Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

O gal geriau Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto skyrius VDR? Vokiečių kalbą jis moka puikiai. Kas žino, galbūt jam leis dirbti tiriamąjį darbą Vokietijos archyvuose, ten galėtų netgi rasti medžiagos, liudijančios apie vyriškį pavarde Fiurstas. Iki šiol ta pavardė niekur neišlindo, bet anksčiau ar vėliau taip gali nutikti, čionai arba užsienyje. Būtų netgi linksma. Partsas nusprendė rasti kokį nors žmogų iš pirmojo Kontoros skyriaus, tokį, kuriam pavaldus komitetas. Ką nors, kam galėtų užsiminti apie tą dalyką. Būtų geriau, jeigu kam kitam ateitų į galvą mintis, kad kaip tik Partsas yra tinkamas komandiruoti į Suomiją ar Berlyną. Per didelis pastangų rodymas niekad nėra naudingas. Ko gero, ims įtarinėti, kad nori pabėgti. Dar pora puslapių, kulminacija. Nenustygstantys „Optimos“ klavišai vos paliesti lengvai šoko savo šokį.

Fašistų karininkai sujudo, nes 1944 metais Raudonoji armija smogė iš visų jėgų. Ryte visi Klogos kaliniai buvo išrikiuoti patikrinimui. Siekdamas kontroliuoti padėtį, SS unteršturmfiureris Verlė melavo kaliniams, kad visus evakuos į Vokietiją. Po dviejų valandų stovyklos komendanto padėjėjas SS unteršarfiureris Švarcė atliko selekciją: 300 fiziškai pajėgiausių vyrų atskyrė nuo kitų kalinių. Šiems buvo pranešta, kad jie privalantys padėti vykdyti evakuaciją. Tačiau ir tai buvo neteisybė. Iš tikrųjų vyrai tampė rąstus į aikštę, esančią maždaug už kilometro nuo stovyklos. Po pietų iš kalinių tarpo vėl buvo išrinkti šeši stiprūs tarybiniai piliečiai. Jie turėjo pakrauti į sunkvežimius dvi statines žibalo ar dyzelinių degalų. Statinės buvo skirtos laužams. Laužus kraunantiems kaliniams vadovavo Markas.

Markas darbavosi koncentracijos stovykloje be jokių sąžinės priekaištų, jam tai buvo įgimta. Ligi pat tos akimirkos, kai Tarybinė armija išvadavo Estiją iš fašistinio jungo, Markas Klogos mirties stovykloje buvo vokiečių parankinis. Fašistai nežinojo, ką daryti su stovykloje uždarytais žmonėmis. Nebeliko laiko perkelti stovyklos kitur, nes pergalinga Raudonoji armija jau artėjo, o dauguma lagerio kalinių buvo taip išsekinti, kad nebūtų pajėgę kur nors keliauti. Kareivių ir karininkų laukė laivai, o kur dėti kalinius?

Išeitį rado Markas. Jis pasiūlė laužus.

Ant žemės buvo sukrauti rąstai, tarp jų – lentos. Rąstai buvo pušiniai ir egliniai, lentos – 75 centimetrų ilgio. Laužo viduryje iš visų keturių pusių buvo sudėtos lentos, kurias parėmė medgaliais. Matyt, tos lentos turėjo atstoti kaminą. Laužų plotą sudarė maždaug 6 x 6,5 metro. 5 – 200 metrų spinduliu nuo laužų buvo aptikta 18 pavienių lavonų. Palaikai buvo su kulkų žymėmis. Vėliau jie buvo nustatyti pagal kalinių numerius.

Penktą valandą po pietų prasidėjo narsių tarybinių piliečių sadistinės žudynės. Aukoms buvo įsakyta gultis ant rąstų, veidu žemyn. Tada juos nužudė šūviu į pakaušį. Lavonus sudėjo į ilgą, tankią eilę. Užpildžius eilę, ant jos buvo dedami nauji rąstai. Laužus sudarė kone trejetas ar ketvertas sluoksnių. Proskyna buvo už 27 metrų nuo miško tako, atstumas tarp laužų buvo trys keturi metrai.

