man deramą būtį, kurioje svarbūs tik aukščiausi dalykai?“ Piktai žingsniuodamas po kambarį gydytojas pratarė žodžius, lyg ir neturinčius nieko bendra su šiuo momentu:

– Penki tūkstančiai žmonių yra penki tūkstančiai žmonių, o saulės kaitra ir audros yra saulės kaitra ir audros.

Gabrielis Bagratianas, jau ne vieną bemiegę naktį galvojęs apie gyvenamąją daubą, statinius, sveikatos apsaugą ir vaikų priežiūrą, atsiliepė į gydytojo pastabą:

– Būtų geriausia vaikus nuo dvejų iki septynerių metų laikyti vienoje vietoje, kurioje jiems būtų saugiausia.