Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

– Evelina, nepradėk iš naujo.

Veikiai bus prieškalėdinės skerstuvės, o iki jų dar reikia baigti rudens darbus. Kaime trūksta darbingo amžiaus vyrų, tėvas nudirba darbus ir gauna atlyginimą degtine, jis dingsta ilgomis naktimis pas partijos boso žmoną, kiekvieną kartą, vos išvykus jos vyrui, tėvas eina tenai ko nors taisyti ir visuomet grįžta iš ten prisigėręs. Tėvas nugirdys ir Reiną, kas tada bus? Evelina jau vaizdavosi kankinamai sunkią vakarienę, girtą tėvą, motinos atviraširdiškas kalbas apie veršelius ir linų darbus, Evelinos vaikystę ir jos numylėtą avelę, ir kaip Evelina visada norėdavo žiūrėti į markoje apie linus kunkuliuojantį vandenį. Evelina žvilgtelėjo į trobos kampe karšiančią vilnas senelę. Kur padėti senelę, kai atvažiuos Reinas? Per Kalėdas jos niekur kitur negalima išvežti. Evelina girdėjo, kaip tėvas tarėsi su motina ir abu nusprendė, kad senelei daugiau neverta keliauti, ir bent jau tąkart Evelina palaikė tėvo nuomonę. Susipažinusi su Reinu, ji nebenorėjo, kad senelė atvažiuotų jos aplankyti į Taliną. Jeigu vietoj jos atvyktų tėvai ir susitiktų su Reinu, gal tuomet Reinas nemaltų apie viešnagę kaime, tačiau tėvai atsikalbinėjo, girdi, gyvuliai, ūkis, jie jų negalintys palikti be priežiūros, kaime pilna vagių. Gal Reinui tiktų, kad atvažiuotų vien mama, tėvas tuo metu galėtų prižiūrėti veršelius ir vištas. Ji pradės kalbą tinkamą akimirką, bet ne dabar, ji nenorėjo, kad motina pultų kamantinėti, kaip jiems sekasi, kaip jai su Reinu klojasi, kuo vaikinas užsiima. Ką jai nemeluojant atsakyti? Ir kam Reinas įsivėlė į tuos dalykus, kaip bus, jeigu kas nors sužinos? Jeigu Reiną išmes iš instituto, jis turės eiti kariuomenėn ir nebus ilgus metus. Ar Reinas apskritai tai suprato? Kaip jis galėjo būti toks abejingas? Ar savimyla? Kas liks iš jų nuosavų paklodžių, kaktuso ant palangės, ligi blizgesio nusvidintos sekcijos, o kas tada, jeigu Reinas buvo susijęs su kokiais nors reikalais, dėl kurių gresia kalėjimas? Evelina negalėjo įsivaizduoti savęs, laukiančios Reino už Baterijos mūrų arba medžiojančios butelį „Vana Tallinn“, ar siunčiančios jį kur nors ten, kur Reinas eina karinę tarnybą. Ji prisiminė cinko karste pargrįžusį namo Janą, kuris kelis kartus neišlaikė egzaminų ir neatsakė į komisijos kvietimą, ir tada pakliuvo į kariuomenę. Reinas buvo tikras pamišėlis, žaidė su baisiais dalykais.

Evelinos pasirinkimas buvo nevykęs, verčiau būtų susidomėjusi tuo lenku iš „politecho“, kuris norėjo susirasti žmoną Estijoje ir pasakė tai tiesiai šviesiai. Lenkiukas uoliai mokėsi, jis visai nepanėšėjo į Reiną, atsisakiusį Pergalės aikštę vadinti Pergalės aikšte, kadangi nepripažino komunistinių pavadinimų. Arba pirmame kurse reikėjo eiti su Melisu į šokius, Melisas prašė, bet jinai nenuėjo, nes, kaip ir kitos fuksės, tada žvalgėsi į vyresnių kursų vaikinus, vyresni atrodė kur kas protingesni, o Melisas – naivus, nes per smagiausią pobūvį visad sakydavo, kad jam gana to, jei galės išsimiegoti tarp švarių baltų paklodžių, taip jis nuolatos kartodavo. Melisas užaugo Sibire. Jam užteko švarių baltų paklodžių, o Evelinai ne, ir štai kur toks godumas ją atvedė.

