Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

„Maskvos“ operacijos pabaiga jau ėmė neaiškiai boluoti, ir tai pakėlė draugui Partsui nuotaiką, kai jisai po paskaitų Tompėjoje įsiliejo į žmonių srautą Evelinai Kask už nugaros. Jisai stebeilijo į merginą nauju žvilgsniu, godžiai, ir uodė kvapą. Seną gerą kvapą, nors merginos elgesys nepakito. Partso žingsniai prisitaikė prie grindinio akmenų, jo paltas susiliejo su namų sienomis, jisai tarėsi esąs nematomas. Merginos sijonas nebuvo įkyriai trumpas kaip kitų, ji mūvėjo baltas „Marato“ pirštinaites, kuriomis kas trečią žingsnį lygino ar glostinėjosi plaukus. Jos metalu pakalti kulniukai slidinėjo grindiniu, pavargę lipo į autobusą ir virtuliuodami išlipo stotelėje netoli bendrabučių. Partsas laikėsi deramo atstumo, leido merginai užkopti į antrą aukštą, prieš sekdamas jai iš paskos, iš anksto susižvejojo piniginėje saują senų tušinuko šerdelių, palaukė, kol eilė tinkamai padidės, ir tada prisijungė prie jos. Už prekystalio sėdinti moteris susikaupusi rakinėjo šerdelių gale esančius rutulėlius, kaišiojo šerdeles į aparatą, sukiojo rankeną, paduodavo užpildytas šerdeles ir skaičiavo atkištas kapeikas. Eilė kuždėjo ir kiugždėjo, kirbėjo, nė vieno studento iš kavinės nebuvo matyti. Staiga merginos veidas įsitempė. Ranką su krepšiu ji laikė toliau nuo savęs, ištiesusi į šoną. Priėjęs su mergina pasisveikino nežinomas „politecho“ studentas, ir iškart patraukė savo keliu. Partsas apsižvalgė ir pamatęs, kaip studentas su merginos krepšiu eina pro duris, išsmuko iš eilės paskui krepšį, pirmiausia leido vaikinui atsitolinti, ramiai žingsniuoti tarp daugiaaukščių namų, praeiti pro milžinišką taikos balandį ant namo sienos, netrukdė jam pastoviniuoti autobusų stotelėje, paskui, prisidėjęs prie laukiančiųjų, paskutinis įlipo į autobusą ir pirmutinis iš jo išlipo. Kai vaikinas ėmė skverbtis pro brūzgyną, Partsas užkliuvo ir suprato anksčiau klydęs – toje pačioje kelio atkarpoje jis ne kartą buvo pametęs Objektą iš akių, ir dėl to kaltino savo nuovargį ir perdėtą atsargumą. Tik dabar sumojo, kad tai ne atsitiktinumas. Vikriai išnykdamas Objektas leido suprasti žinąs, kad yra sekamas. Objektas paprasčiausiai pajėgė jį mikliau suklaidinti už dabartinį vaikinuką. Šis nebuvo itin apdairus, eidamas garsiai šūkavo, keikėsi suklupęs ar užkliuvęs už dagių. Partsas matė, kaip vaikinas įsmuko pro vieno pilko namo užpakalines duris, ir pasižymėjo valandą. Jis jau suprato, kad atvėrusio vaikinukui duris akiniuoto vyro namuose buvo vadovaujama nelegaliai veiklai.

Šalia gretimo namo kačių šlapimu dvokiančios smėliadėžės jis išvydo sukučiu žaidžiantį berniuką. Vaikas, mielai paėmęs rublį, pasakė name gyvenančio poeto pavardę.

Partsas nuėjo į biblioteką susipažinti su eilėraščiais. Poetas aukštino darbininkų ir valstiečių revoliuciją kaip tik tada, kai Rolandas koneveikė Kopūstgalvį. Žinoma, gal tai tik sutapimas, tačiau kiek galėjo būti poetų, įsivėlusių į nelegalią veiklą ir pasivadinusių tuo pačiu slapyvardžiu?

Kitą vakarą draugas Partsas knapsojo „Maskvos“ kavinėje priešais lėkštę su triufeliais ir „Sostinės“ mišrainę. Darbas ligi vėlios nakties ir pažintis su eilėraščiais pareikalavo duoklės – budrumas nusilpo. Kai smakras bakstelėjo į krūtinę, Partsas susitvardęs apsidairė aplinkui. Prie Objekto draugijos prisidėjo dailės studentai su violetinėmis kepuraitėmis, kai kurie buvo vienplaukiai, viena mergina vilkėjo per trumpą sijoną ir, regis, pati tai suvokė, nes eidama stipriai spaudė ranką prie šlaunies, tartum negalėdama apsispręsti, ar turi patempti žemyn mėlyną sijono audinį, ar tik neleisti kilti aukščiau. Viršum rugiagėlių spalvos sijono švietė balta palaidinukė, raporte būtinai reikės paminėti polinkį į nacionalistines spalvas.

