Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

Dar sykį nuėję prie Rozalijos kapo, padėjome pievų gėlių ant mėnesėto velėnos kauburėlio, tyliai pastovėjom abipus puokštės. Nenorėjau, kad Judita išeitų, nenorėjau jos paleisti, todėl ryžausi balsiai ištarti tai, ko tokiomis aplinkybėmis nevalia sakyti:

– Mudu daugiau niekada nebesusitiksim.

Girdėjau, kaip mano žodžiuose girgžtelėjo žvyras, jos akys pritvino ašarų, jos ašaros dažnai pakirsdavo man kojas ir mano blaivų protą paversdavo tošine valtele, kurią lengva įlinguoti. Dabar ašaros vilnimis ritosi jai iš akių kertelių. Galbūt norėjau sumažinti savo sielvartą ir todėl kalbėjau atžariai, galbūt paprasčiausiai norėjau būti šiurkštus, kad kelionėje ji galėtų keikti mane ir mano storžieviškumą, o gal staiga pasigedau paskutinio įrodymo, kad ji nenori išvykti, – aš vis dar nebuvau tikras dėl jos širdies kelių, nors mudu tiek išgyvenome kartu.

– Tu gailiesi prisiėmęs visa tai dėl manęs, – sukuždėjo Judita.

Jos įžvalgumas mane išgąsdino, sutrikęs pasikasiau sprandą. Vakare ji dar spėjo apkirpti man plaukus, jų pribyrėjo už apykaklės, kuteno.

– Nieko, aš suprantu, – pridūrė ji.

Nepaneigiau jos žodžių, nors galėjau. Vis dėlto aš netikėjau, kad be Juditos, nelauktai atsiradusios globotinės, miške būčiau ką daugiau nuveikęs. Vyrai davė suprasti, kad būčiau. Kai išgirdau, jog rusams priartėjus ji pabėgo iš Talino į Armių ūkį, man nebeliko kitos išeities, tik paslėpti ją miške. Armių ūkiu negalėjom pasikliauti, miške buvo saugiau. Judita buvo kaip sugauta paukštė saujoje, sužeistu sparnu, sunkios būklės, ištisas savaites krečiama nervų karštinės. Tik mūsų felčeriui žuvus per kautynes, vyrai sutiko, kad ponia Vaik mums padėtų, mums ir Juditai. Taigi man ir vėl pavyko ją išgelbėti, bet paskui, kai ji žengs boluojančiu priešais mus keliu, aš jau nebegalėsiu jos apginti. Vyrai iš tikrųjų teisūs: moterų ir vaikų vieta namuose. Judita turi pargrįžti į miestą. Mus juosęs pantis atsivijo ir miško apsauga sumenko. Vogčia stebėjau jos veidą: Juditos žvilgsnis buvo nukreiptas į kelią, kuris jos laukė, lūpos praviros, ji iš visų jėgų traukė orą į plaučius ir jos iškvėpimas vertė mane suabejoti dėl savo sprendimo.

– Taip visų geriausia. Mums visiems. Sugrįši į tą gyvenimą, iš kurio atėjai, – tariau.

– Jisai jau nebe toks. Niekuomet nebebus, koks buvęs.

„Paskui atėjo sargybinis Markas, nusivedė juos po vieną upelio pakrantėn ir sušaudė iš savo revolverio.“

12000. Iš 1962 m. sausio 16–20 d. vykusio masinių žudynių vykdytojų Juhano Juristės, Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo medžiagos. „Eesti Riiklik Kirjastus“ (Estijos TSR valstybinė leidykla), 1962.

Gausmas ėjo stipryn, aš žinojau, kas laukia už tų medžių. Pažvelgiau į savo rankas, jos nedrebėjo. Po akimirkos bėgau prie artėjančios autokolonos, negalvodamas apie Edgarą ir jo nervus. Akies kertele mačiau, kaip jis virpančiais pirštais čiupnoja savo galifė su nederama kovoti mina. Ką tik buvome pratybose Suomijoj, ir aš ten rūpinausi Edgaru kaip vaiku, tačiau mūšis – kitas dalykas. Užduotį turim vykdyti čia. Bemat. Dabar. Puoliau bėgti, granatos daužėsi į kojas, išsitraukiau vieną iš už bato aulo ir mano pirštai jau juto, kaip ji skrieja ore. Pratybų saloje gauta Suomijos kariuomenės palaidinė tebeatrodė kaip nauja, ji teikė kojoms jėgų. Greitai visi mano tautiečiai vilkės tik Estijos kariuomenės uniformą, ne kieno nors kito, ne okupantų, ne sąjungininkų, o nuosavą. Mūsų tikslas buvo atsikovoti savo šalį.