Kai Tarybų Sąjungos ypatingoji komisija pradėjo tirti tuos žvėriškumus, netoliese buvo rastas sudegęs namas, iš kurio tebuvo likę vien griuvėsiai. Tarp namo pamatų buvo rasti 133 suanglėję lavonai, dalis jų visiškai sudegę, virtę pelenais. Tad buvo neįmanoma nustatyti palaikų tapatybės. Visus tuos, kurie 1944 m. rugsėjo 19 d. veikė Klogoje, būtina apkaltinti dėl tarybinių piliečių masinių žudynių ir skirti griežčiausią bausmę.

Draugas Partsas iš antro aukšto lango tyrinėjo žmonos būseną. Parke ant suolo sėdinti moteris atrodė rami. Ji net nesukryžiavo kojų, ištiesusi jas prieš save, rankos karojo abipus šonų. Prie žmonos sėdinti moteris, matyt, rūkė, ji staigiais judesiais traukė dūmą, tačiau žmona nepasuko galvos į savo bendrasuolę. Partsas matė jos veidą tik iš šono, žmonos figūra akivaizdžiai išpampo. Jis niekada nebuvo regėjęs savo žmonos tokios nejudrios, kaip druskos stulpas.

– Reikšmingas pokytis, – pastebėjo draugas Partsas. – Anksčiau ji dūmijo be atvangos.

– Tikra tiesa. Insulino šokas jai padėjo. Mes dar nesam tikri dėl jūsų žmonos diagnozės. Asteninė neurastenija, o gal net psichopatija su lėtiniu alkoholizmu. Arba asteninė psichopatija, – samprotavo vyriausiasis gydytojas. – O gal paranoidinė šizofrenija.

Partsas linktelėjo. Per pastarąjį apsilankymą vyriausiasis gydytojas kalbėjo apie žmonos slogučius. Tuomet Partsui neleido jos pamatyti, vaistai sukėlė tam tikrų žalingų šalutinių poveikių, kliedesiai paūmėjo. Kita vertus, tai tebuvo pradinė gydymo stadija. Vyriausiasis gydytojas manė, kad jo žmonos ligos istorija buvo įdomi, jis anksčiau nebuvo matęs pacientų, kurių kliedesius tokiu mastu būtų nulėmusios kaip tik nacių klaikybės. Dažniau pasitaikantys yra jai būdingi nepatirtos motinystės simptomai, nors paprastai jie sutinkami tarp moterų, tragiškai netekusių savo vaiko. Ko gero, vyriausiasis gydytojas buvo pasirengęs dar ilgai nagrinėti jo žmonos ligos istoriją. Jisai pasiūlė Partsui sėstis, Partsas jau būtų norėjęs eiti, bet, pasitraukęs nuo lango, mandagiai atsisėdo. Greičiausiai gydytojas manė turįs Partsui, kaip pacientės vyrui ir artimiausiam žmogui, parodyti ypatingą dėmesį. Vyriausiasis gydytojas atrodė apgailestaująs, kad kaip tik Partso žmoną teks perkelti kitur. Paldiski plento Nr. 52 buvo apsčiai pacientų, kurių niekas nelankydavo.

– Ar vėl pasireiškė nauji kliedesiai? – paklausė Partsas.

– Šiuo metu ne. Tikiuosi, kad tęsiant gydymą galų gale išnyks gimę jos sąmonėje fantazijos vaisiai. Jai išliko dukters vaizdinys, gyvesnėmis dienomis ji nuolat šneka su savo įsivaizduojama dukra, klausinėja apie jos mokslus, dalijasi su ja gražinimosi gudrybėmis ir patarinėja, kokia šukuosena geriausiai dera garbanotiems plaukams ir visa kita, nekalti dalykai. Skirtingai nei kiti įsivaizduojami asmenys, duktė neskatina jos agresyvumo, – aiškino gydytojas. – Veikiau kelia pasididžiavimą, nes ji vaizduojasi, kad duktė studijuoja universitete.