Mama sukosėjo ir stvėrėsi už šono. Ji jau beveik pasveiko, tik kosulys ir per gilus kvėptelėjimas dar kėlė skausmą. Evelina patikino, kad visus darbus tvarte savaitgalį nudirbs pati, bet mama nenorėjo nieko apie tai girdėti. Ji pasakė, kad mokytis yra svarbiau, visų svarbiausia, tėvas irgi taip manė, nebuvo nieko svarbiau už tai, kad Evelina ištrūko iš kolūkio, ir kai jie užbaigs doroti linus, mama numegs Evelinai naują vilnonį megztuką, su kuriuo žiemą bus gera studijuoti ir šaltis neims. Evelinai pageidaujant rankovės bus gana ilgos ir plačios, nors Evelina ir nesakė motinai, kodėl to pageidavo – špargalės turėjo gražiai sutilpti rankovėje. Pavasario sesija išlaikyta gerai, net žodiniai egzaminai, netgi partijos istorija, taip pat darbo priemonių veiksmingumo gerinimas ir veiksmingumo kėlimo galimybės. Evelina spėjo peržiūrėti visus profesoriaus duotus aštuoniasdešimt klausimų ir padarė pagal juos ir sau, ir Reinui špargales. Kartkartėmis ji važiuodavo mokytis į kaimą, paskui grįždavo į miestą, dienų dienas kaldavo mokslus Glehno parke. Parko rykštė buvo lytinių organų rodytojai, taip pat iš centro atklydę ieškoti draugijos pienburniai ir pabėgusios pasiburkuoti porelės. Jie trikdė ne tik ją, ant kavinės suolų šalia šaltinių sėdinėdavo ir daugiau vienišų moterų, kurios skaitydavo arba degindavosi. Su viena jų Evelina susipažino, moteris buvo pasiėmusi per daug valgymo ir atidavė pusę apelsino Evelinai. Moteriškė padėjo jai netgi pasitikrinti žinias apie Marksą. Taip mokytis merginai labiau patiko ir ji galėjo ištverti neužsnūdusi, be to, moteris nurodė kirpėją, mokančią ypač sumaniai daryti natūralias garbanas su fenu, moteris nusijuokė, esą rūpestis dėl nepaklusnių plaukų ir jai nesvetimas, bet galų gale jos draugija ėmė slėgti Eveliną, būdama svetima moteris pernelyg smalsavo, ir Evelina liovėsi mokytis Glehno parke ir nenuėjo pas moters nurodytą kirpėją, nors matė, kaip Reinas sprogina akis į baltakojės vilnijančius plaukus.

Pasibaigus pavasario sesijai, Evelina ėmė „zubrinti“ rudeniui chemiją ir fiziką, kad būtų lengviau pakeisti specialybę. Mašinraštis ir akloji spausdinimo sistema puikiai sekėsi, tačiau įskaitų knygelėje jų nepažymėjo. Dar laukė egzaminai iš partijos istorijos, ekonominės analizės, analizės metodologijos, ir iki sausio sesijos ji turėjo susirasti naują vietą mokytis, jau dabar jos paieškos jai kėlė nerimą. Bibliotekoje ji visuomet užmigdavo, „benderyje“ buvo labai triukšminga, žiemą lauke per šalta. Ji galėtų pasirinkti kokią įdomesnę specialybę. Ar ji galėtų imti mokytis ko kito? Logistikos, žemėtvarkos? Visuomenės mokslai atkrito, dar daugiau Markso ji būtų nebepakėlusi. Ką nors sugalvos, tačiau bijojo dėl Reino, kuriam nė kiek nerūpėjo tinkamų mokytis vietų stygius. Skaičiavimo techniką ir programavimą Reinas išlaikytų, programavimas taikant MALGOL sistemą jam nekelia sunkumų, o per baigiamąjį egzaminą naudojant aparatūrą reikės atlikti tik vieną kitą užduotį, bet žodinių egzaminų jis tikrai neišlaikys. Kita vertus, Reino tėvai buvo pinigingi, juk antraip jis nebūtų išlaikęs ankstesnių egzaminų. Jis leido dienas rengdamasis lapkričio studentų eitynėms, ėmė apdairiai pasakoti apie tai ir Evelinai.

