Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Vanduo katiliuke išgaravo. Partsas užgesino šviesą ir nuėjo prie lango. Apynys ir negyvas medis už lango susiliejo su nejudria tamsa, jis pats jau judėjo pavojinguose vandenyse. Tikrinti laiškus ne jo reikalas, visa kombinacija nebuvo skirta jo akims, jis būtų turėjęs tik įvykdyti, kas priklauso, ir neperžengti ribų. Galimas daiktas, kad kaip tik dabar apie jį kažkas rašė ataskaitą, ant kartono klijavo naujas nuotraukas, žymėjo asmens duomenis, jo byla išsipūtė, galbūt dabar tyrė sudarytą pagal bylą profilį, juo remdamiesi sugalvojo geriausiai veikiančias priemones, greičiausiai buvo taikomas ir susirašinėjimo tikrinimas, taip pat literinė kontrolė. Jisai prisiminė plauką, kurį buvo palikęs tarp savo popierių ir kuris iš ten pradingo jam nesant. Galbūt jis be reikalo įtarinėjo savo žmoną. O gal tik viską pats prasimanė. Partsas uždegė šviesą ir siektelėjo sumuštinio su kilkėmis, tačiau nuleido ranką. Kilkės buvo iš vakar atidarytos konservų dėžutės. Šaldytuve gulėjo nepraimti konservai ir duoninėje šiandien pirktas, nepradėtas ragaišis. Daugiau nė vienos klaidos.

Partsas vėl ėmė nagrinėti iš kontaktinio asmens gautą medžiagą, stengdamasis rasti pasikartojančių žodžių, slaptojo kodo žymių. Negalėjo atmesti ir nusivylimo, paikos mergiotės paiki žodžiai ir tegalėjo būti vien paiki paistalai. Partsas mįslingai nukando kilkei galvą ir minutėlę ją pačiulpė. Kaip tik tuomet, kai pajuto augantį susierzinimą, jo žvilgsnis užkliuvo už rasto voke sulankstyto, išmarginto rašalu rausvo sugertuko, į kurį buvo įvyniotos džiovintos gėlės. Jame buvo likęs vienas vardas – Doloresa Vaik. Staiga jis sudvejojo, ar nesapnuoja, tačiau ne. Jisai stvėrė gimtadienio sveikinimą. Siuntėjos vardas buvo Marta Kask. Partsas išgirdo tolumoj sunkų alsavimą, burna pritvinko seilių. Doloresa Vaik savo dukterį vadino Marta. Partsas, lėtai pasidėjęs priešais save sugertuką, voką ir gimtadienio sveikinimą, ėmė mintyse iš lėto, labai iš lėto dėlioti sakinius: Objekto mergina buvo kaime pas tėvus – kaime ji rašė laišką, naudodama sugertuką, – tą patį sugertuką naudojo ir kažkas dar, pati Doloresa Vaik, o gal kas nors, rašęs apie Doloresą Vaik, greičiausiai ji pati; sprendžiant iš Evelinos Kask laiško, ponia Vaik gyveno pas Martą Kask, ponios Vaik dukters vardas buvo Marta, o Martos Kask duktė turėjo būti jo Objekto draugė. Ar Kontora tyčia pakišo jam kaip masalą Objekto merginą? Ar iš tikrųjų? Ar Kontora padarė taip, nes jis pažinojo Martą ir ponią Vaik? Per daug sudėtinga, taip neturėjo būti, tai buvo pernelyg neįtikėtina – kodėl Kontoros žmonės būtų turėję žinoti, kad jie buvo pažįstami, o jeigu ir žinojo, kas jiems darbo, – ir vis dėlto tai mintis. Partsas jau buvo iššniukštinėjęs, kad Lydijai Bartels išvykus kartu su vokiečiais ponia Vaik pasiliko Estijoje, ėmė dirbti veterinaro priimamajame ir dalyvavo nelegalioje veikloje. Jos veiksmai bent kurį laiką buvo sekami, ar todėl, kad ponia Vaik turėjo ryšių su Vokietija, ar dėl nelegalų bei emigrantų, mat ponia Vaik pažinojo per daug asmenų, susikompromitavusių dėl antitarybinės veiklos, bet kodėl Kontora turėtų pakišti Partsui prievilą – tos moters artimą giminaitę? O gal tai lietė patį Partsą, gal organai norėjo išmėginti su juo naują profilaktinių priemonių praktikavimą? Keista. Labai keista.

