Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Bet kodėl, vakaras tik prasidėjo?

– Aš nekaip jaučiuosi.

– Ar tik ne dėl konjako?

– Ne, paprasčiausiai bloga savijauta, atleisk man.

Lydima Reino, ji nuėjo prie laiptų, akies krašteliu žvilgtelėjusi į vyrą, apie kurį buvo kalbama prie stalo. KGB. Kaipgi kitaip. Dieve mano, tie žmonės buvo visiškai pakvaišę, jie kalbėjo baisias nesąmones. Jos Reinas buvo pamišėlis. Tikrų tikriausias pamišėlis. Ji būtų turėjusi apie tai žinoti, nujausti iš Reino atsargumo priemonių ir iš viso to slapukavimo. Kai Evelina lenkė kagėbisto staliuką, tas šiugždeno popierių pluoštą ir net nedirstelėjo į Eveliną, tik ranka palygino staltiesę ir numetė susuktus triufelių popierėlius. Evelina pastebėjo pleiskanas ant vyro pečių, sklastymu perskirtus plaukus ir galvos odą, blizgančią nosį, poringą odą, mažą randą, ją apėmė silpnumas ir ji suspaudė Reinui ranką, kuri buvo sausa, juk Reinas nesijaudino, jis buvo pratęs, kad KGB stebi jų vakarones. Pamišėliai. Tikri pamišėliai. Evelinai pasivaideno pakraupęs motinos veidas, jeigu ji būtų sužinojusi, į kokią draugiją pateko Evelina.

Draugas Partsas vėl jautė, kaip miegas stingdo vokus, ir nusprendė tuo metu, kai Objektas lydės namo savo blyškiąją draugę, tualete apsišlakstyti veidą. Jisai laiku spės atgal, Objektui prireiks valandėlės reikalui sutvarkyti. Anksčiau Partsas tos merginos nebuvo matęs kavinėje, bet Objekto elgesys iškart išdavė, kad tai mergina, tinkama parodyti tėvams ir nuplukdyti į santuokos uostą, anos kavinės puošeivos buvo visai kitokios padermės. Mergina buvo pasipuošusi vakarui, ji gražiai užlaikė savo geriausius drabužius, kaip nepasiturinčios šeimos vaikas, žinantis, kad iki kitų metų negaus naujos suknelės, ir ji buvo kiek įsitempusi ir susidrovėjusi, lūkesčių, matyt, būta nemenkų. Partsas buvo tikras, kad Objektas neapsikęs lydėti merginos namo, nors turėtų, ir nors kiekviena sužadėtinė tokiu atveju būtų labai įsižeidusi, ši mergina buvo iš tų draugių, kurių gebėjimas atleisti visuomet rasdavo tinkamą vagą, ir Objektas savo ruožtu – toks vaikinas, kuris net per gerai perprato jos beribį gebėjimą atleisti. Tokios poros beveik nedarė staigmenų, jos visada elgėsi vienodai. Tebuvo laiko klausimas, kada Objektas užverbuos merginą daryti kvailystes.

Kaip tik tuomet, kai Partsas atverdamas stumtelėjo tualeto duris ir giliai į plaučius įkvėpė oro, kad dvokiančioje išvietėje kuo ilgiau sulaikytų kvapą, jo ausys pagavo vieną žodį. Išvietės su slidžiomis nuo lašančių vamzdžių grindimis kampe ginčijosi du vaikėzai iš Objekto draugijos. Partsui įėjus kalba nutrūko nuo pusės žodžio. Tačiau žodis ir paskesnis sakinys jau buvo pasiekęs jo klausos landą, ir nors jame viskas užvirė, jis lyg tarp kitko nuėjo prie praustuvės, atsuko čiaupą, palaukė, kol į jį ims sroventi vanduo, ir sudrėkinęs rankas patekšnojo veidą, paskui nuėjo į kabiną. Uždaręs duris, į jas atsirėmė. Spyna buvo sulūžusi. Vaikėzai išėjo. Kopūstgalvis. Jisai neklydo. Vienas studentas aiškiai pasakė, kad naujas Kopūstgalvio eilių rinkinys jau persiųstas į Vakarus ir kad eilėraščiai sukėlė pašėlusį susidomėjimą.

Partsas stebeilijo į užrašus ant kabinos sienų, raidžių išlinkius, nešvankybes ir antivalstybinius šmaikštavimus, nė vienas braižas jam nepasirodė pažįstamas, ir jis užjautė išviečių tepliotojus medžiojančius kolegas. Jis nepriklausė jų būriui ir niekuomet nepriklausys, būgštavimų dėl tokios ateities staiga kaip nebūta – Partsas vėl pasijuto čiuopiąs pulsą. Jis išėjo iš kabinos, darkart nusiprausė veidą ir numetė išvietės budėtojai rublio banknotą; žvilgtelėjęs į seniokės veidą suabejojo, ar toji sutiktų bendradarbiauti. Gal ir sutiktų. Ar Kopūstgalvis galėjo būti toks kvailas, naudodamas vieną ir tą patį slapyvardį? Ar tai tebuvo pirmykščio Kopūstgalvio sekėjas? Jeigu taip, vadinasi, jis žinojo šį bei tą apie asmenį, kurio pėdomis ėjo. Partsas būtinai išsiaiškins. Grįždamas į salę, jis jau kiek šypsojo ir sulig kiekvienu žingsniu augo jo valia, kurios palaikomas jis toliau vykdys „Maskvos“ kavinės operaciją. To ir reikėjo tikėtis, kad visos drumzlės tartum savaime susitelks vienoje vietoje.