Girdėjau, kaip jie bėga man iš paskos, kaip žemė dreba nuo mūsų jėgos, ir dar greičiau leidausi variklių gaudesio pusėn. Užuodžiau priešo prakaito tvaiką, burnoje jutau įniršio ir geležies skonį, auliniais trypė kažkas kitas, tasai nežinomas kovotojas, kuris neseniai mūšyje puolė į upelį ir svaidė į stribų batalioną granatas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, tai buvo kažkas kitas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, ir tasai kitas lėkė į gaudesį. Visi mūsų kulkosvaidžiai buvo nukreipti į stribų koloną. Jų buvo daugiau, nei mes manėm, jų buvo marios, rusų ir stribų bataliono vyrukų, estiškos eigasties, ir jie turėjo aibes mašinų ir kulkosvaidžių. Tačiau mes nepabūgom – pabūgo priešai, mus perliejo nirtulys, toks stiprus, kad priešininkai akimirksnį stabtelėjo, autobuso „Mootor“ ratai minutėlę sukosi vienoje vietoje, įniršis įkalino juos akimirkoje, ir tą akimirką pliūptelėjo ugnis; kartu su kitais puoliau prie „Mootoro“, ir mes išžudėm juos visus.

Rankų raumenys drebėjo nuo pasiųstų kulkų, riešą slėgė nusviestų granatų sunkis, tačiau palengva suvokiau pasibaigus mūšį. Kai kojos įprato stovėti vietoje ir šovinių tūtelės nebežiro žemėn, pastebėjau, kad mūšio pabaiga nedavė tylos. Ji atnešė triukšmą, iš žemės gelmių godžiai kylančių lervų judėjimą prie lavonų, mirties parankinių godų kirbesį siekiant šviežio kraujo, ir visa tat dvokė, išmatos ir skrandžio sultimis trenkiantys vėmalai laužė nosį. Mane apakino ryški šviesa, parako dūmams išsisklaidžius debesies pakrašty pasirodė tartum švytintis aukso vežimas, parengtas kritusiesiems surinkti, – mūsiškiams, stribams, rusams, estams, – visiems į vieną vežimą. Prisimerkiau. Ausyse spengė. Mačiau, kaip vyrai dvėsavo, šluostėsi kaktą, siūbavo vietoje it medžiai. Mėginau stebėti dangų, spindintį vežimą, bet man neleido ilgiau ramstyti išakyto „Mootoro“ šono. Miklesni jau ėmė veikti, nelyginant apsipirkdami turguje: reikėjo surinkti žuvusiųjų ginklus, tik ginklus, šovinių diržus ir dėklus. Nuliūlinom per kūnus, trūkčiojančias galūnes. Kai tik nuėmiau nuo nukauto priešo šovininę, kažkas tvirtai sugriebė mane už pėdos. Nė nespėjau nusitaikyti – sulinko keliai ir susmukau prie mirštančiojo toks pat bejėgis kaip ir jis, jausdamas, kad išmušė paskutinioji. Tačiau vyro žvilgsnis buvo nukreiptas ne į mane, vos girdimi žodžiai buvo skirti kažkam kitam, mylimam žmogui. Aš nesupratau, ką jis sako, kalbėjo rusiškai, bet tokiu balsu, kuris tegalėjo būti skirtas sužadėtinei. Būčiau suvokęs tai ir tuomet, jei purvinoje vyriškio saujoje nebūčiau išvydęs nuotraukos, o joje – balto suknelės krašto. Jis buvo suteptas mylimojo krauju, moters veidas liko po pirštu, staigiai išplėšiau koją, ir vyro žvilgsnyje, kur ką tik regėjau save, užgeso gyvybė. Prisiverčiau atsistoti, reikėjo veikti toliau.

Kai surinkome ginklus, iš tolumos vėl atsklido mašinų gausmas, ir seržantas Alikas įsakė trauktis. Manėm, kad stribų batalionas prieš pradėdamas naują puolimą laukia pastiprinimo arba ieško stovyklavietės, šiaip ar taip, jie seks mūsų pėdomis. Mūsiškiai kulkosvaidininkai jau buvo pasiekę pamiškę, kai išvydau pažįstamą žmogų, vis dar tebetrypiantį lavoną: Martas. Kojomis jau buvo spėjęs suknežinti kaukolę, smegenys susimaišė su žemėm, o Martas vis daužė ir daužė, daužė ir daužė, tartum norėdamas šautuvo buožę kiaurai lavoną suvaryti žemėn. Nubėgęs prie jo, sušėriau su tokia jėga, kad jis atgniaužė šautuvą. Martas šėlo nieko nematydamas, nepažindamas manęs, šaukė ant neregimo priešo ir mostagavo rankomis. Man pavyko išsijuostu iš kelnių diržu apvyti jį per liemenį ir nusitempt į tvarstyklą, kur vyrai paskubomis krovėsi mantą. Sukuždėjau, kad tą vyruką reikia stebėti. Pabarbenau sau į smilkinį, felčeris dirstelėjo į dvėsuojantį Martą, į putotas jo lūpų kerteles ir linktelėjo. Seržantas Alikas skubino vyrus, ištraukęs kažkam iš rankų gertuvę, sušuko, kad estas nekovoja prisisiurbęs kaip stribas. Ėmiau ieškoti Edgaro, įtariau, kad jis paspruko, tačiau pusbrolis kiūtojo ant akmens, prisidengęs burną, prakaito išmuštu veidu. Sugriebiau jį už peties, o kai paleidau, jis purvina nosine ėmė trintis švarką toje vietoje, kurią lietė mano kraujuoti pirštai.