Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Mums, ko gero, reikėtų truputį šnektelėti. Nėra jokios dingsties, dėl kurios seni dalykai galėtų pakenkti dabartinei jūsų rašytojo karjerai.

Trumpai patylėjęs, Partsas tęsė:

– Žinoma, reikėtų pagalvoti ir apie jaunuosius jūsų sekėjus. Jūsų dabartiniai rašiniai ne itin skatina jaunimo dorovę.

– Mano žmona tuojau pareis namo.

– Aš mielai susitiksiu ir su ja. Gal pakalbėsime viduj?

Poetas žengtelėjo atgal.

– Mes, žinoma, pasistengsime, kad jums būtų uždrausta spausdinti savo kūrinius kuo trumpiau, tiesa?

Poeto atvejis buvo lengvas. Daug lengvesnis, negu Partsas būtų galėjęs įsivaizduoti. Išeidamas iš namo jis stebėjosi, kaip tam žmogui pavyko šitiek laiko nelegaliai darbuotis stebint partijai. Vyriškis jau porą dešimčių metų buvo žinomas kaip gerbiamas tarybinis poetas, kuriuo, be jokios abejonės, buvo patenkintas ir partijos propagandos skyrius, ir „Glavlitas“, ir visokiausios redakcijos, o vis dėlto jis dalyvavo pogrindinėje veikloje. Ir tuo pat metu kūrė partijai paradinius eilėraščius! Partsas sparčiai nužingsniavo į autobusų stotelę. Tik ten jį užklupo nuovargis ir turėjo valandžiukę pritūpti. Su poetu ėjosi sklandžiai, nes Partsui nestigo šantažuoti tinkamos informacijos. Žmonos šantažuoti nėra kaip. Nors poetas nutėškė Širdies tapatybę Partsui į glėbį lyg „Junkersą“ be degalų, Partsas negalėjo būti įsitikinęs, ar Rolandas viskuo dalijosi su Partso žmona, tikrai viskuo? Ar kaip tik todėl tarp jųdviejų su žmona stūksojo neįveikiama siena? Ar žmona visą laiką žinojo, kodėl Partsas turėjo atsikratyti Rolando? Ar tai apskritai tebėra svarbu? Jį taip pat apstulbino, kaip mažai jis jaudinosi, kad viskas išaiškėjo. Manė savo ramybę esant stebuklą, netgi žavėjosi ja. Galbūt savo dvasios gelmėje jis visa tai nuolatos jautė, bet tai nebeturi reikšmės. Drauge po ilgo laiko pajuto didžiulį pasitenkinimą. Žinojo, kad valdo padėtį, tą jausmą buvo spėjęs beveik pamiršti. Nelyginant būtų stvėręs saujon visą skrendančių paukščių pulką, kuris nuo jo prisilietimo sustingo, virto laisvai kaitoma dėlione. Namie jo laukė nenustygstantys „Optimos“ klavišai ir žmona, kitomis procedūromis pasirūpins Kontora.