Kalbinti tualeto budėtoją pasirodė esąs bergždžias sumanymas, senutė buvo religinga, juk sunku patikėti, kad priešingu atveju būtų sergėjusi sanitarines patalpas. Tačiau bendrabutyje pasisekė. Draugas Partsas su savo naująja informatore susitiko netoli bendrabučių, Glehno parke. Ji atėjo krypuodama, skųsdamasi, kad skauda koją. Partsas vargais negalais sugebėjo mandagiai išklausyti ir paragino moterį. Bet paaiškėjo, kad tetulė budėtoja pasižymėjo netikėtu veiklumu ir tėvynės meile – be surinktų laiškų, ji rašalu perrašė Objektui siųstų telegramų tikslias kopijas, – nebereikėjo nė nuduoti draugiškumo. Partsas iškalbingai padėkojo moteriškei, pažadėjo po savaitės grąžinti ryšulėlį ir, įsikišęs jį į portfelį, paliko kontaktinį asmenį ilsinti kojų, rusus krūmų šešėlyje iškylauti – tegu sau vynioja iš laikraščių kiaušinius ir triauškina svogūnų laiškus, studentus ruoštis egzaminams, o poreles Glehno pilies griuvėsiuose bučiuotis. Kontora nieku gyvu nebūtų jam rodžiusi Objektui siunčiamų laiškų, gal tik išrinktas vietas, išspausdintas mašinraščiu, nebent specialiai būtų norėjusi, kad Partsas imtų susirašinėti Objekto vardu, tačiau dabar tokios užduoties greičiausiai nebegaus. Ryšulėlyje buvo tik vienas kitas paskiras laiškas, ir Partsas nedrįso nė tikėtis, kad juose minimas Kopūstgalvis, jis netikėjo, kad Objekto mergina tiek daug žino, tačiau rašto pavyzdžiui buvo gana ir poros puslapių, o gal jis suras ir šiaip ko naudingo. Turėdamas mėginius galėtų sufabrikuoti laiškus kaip daiktinius įrodymus arba išvilioti Kopūstgalvį.

Žengęs per namų duris jis užkliuvo už žmonos batų stirtos. Su senaisiais batais dėl atsikišusių kauliukų jai iškilo pūslės ir ji negalėjo rasti žieminių aulinių, vasarą gelbėjosi basutėmis. Trindamasi prieškambaryje skaudamas kojas, žmona nesiliovė kamantinėti, kada juos įleis į Tompėjos spec. parduotuvę, bene kitame gyvenime, ir nusišaipydavo, kad, nepaisydama pasipūtėliškų Partso kalbų, ji matanti vien jo karjeros nuosmukio ženklus, vyrui turbūt niekada nepavyks gauti jiems faršo be žiurkienos. Partsas ištraukė į batą įkibusį sandalą ir nusviedė jį kertėn. Žmona buvo teisi. Reikia taisyti padėtį, kol dar įmanoma. Jeigu niekas nebepadės, Partsas gaus bismuto druskos ir pabarstys jos į laiškus. Kontoros laboratorija tai pastebės, jeigu jis neklydo, amerikiečiai šnipinėdami taikė analogišką priemonę.

Virtuvėje Partsas užkūrė ugnį viryklėje ir liko laukti, kol užvirs vanduo, stengdamasis negirdėti kaukšėjimo antrame aukšte. Telegramose nebuvo nieko įdomesnio, Objekto mergina tik siuntinėjo žinutes apie savo išvykimus ir atvykimus. Be visa ko, kontaktinis asmuo surašė svečius, sąraše šalia vardų buvo vienas kitas atsitiktinis pastebėjimas apie svečių veiksmus, sukėlusius tetulei budėtojai įtarimą, pavyzdžiui, keistas apsivilkimas. Vėl tušti paistalai. Nė žodžio apie Kopūstgalvį. Partsas palygino siuntėjos vardą ant voko: Evelina Kask, Toru kaimas. Braižas buvo iškilas, tikslus, plunksnos įspaudas popieriuje deramai stiprus, bet ne per smarkus, niekur nebuvo matyti nė menkiausios rašalo dėmelės, o raidės žodžiuose surikiuotos glaustai. Geros mergaitės raštas. Iš atgarinto voko išsirito vaikiški nutikimai ir aiškinimai: „Šiuo metu uoliai ruošiuosi egzaminams ir visi labai laukia tavo apsilankymo, netgi kaimynų Lyza. Mama norėjo pati nusiųsti Tau gimtadienio sveikinimą, bet turiu įspėti tave dėl senelės, nes ji kiek keistoka. Dabar ji sėdi kitapus stalo ir klausinėja apie tave.“ Gimtadienio atvirutė buvo su rožėmis, Partsas numetė atvirutę ant stalo. Laiške buvo vien nuobodūs plepalai, ir Partsas niekaip negalėjo patikėti, kad net tokia kvailutė kaip Objekto draugė norėtų įkyrėti savo vaikinui nuobodžiais valstiečių gyvenimo aprašymais ar tuščiomis kaimo paskalomis. Be abejo, tai buvo slapta kalba, ir jai iššifruoti reikėtų kur kas daugiau laiškų. Kažką jie ten rezgė, bet ką, ir koks buvo Kopūstgalvio vaidmuo? Jeigu jis rastų Kopūstgalvį anksčiau nei Kontora, ir jeigu šis būtų tas pats dienoraštyje minimas poetas, ar jis pajėgtų išspausti iš Kopūstgalvio faktų apie Širdies tapatybę?