Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

Jis lengvai atpažino Martą.

– Marta, ar čia tikrai tu?!

Marta krūptelėjo, jos akys išsiplėtė lyg ratilai ežere nuo Partso mesto akmens, ir tą akimirką Partso neryžtingumas pranyko. Marta nesugeba pasinaudoti savo žiniomis. Ji nesupranta turinti medžiagos, kurią galėtų panaudoti deryboms, išgelbėti savo dukterį, šantažuoti Partsą, kuris kadaise sėdėjo prie vieno stalo su veikėjais iš Berlyno. Partsas buvo įsitikinęs, kad moteris nesuvokia savo žinių vertės. Jam truputį pagailo Martos, tada Partsas ėmėsi darbo: prasibrovė prie jos pro minią, nusistebėjo dėl juokingo susitikimo ir pasakė atvykęs čia su reikalais – dėl Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos mokytojų kolektyvo sudėties atnaujinimo, – bet tik ligi rytdienos.

– Istorijos mokytojų kursus ketinama perkelti net į Maskvą, bet vargu ar pavyks, – pajuokavo Partsas, primerkęs akį. – Tokio dalyko aš neleisiu. Klausyk, mudu dabar turim būtinai išgerti puodelį kavos, jeigu jau susitikome po šitiek metų, kaip manai?

Partsas pastebėjo, kad Marta žvalgosi aplink, tarsi kažko ieškodama, bet ko? Partsas suprato, kad moteris nori kažkam perduoti žinią. Kai pažįstamas berniūkštis pribėgo prie Martos, Partsas bemat išsitraukė iš kišenės trirublę ir kyštelėjo ją vaikiui į saują.

– Prekydienį ir vaikai turi gauti šio to saldaus, tiesa? Aš rytoj inspektuosiu tavo mokyklą. Eik, pasakyk savo mokytojai, kad viskas būtinai pavyks.

Berniūkštis pradingo.

– Kodėl tokia niūri mina, Marta?

Partsas spoksojo tiesiai Martai į akis, fiksuodamas, kaip juda vyzdžiai, kaip moteris mina nuo vienos kojos ant kitos, kaip ji lyginasi skarelę palei smilkinius.

– Koks atsitiktinumas, kad mudu čia taip susitikome. Ir laimė. Būdamas senas jūsų šeimos draugas, turiu pasakyti, kad jūsų duktė kelia mums šiokių tokių rūpesčių. Evelina, toks jos vardas?

– Rūpesčių? Evelina? – Martos balsas suskeldėjo kaip ką tik ežere užsidėjusi grienė.

– Švietimo ministerija yra puiki darbovietė. Visos tėvynės ateitis prieš akis, mes didžiai rūpinamės savo jaunimo ateitimi. Be galo gaila, kai jaunas žmogus ima linkti netinkamon pusėn. Ar jums nieko neteko girdėti apie studentų eitynes?

Klausimas išgąsdino Martą, ji nežinojo, ar turi patvirtinti, ar nuneigti, ji kiek per ilgai tylėjo.

– Evelina, žinoma, nekalta, tačiau ta draugija… Jos vaikinas suimtas.

Marta atrodė dvejojanti.

– Pakalbėkim smulkiau prie kavos puodelio.

Partsas reikšmingai mostelėjo minios pusėn. Marta dairėsi aplinkui, tartum tikėdamasi sulaukti kieno nors pagalbos.

– Gal tu pirmiausia apsipirk, tuomet galėsim eiti.

Marta atrodė nedrįstanti pajudėti iš vietos. Partsas palydėjo ją prie eilės, Marta leidosi vedama kaip avis. Nuo prekystalio sklido žvalus skaitytuvų tarškėjimas, dar buvo likusios keturios kiaulės kanopos, čežėjo vyniojamas popierius, Marta timpčiojo savo skarelę, palygindama ją ties smilkiniais, kišdamasi garbanas po skarele, plaukai buvo drėgni, per smilkinį ritosi prakaito lašas, visai kaip ašara. Partsas neatsiliko nuo jos nė per žingsnį, mandagiai šypsojosi visiems, judantiems link prekystalio. Kažkas priėjo prie Martos pasakyti, girdi, jos vyras ryte stovėjęs eilėje pirmas. Marta linktelėjo. Partsas klausiamai pažvelgė į ją.

– Nupirkti maisto visada turi moterys, – tarė Marta.

Partsas suprato, ką tai reiškė. Martos vyras ryte buvo atėjęs degtinės, pamiršęs visa kita. Ta pati problema ir kitur, kiekviename kolūkyje. Prekydieniais ir algadieniais niekam neberūpėjo darbas, net karvės galėjo likti negirdytos. Draugas Partsas buvo žvalus, atrodė, viskas išsispręs gana sklandžiai. Partsas padėjo Martai susikrauti grietinės stiklainius ir išvedė ją į lauką, Marta žengė netvirtai, jos stumiamas dviratis buvo palinkęs, krepšys barškėjo, nuo silikatinių gyvenvietės sienų dvelkė šaltis. Ore buvo justi sniegas ir įšalusi žemė. Slogi būsena, tačiau Partso nuotaika buvo gera. Marta pasuko dviratį į takelį. Iš kamino raitėsi dūmai, nuo tvarto sklido mykimas. Iškalkinti obelų kamienai baltai nudryžino tvorą.