Laiške Karlui Andrusonui Partsas siuntė linkėjimų nuo ponios Vaik, su kuria jo žmona „vis dar bendrauja“. Jis dar pridūrė, kad ponia Vaik labai apsidžiaugė, esą jos nuovoka padėjusi Karlui tapti lakūnu. Atsižvelgiant į pašto kontrolę, atsakymas atėjo ypač greitai – po poros savaičių. Partsas susijaudinęs perplėšė Kanados pašto ženklus ir netgi nepasigailėjo. Karlas nuoširdžiai džiaugėsi išgirdęs apie ponią Vaik, jis prašė, kad Partsas atsiųstų jam adresą, – po to, kai ponia Vaik persikėlė pas savo dukterį, Andrusono motina nebepalaikė su ja ryšių, tačiau girdėjo, kad ponios Vaik anūkė studijuoja Taline finansus.

Partsas sulaukė patvirtinimo: jis visą laiką stebėjo ponios Vaik anūkę. Daugiau nieko įsidėmėtino Karlo laiške nebuvo, vien pamąstymai apie tai, ar ponia Vaik ilgisi savo gimtinės kaip ir jisai, nors jį nuo gimtųjų namų skiria visas vandenynas, o ponia Vaik bent jau gyvena savo šalyje. Partsas nusikeikė. Jeigu jis būtų nors kiek bendravęs su savo žmona, jau būtų žinojęs tas naujienas ir nereikėtų rinkti informacijos iš tolimos Kanados. Karlas Andrusonas, ko gero, turi žinių ir apie Rolandą, bet Partsas neskubėjo klausinėti, – kol kas nenorėjo, kad Kontora atkreiptų dėmesį į Rolandą. Svetimas vardas savo ruožtu gali sukelti Karlui įtarimų, tada jis imtų uždavinėti nederamus klausimus. Partsas įsikišo burnon gabalėlį pastilės, nusišluostė pirštus nosine, leisdamas nuvažiuoti langus džeržginančiam traukiniui, ir užsimerkė, norėdamas geriau įsivaizduoti schemą, jis nesikrimto nesumojęs anksčiau kreiptis į Karlą. Tiriamasis darbas jį akivaizdžiai apakino, tai profesinė liga. Juo daugiau Partsas svarstė, juo mažiau tikėjo, kad Kontora tik atsitiktinai pasiuntė jį užsiimti seklio veikla. Tikrasis jo Objektas buvo Kask ar visa Kaskų šeima, galimas daiktas, pagrindinis tikslas buvo taikyti Evelinai Kask arba jos tėvams profilaktines priemones arba tiesiog pelnyti merginos pasitikėjimą. Argi ta mergina iš tiesų buvo toks vertas dėmesio objektas? Jeigu tiek vargo dėl vienos merginos, ką tuomet slėpė didesnis planas? Kodėl mergina buvo tokia svarbi? Kompromituojančios medžiagos ir taip gana. Tikriausiai tereikėtų merginai priminti, kad žmogų labai paprasta išmesti iš universiteto, o senelė labai lengvai gali atsidurti traukinyje į šaltuosius kraštus. Partsas valandėlę pamąstė. Kelti sumaištį buvo vienas iš praktinių Kontoros metodų, ir reikia pripažinti, kad jiems tikrai pavyko jį sutrikdyti. Jeigu jis ketina per merginą medžioti Kopūstgalvį, turi būti atsargus, kad Kontora nieko nepastebėtų. O gal vis dėlto surizikuoti ir nukreipti žvilgsnį ne į Objektą, bet į merginą? Nors kartą. Ar kas nors tai pastebėtų?