Martą Kask Partsas gerai atminė. Likusi našlė, ponia Vaik kartu su Marta pelnėsi duoną talkindamos per Lydijos Bartels priėmimus. Partsui dažnai teko Bartels virtuvėje laukti vokiečių, nes tie būtinai norėjo lankyti jos seansus. Marta duodavo jam ir vairuotojui pavalgyti, išeidami vokiečiai žvilgčiojo į Martą, Marta, krestelėjusi vilnijančius kviečių spalvos plaukus, atmesdavo visus bandymus suartėti. Visi veržėsi pas Bartels, jisai tapo susižavėjusių spiritizmu karininkų patikėtiniu. Partsas beveik nekreipė dėmesio į viršuje vėl prasidėjusį taukšėjimą. Stengėsi rasti kontrargumentų, rasti priežastis, kodėl tai tebuvo atsitiktinumas. Turėjo ką nors sužinoti apie ponios Vaik ir Martos paskesnį gyvenimą, čia galėjo slypėti ir atsakymas. Jis mėgino numalšinti vaizduotę, dabar ne metas fantazijoms, jam reikia pasistengti. Karlas Andrusonas. „Gimtajame krašte“ skelbtos žinutės davė vaisių, kaip tik dėl jų jam parašė Karlas, kuris Kanados pašto ženklais išgražintame laiške gyrė ponią Vaik, sugebėjusią taip sumaniai išgydyti jam koją. Jei būtų patekęs į blogesnes rankas, lakūno karjerai būtų buvęs galas.

Partsas atlupo laiškų dėžutę ir išėmė savo Kanados ryšelį. Karlas visuomet ant vokų gausiai klijuodavo ženklų, nes žinojo, kokią stiprią valiutą Vakarų ženklai reiškė vietiniams filatelistams.

Draugas Partsas pamirkė plunksnakotį į rašalą.

Tėvas gulėjo ant rudeninės vejos, lūpų kertelėje nudryko seilė. Evelina žinojo, kad tėvo galifė kišenėje guli pistoletas. Palikusi tėvą, ji žengtelėjo per slenkstį į priemenę. Juk tėvas iš tikrųjų ir nebūtų panaudojęs ginklo. Autobusų stotelėje Evelinos lūkuriavęs Riksis šmurkštelėjo tarp kojų virtuvėn, mama skubėjo jos pasitikti, jai iš paskos senelė, iš virtuvės plūstelėjo šiluma, vidun, greičiau vidun, ant stalo nutūpė javų kava ir šviežias pyragas, barkštelėjo žarsteklis, manų apkepo kvapas, nustelbiantis visus kitus kvapus, tvokstelėjo Evelinai į nosį, kai mama ištraukė jį iš orkaitės, tuo pat metu burkavo, klausdama naujienų. Evelina nukreipė pokalbį prie kaimo įvykių. Ji nenorėjo, kad mama imtų klausinėti apie Reiną, ir mama ėmė uoliai pasakoti apie kaimynų Lyzą, kuri gavusi nuo savo sūnaus laišką iš Australijos, nors ji jau buvusi tikra, kad vaikis miręs, dvidešimt metų jokios žinios – ir staiga atėjo laiškas! Vaikis laiške atsiuntęs šifoninę skarelę ir atsiųsiąs jų daugiau, jis žinojo, kad už jas čia galima gauti nemenkus pinigus, jas nesunku atsiųsti, ir Lyza buvusi tokia išdidi, iš džiaugsmo tiesiog netekusi proto, ji kartojo kelias savaites, esą jos sūnus gyvas, tartum tai būtų ne tiesa, o tiktai sapnas. Evelina nudavė klausanti, leido motinai tęsti, čežant senelės karštuvui, ir pati tarpais mesdavo pritarimus, kartu galvodama apie Reiną ir lygindama garbanas ant sprando. Motinos, senelių ir tėvo plaukai buvo lygūs, tėvo plaukai buvo kaip ašutiniai, kodėl kaip tik ją ištiko toksai gamtos užgaidas. Baltakojės merginos plaukai buvo šviesūs ir minkšti, aišku, kad Reinui labiau patiko tokie.

Po vakaro „Maskvoje“ juodu susitikdavo rečiau, Reinas pasakė, kad ji bailiūkštė, pirmiausia pasišaipęs iš jos gąsčiojimo, paskui patikino, kad nieko čia baisaus, viskas gerai, nors taip nebuvo. Reinas daugiau nebekvietė Evelinos kartu nei į kavinę, nei į akiniuočio namus. Kadangi Reinas nuolatos taip skubėjo, atrodė normalu nukelti viešnagę pas Evelinos tėvus vėlesniam laikui. Tikrai palengvėjo. Kai Evelina rugsėjo pradžioje grįžo iš kaimo į miestą, „Maskvos“ kavinėje kilusi įtampa jau buvo atslūgusi, tarsi nieko nebūtų buvę, o Reinas nepamiršo jos per vasarą, iš karto nusivedė į kiną ir šokius. Jis atsidavė praėjusio vakaro degtine ir rūkytu unguriu. Evelina numanė, kokioje draugijoje tuo mėgautasi, ir negalėjo atsisakyti, kai Reinas vėl ėmė zyzti, kada galėsiąs aplankyti Evelinos tėvus. Jie apsvarstė, kad per Kalėdas, Evelina turėjo iš naujo pasirengti. Ją apėmė sena baimė. Kaipgi ji atsiveš čionai Reiną?

– Rytoj minsime linus, – tarė motina. – Lyza irgi žadėjo patalkinti. Ir tėvą reikia įvesti vidun, eik, padėk jam.

– Tegu guli ten. Ar tėvui vėl sumokėjo degtine? Ar stogas jau sutvarkytas?