Viskas nuėjo perniek. Reinas ir dar trejetas eitynių rengėjų buvo suimti. Evelina drebėjo lovoje po antklode, „benderio“ tyla slėgė kambario lubas vis žemiau, galvoje tebeaidėjo šūksmai: „Milicija, milicija!“ Evelina nenorėjo išeiti iš kambario, jai atrodė, kad „benderio“ virtuvėje visos kuždasi. Ji negavo jokių naujienų, ji nežinojo, kur yra Reinas, ji nežinojo, kas bus toliau. O gal kuo puikiausiai žinojo. Reinui nebeliko kelio sugrįžti atgal ir toliau studijuoti, bet tai ir taip visiems aišku, nebuvo reikalo kuždėtis. Galbūt ji turėtų važiuoti namo, ar ji gali važiuoti, ar milicija ateis jos ten ieškoti, ar ją išmes iš „benderio“, iš universiteto? Šito mama nepakeltų, tik ne tai, namo ji negalėjo grįžti, negalėjo pasipasakoti. Ką ji namie pasakytų, nepajėgtų nė kalbėti. Ar Reinas dabar atsidurs kalėjime, ar kariuomenėje, o gal ir kalėjime, ir kariuomenėje ar net beprotnamyje? Evelina pašokusi atsisėdo – beprotnamis, Dieve mano, taip nutiko jaunuoliui, rašiusiam tuos atsišaukimus, ieškant jo rašomosios mašinėlės buvo iškrėstas visas vaikinų bendrabutis, kiekvienas kambarys, visas tūkstantis lovų, tūkstantis drabužinių. Rašomosios mašinėlės nerado, tačiau vaikiną rado ir nusiuntė į Paldiski plentą, ir daugiau niekas nieko apie jį nebegirdėjo. Reinas buvo pamišėlis, Evelina teisi, jinai įsimylėjo pamišėlį ir leidosi pagaunama Reino beprotybės. Ji sukėlė pavojų savo baigimo ceremonijos suknelei ir savo paskutiniųjų metų studentavimui, kai jų studentiškos kepuraitės išbluks ir tušinukai išsibaigs, ir savo, kaip inžinierės, ateičiai. Reinas ir ji daugiau niekada nebepamatys vienas kito, jie neįsigis bendrų paklodžių nei kaktusų ant palangės, nei sekcijos su žvilgiu paviršiumi, daugiau jai nebereikės sukti galvos, ar leisti Reinui nuvilkti jos apatinuką, ar ne. Reikėjo leisti. Reikėjo išsirinkti vaikiną, įstojusį į partiją. Ji turėjo paklausyti tos merginos, kuri pasakė, esą Reinas – nevykęs pasirinkimas, turėjo galvoti apie save: „Aš noriu užbaigti universitetą, aš noriu susikurti šeimą, aš noriu turėti namus, aš noriu ištekėti, aš noriu gauti gerą darbą.“ Evelina šoko prie spintos. Ji žinojo, kad ten nebuvo nieko uždrausto, bet jie ateis netrukus ir apieškos spintą, lovą ir net pagalvę. Evelina sumetė daiktus į fanerinį lagaminą, įsispyrė į batelius ir išbėgo į koridorių, išilgai koridoriaus laiptų link, iš kambarių į ją dirsčiojo, ji kūnu juto žvilgsnius, jie smigo kaip dygliai į odą, jai ausyse aidėjo žingsniai, ji palei tvorą nubėgo į stotelę, už tos tvoros dirbo kaliniai, ar Reinas veikiai irgi bus tarp jų, o gal ji pati, leidosi greičiau į kojas, lagaminas buvo sunkus, tačiau ji bėgo, baimė nuvijo ją į trisdešimt trečią autobusą, sausakimšą fabriko darbininkų, ji vos nepasiliko už durų, tačiau baimė įspraudė ją vidun. Autobusas pajudėjo, ir Evelina atsirėmė į vienos babuškos iš baltos skepetos sumegztą ryšulį, keliaujantį į Sibirą, kaip visi kiti panašūs balti ryšuliai, pilni Estijoje prisipirktų prekių, kurias rusai, sulenkę nugaras, tempė į geležinkelio stotį ir į Sibirą, ir tenai netrukus keliaus ji pati, ją ten išveš, jos dantys grikšėjo kaip bėgiai ir su tuo grikšėjimu brendo baimė, pasirengusi įsmeigti nagus jai į nugarą, suleisti suodžius jai į kūną, bet dar ne dabar, dar ne, pirmiausia reikia namo, ji nori dar kartą pamatyti savo namus, kol jie neatėjo, nes jie būtinai ateis, jie visada ateidavo. Galimas dalykas, jie jau laukė jos pas mamą. Evelinos akys buvo sausos, nors jos sudrėko kaip ir Reinui, kai jie pamatė, kaip šalia Kiek in de Kök 23nuo kalno leidžiasi virtinė deglų. Juodu suspaudė vienas kitam ranką, viskas vyko ramiai, ir Reinas prisiminė Jurginių nakties sukilimą. Anuomet irgi tamsoje suliepsnojo vergų deglai, tačiau Evelina būtų turėjusi priminti, kad jis baigėsi kraujo praliejimu. Ji būtų turėjusi paprotinti, klausydamasi, kaip Reinas apie tai pasakoja; kai jie Narvos plentu traukė į Kadriorgo parką, dainuodami: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind , būtų turėjusi priminti, – ne šypsotis, o ji nusišypsojo ir kartu su kitais šūkavo „valio“ kaip kvaiša, kol išgirdo kažką surinkant „milicija“, o priešais ją ėjusi mergina nusiavė savo aukštakulnius ir vienomis kojinėmis nuskuodė lygiagrečia gatve, čia žmonės ėmė stumti juos atgal, ji paleido Reino ranką ir niekur jo nebematė, tada puolė bėgti, milicija, ji bėgo ir bėgo, nežinodama, kur dingti, kol galų gale atsidūrė prie Patkulio laiptų, susigūžė viršutinėje laiptų aikštelėje ir liko laukti, kol baigsis sąmyšis.

Artėdama prie namų stotelės, Evelina suprato. Negalima šitaip pasielgti su savo tėvais, kad jų namuose ją suimtų. Visi pamatytų, visas kaimas pamatytų. Ji sugrįžo atgal į Taliną.

Draugas Partsas atsistojo eilės gale, ryšinčios skareles moterys gręžiojo galvas. Partsas kaime nieko nepažinojo, jis niekada nesilankė šiuose kraštuose ir nebuvo dvasiškai pasirengęs užduočiai. Viskas nutiko taip greitai – ir štai jis skyriaus automobiliu važiuoja į kaimą. Organuose niekad niekas neužsiminė, kad jie būtų žinoję apie ponios Vaik ar Martos ir Partso bendravimą praeityje, tačiau Partsas nerado jokio kito paaiškinimo, kodėl jis turėjo užsiimti profilaktika, kuri nepriklausė jo darbo užduotims. Marta Kask prekydienį nuskubėjo į turgų, kaip ir visi kiti. Knibždėlynas. Vyrai, sulenkę nugaras, maišais tampė duoną karvėms. Tuščių pieno butelių prikrauti dviračiai.