– Galbūt ligos priežastis – kaip tik bevaikystė, – tarė draugas Partsas. – Ji niekada nesutiko apsilankyti pas specialistus, nors aš kaip tik to reikalavau. Gal būtų buvę įmanoma išvengti viso šito, jeigu ji anksčiau būtų sutikusi gydytis?

Partsas kalbėjo tinkamai pakimusiu balsu, slepiančiu graudulį, nors pats veikiau jautė palengvėjimą. Iš gydytojo kalbos dabar visiškai aišku, kad jo žmona yra tikra pamišėlė. Gydytojas suskubo tikinti, kad Partsas nieku gyvu neturįs savęs kaltinti, tai tokie sunkūs dalykai.

– Vidaus reikalų ministerijoje man pasiūlė Minską. Juk jis ne taip jau ir toli, – pasakė Partsas.

– Jums visai nereikia rūpintis, naujos specialiosios psichiatrijos gydyklos yra kuo pažangiausios. Jūsų žmonai bus taikomas geriausias galimas gydymas.

Partsas paliko ant vyriausiojo gydytojo stalo dėžutę „Kalevo“ asorti ir tinklinį krepšį su apelsinais. Jis niekada nepateiks prašymo, kad jo žmoną išrašytų. Namų tyla leido mintims nuskaidrėti, persišviesti kaip stiklui. Jis akivaizdžiai buvo pernelyg sentimentalus, pernelyg atsargus, jam reikėjo padaryti tai daug anksčiau.

Rytas buvo ypač gaidrus, šviesa ypač įkvepianti, ir kai Partsas ėjo iš Paldiski plento Nr. 52, jį lydėjo parko voverės. Jis mėgavosi mintimi, kad niekada daugiau nebeturės matyti savo žmonos. Tai pradžia ir pabaiga. Partso žingsniai tapo lengvesni, vis lengvesni ir lengvesni, jis nusprendė ilgai pasivaikščioti, pajuto norą pasivaikščioti, jisai judėjo kaip paleistas oro balionas. Pirmasis knygos tiražas buvo 80 000 – Martinsono rašliava buvo atspausdinta tik 20 000 tiražu, – o spausdinimo mašina jau spaudė papildymą. Rytoj spec. parduotuvėse prekydienis, jis nusipirks faršo, o po mėnesio važiuos į VDR, kur jo lauks 200 000 tiražas, paskui į Suomiją, kur irgi išeis knyga. Jisai susitiks su naujais žmonėmis, užmegs naujų ryšių, tačiau šiandien – šiandien jam laisvadienis. Turėjo progą švęsti, ir šventiškai nusiteikęs nusprendė susipažinti su miesto plėtra: važiavo nauja troleibusų linija nuo hipodromo iki „Estonijos“, ten nusipirko ledų ir nužingsniavo toliau išilgai Pernu plento; laikydamas plombyrą, jis ėjo toliau, nejausdamas nuovargio, kol pastebėjo atžygiavęs iki pat Mustamejės, jį lenkė studentai, bet tai jo nė kiek netrikdė, veikiau pasijuto esąs vienas iš jų, juk irgi pradeda naują gyvenimą. Iš už debesų prasiskverbė saulė, vėjas siautulingai šlavė dangų, silikatas žilpino, Partsas turėjo prisidengti ranka akis, iš už krūmo purptelėjo pulkas balandžių, jisai atsigręžė į juos, bet nieko neišvydo, dangus taip stipriai švietė. Oras darėsi vis skaistesnis, tapo toks šviesus, kad priminė iškalkintą sieną, priminė nubalusį Rozalijos veidą iškalkintos tvarto sienos fone, kai ji pasigręžusi įsmeigė į Edgarą žvilgsnį, piktą, tokį piktą ir baltą žvilgsnį.