– Pas mus čia tokia netvarka, – pasakė Marta. – Kaip manai, jeigu…

– Man nė kiek nekliudo, miela Marta.

Marta žvilgtelėjo pirties pusėn. Partsas sustojo vos pakėlęs koją žengti. Jis apsigręžė ir puolė prie pirties. Marta nubėgo iš paskos, kabindamasi jam į ranką, į paltą, Partsas nustūmė moterį, palikdamas jos šūkavimus už nugaros, ir atplėšė pirties duris. Ant suolo miegojo Rolandas, – kelnių petnešos nusmukusios ant liemens, burna pražiota. Jis knarkė.

S eniau žinomas kaip Markas, Rolandas Simsonas tapo Rolandu Kasku, kuris kukliai ir netraukdamas dėmesio gyveno Toru kaime. Jo duktė Evelina Kask mokėsi Taline. Kas būtų galėjęs patikėti, kad tasai rūpestingą tėvą nuduodantis vyras dar visai neseniai be gailesčio šaudė kūdikius jų motinoms tiesiai prieš akis? Kas būtų galėjęs patikėti, kad linkę į tokius dalykus žmonės perduos savo pavojingą ligą ir ateinančioms kartoms? Evelina Kask pasekė savo tėvo pėdomis, ji tapo antikomunizmo ir nacionalistinio imperializmo uolia šalininke.

Draugas Partsas nuleido riešus ant kelių. Jis tuoj baigs paskutinius puslapius, kadangi dirbti galėjo ir dienos metu, darbas ėjo kaip iš pypkės. Jau ir nuotraukos buvo parinktos. Partsas iš jų atidėjo vieną, skirtą rašytojo portretui fašizmo sąlygomis. Raudonoji armija, vos įžengusi į Klogos lagerį, labai pagelbėjo daug fotografuodama, ir Partsas tarp nuotraukų rado sau tinkamų, kuriose buvo pavaizduoti į nugarą nušautųjų kūnai. Jo laimei, sulysę ir mirštantys ar jau mirę žmonės buvo gana panašūs.

Draugas Partsas iš Klogos išsigelbėjo gyvas, nes nudavė mirusį. Jis priklausė narsių kalinių grupei, sudarytai iš tarybinių piliečių, kurie iš Baterijos į Klogą buvo atvežti sušaudyti. Jisai savo akimis regėjo visas baisybes, jį norėta priversti deginti ant laužų kitus tarybinius piliečius, bet jis mėgino bėgti. Draugui Partsui šovė į nugarą ir jį sunkiai sužeidė. Jeigu Raudonoji armija būtų išvadavusi Klogos mirties stovyklą nors dieną vėliau, jam būtų buvęs galas. Dėl savo išradingumo jis šiandien liudija prieš fašistinius nusikaltėlius ir pasakoja teisybę apie tai, kas įvyko.

Ar toks tekstas dera prie nuotraukos, o gal su tuo šaudymu vis dėlto perlenkia lazdą? Kas bus, jeigu kam nors parūps išvysti įrodymų? Dėl to dar reikėtų pagalvoti, vargu ar Kontora pridės daugiau redakcinių komentarų, tačiau tam tikras detales būtina nušlifuoti, įkrėsti žiupsnelį gyvumo, ir kūrinys bus gatavas skristi į platųjį pasaulį. Paskutinį štrichą istorijai suteikė tai, kad jis dar kartą buvo nuvykęs susipažinti su Toru kaimo gyvenimu, pauostyti vietinio kolorito, apskaičiuoti ploto ir išnagrinėti riboženklių, jis nuklibikščiavo prie akmenų krūvos vidury lauko, iš kur vėrėsi atviras vaizdas į Kaskų vienkiemį. Saugodamasis gyvačių pasirūpino kaliošus ir dvi poras vilnonių puskojinių. Ir žiūroną. Kaip tik detalės vertė jį tyrinėti valstiečių gyvenimą, stebėti, kaip dvi ryšinčios skaras moterys dirba ūkio darbus.

Partsas nejautė jokio nuovargio, nors vakarykščio vakaro būta gana smagaus. Susitikimas su Kontoros vyrais tęsėsi per ilgus pietus, o po jų dar keliuose baruose. Prie tokios gyvensenos Partsas nebuvo pratęs, bet kartą juk galima. Jis rado galimybę užsiminti apie naujas tyrimo sritis ir netiesiogiai priminė savo jaunystės patirtį Suomijoje, jam būtų lengva įsilieti į Suomijos gyvenimą, jis jau turėjo visiškai patikimą vertinamo rašytojo ir istoriko reputaciją, akademinis pasaulis nekeltų jokių problemų. Atėjo metas planuoti savo ateitį. O galbūt Tarybų Sąjungos ambasada Helsinkyje? Kultūros atašė pareigos tikrai malonios. Atgaivintas laivų judėjimas tarp Suomijos ir Estijos, vadinasi, Kontora dabar turi panaudoti visus savo išteklius, organams reikia trūks plyš rasti naujų operatyvinių darbuotojų, patikimų žmonių, bet Kontoros manymu, ko gero, jam labiau tinka stebėti Vakarų turistus Taline, sukurti platesnį susirašinėjimo tinklą su Suomija, o ne užsiimti agento veikla pačioje Suomijoje. Partsas tikėjo, kad išėjus knygai tokia galimybė atkris. Jis neketino žiūrėti į laivus, likęs šiame krante. Jis norėjo pats plaukioti laivais, keliauti.