Paskui violetines kepuraites atėjo nedidukas juodbruvas vyriškis, kurio plaukai kabaliavo kaip lengvo elgesio moters, o veidą dengė barzda. Partsas atpažino jį, tai rodančių prastą skonį antitarybinių drobių tapytojas, Kontora greičiausiai jau seniai stebi jo veiklą. Jau vien iš to žmogaus išvaizdos, kopijuojančios kapitalistinių šalių madas, dvelkė imperializmu. Pianistas stengėsi kaip įmanydamas, ilgaplaukis vyrukas flirtavo su dviem merginom. Sujudimas kaip aštrūs įdrėskimai smigo per dūmus ir pažadino Partsą iš snaudulio. Jo akys ūmiai atsimerkė. Šita melodija? Ar ji plaukė jam iš galvos? Iš jo lūpų? Gal jam prisisapnavo? Džiazo ritmas tebeskambėjo, tačiau merginos liovėsi krizenti ir rūkalius už gretimo staliuko pamiršo nukratyti pelenus, pelenai savaime nubiro ant stalo. Objektas atsistojo. Partsas slapčiomis pagręžė galvą. Studentų draugija įsistebeilijo į pianistą lanksčiais riešais, už kito staliuko viena moteris šypsojosi, jos šypsena spindėjo, ji uždėjo ranką draugui ant pečių, lūpomis negirdimai kartojo: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind … Partsas sumirksėjo. Maršo taktai išsklido pianisto improvizacijoje, jie dingdavo ir vėl sugrįždavo, jie dingdavo ir vėl sugrįždavo, jie dingdavo ir vėl sugrįždavo, barzdočius irgi atsistojo, kartu su juo – jam po pažastimis čiauškėjusios merginos, o galiausiai – visa užstalė. Partsas girdėjo savo alsavimą, jis žvilgtelėjo į kolegą prie kampinio stalelio. Tas irgi buvo atsistojęs, jo kūnas įsitempė, tartum rengdamasis šuoliui, sargus žvilgsnis apmetė salę ir akimirką susidūrė su Partso žvilgsniu, ir kaip tik tada pakaitomis dingstantis ir sugrįžtantis maršas sulėtėjo, barzdočius su Objektu išsižiojo: Jään sull’ truuiks surmani, mul kõige armsam oled sa … 22– ir Partso kolega nušvilpė per salę kaip vėjo gūsis, jis užtrenkė pianino dangtį ir liko stovėti priešais pražiotą barzdočiaus burną, kolega sumojavo rankomis ir kažką pasakė, paskui išėjo iš kavinės taip pat veržliai, kaip buvo pripuolęs prie draugijos. Jo švarko skvernas kliudė Partsą, vyro veidą išpylė dėmės, akys prisimerkė. Vyrui išėjus pianistas vėl atvožė dangtį ir tęsė savo įprastą vakaro repertuarą. Draugai nusitempė barzdočių prie laiptų, jie sudūrė galvas, kaktose žvilgėjo prakaitas, jų kuždesys buvo piktas. Jie nėkart neapsižvalgė, niekas į juos nežiūrėjo, lyg jie būtų tapę nematomi, betgi visa salė ribėjo kaip jūra prieš audrą. Partsas girdėjo pavienius žodžius, kurių išvadomis negalėjo patikėti. Argi tikrai kolega, priėjęs prie barzdočiaus, metė: „Dėl Dievo meilės, nutilkit, aš esu iš KGB!“

Tas pats pianistas skambino ir kitą dieną, ir dar kitą dieną po anos, ir Partsas suabejojo, ar kolega apskritai raportavo apie įvykį. Jo paties kavinėje nebuvo matyti, ir trečią dieną kolegą pakeitė kitas vyras. Barzdočius kavinėje nebesirodė. Kompromituojančios medžiagos buvo sočiai ir dar daugiau. Draugija akivaizdžiai turėjo savų ketinimų dėl studentų rengiamų eitynių su deglais, ir jeigu taip, Partso darbo užduotys, susijusios su „Maskvos“ kavinės operacija, pasibaigs prieš pat eitynes arba iškart po jų. Partsas suprato turįs mažai laiko. Kol draugija su visais savo čiuptuvais tebebuvo laisva ir lengvai prieinama, jis turėjo ligi galo išsiaiškint tą dalyką.

Duris atidarė pats poetas. Namas buvo toks pat pilkas kaip ir pirma, vyriškio drabužiai susiliejo su sienomis, jis pasitaisė akinius, akių beveik nebuvo matyti už storų stiklų. Partsas, mandagiai nusišypsojęs, tarė:

– Kopūstgalvis.

Akimirka buvo neabejotinai jaudinanti. Partsas suvokė – ant slenksčio stovintis žmogus nesigaudė, kad jųdviejų jausmai tą minutę turbūt buvo vienodi. Vyras turėjo savų galimybių, jį išgelbėti galėjo tikri aktoriaus gabumai, derama gynyba. Partsas per savo amžių matė nemažai melagių, galėjusių atsikirsti puikiu priešpriešiniu manevru, tačiau stovintis priešais jį žmogus ne iš tokių. Poeto veido išraiška sukrito lyg sutrešusios konstrukcijos namo kampas, į kurį galima suvaryti kirvį iš pirmo karto.