Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

– Aš nepajėgiu. Nepyk.

Man nudilgė krūtinę ūmus priešiškumas, staiga prisiminiau, kaip motina slėpė kavą ir vogčiom kaitė ją Edgarui, o kitiems ne. Papurčiau galvą. Dabar reikia susikaupti, turiu pamiršti kavą, pamiršti Martą ir tai, kaip buvau susitapatinęs su vyru, kurį išvydau jo paklaikusiame veide, tokiu kaip aš vyru, bėgančiu į mūšį su mano auliniais. Turėjau pamiršti man į koją įsisegusį priešą, kurio žvilgsnyje atpažinau save, ir tai, kad nemačiau savęs seržanto Aliko veide. Nė felčerio veide. Nė vieno vyro, kurį galėjai numanyti iš čia ištrūksiant. Tai trečias mūšis nuo tada, kai sugrįžom iš Suomijos, o aš vis tebesu gyvas, ant mano rankų – priešo kraujas. Iš kur tos netikėtos dvejonės? Kodėl nematau savęs tarp tų, kurie tikrai turi savo akimis išvysti taikos metą?

– Ar tu ketini ieškoti kitų estų, ar liksi kovoti su šiuo būriu? – paklausė Edgaras.

Pasukau galvą medžių pusėn. Mes gavom užduotį: turėjom susilpninti Estiją okupavusią Raudonąją armiją ir teikti Suomijos sąjungininkams žinių apie jos judėjimą. Aš gerai pamenu, kaip džiaugėmės apsivilkę naujas suomių uniformas ir vakarinėje rikiuotėje traukėme: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind . 1Kai sugrįžom Estijon, mano dalinys vos spėjo perpjauti kai kurias telefono linijas, paskui nustojo veikti radijas, ir mes nusprendėme, kad duosim daugiau naudos prisidėję prie kitų kovotojų. Seržantas Alikas pasirodė esąs narsus vyras, miško broliai pašėlusiu greičiu judėjo pirmyn.

– Pabėgėliams gali prireikti prieglobsčio, – sukuždėjo Edgaras.

Jis teisus. Miško priedangoje einančią grupę sekė nemažas vyrų būrys, nors tolesnė kelionė būtų buvusi lėta, mat vienintelis kelias iš apsupties rato vedė pro raistą. Kovojome kaip patrakę, kad laimėtume jiems laiko, kad sulaikytume priešą, tačiau nebuvom tikri, ar to laiko pakaks persvarai įgyti. Edgaras nujautė, kur link suko mano būgštavimai. Jis pridūrė:

– Kas žino, kaip ten namiškiams klojasi. Apie Rozaliją nieko neteko girdėti.

Dar nespėjęs visko apgalvoti, linktelėjau ir nuėjau pranešti, kad, gindami pabėgėlius, eisim kartu su jais, nors Edgaras taip pasakė greičiausiai siekdamas išvengti naujo antpuolio, saugodamas savo kailį. Pusbrolis žinojo mano silpnybes. Kiekvieno mūsų namie laukė nuotaka, sužadėtinė arba žmona, tačiau tik aš pasiteisinau, kad vengiu mūšio dėl moters. Vis dėlto stengiausi įtikinti save, kad mano pasirinkimas buvo iš tiesų garbingas, netgi protingas.

Kapitonui mūsų pasitraukimas pasirodė geras sprendimas. Kad ir kaip ten buvo, kelyje jaučiausi esąs keistai laisvas. Galbūt todėl, kad kaire ausimi dar negalėjau girdėti, ar todėl, jog galvoje vis tebeaidėjo paskutiniai mirštančio priešo žodžiai savo sužadėtinei. Atrodė, tartum visa, kas buvo nutikę, yra kažkaip netikra, lyg mirties tvaikas dar tebesilaikytų ant mano rankų, nors ilgai jas prausiausi pakelėje aptiktame šaltinyje. Delno linijos – gyvenimo, širdies ir pagrindinė – teberyškėjo tamsiai ruda spalva, uždžiūvęs kraujas įsigėrė giliai į odą, ir tęsiau kelią ranka rankon su numirėliais. Kartkartėmis prisimindavau, kaip mano kojos skubėjo į kovą, kaip ranka nedvejodama privertė uždainuoti kulkosvaidį, kaip pasibaigus šoviniams griebiausi pistoleto, o paskui panaudojau žemėj rastą akmenį ir galų gale daužiau raudonarmiečio galvą į autobuso „Mootor“ rato apsaugą. Tačiau tai buvau ne aš, tai buvo tasai kitas.

Mano kompasas pradingo per mūšį, ir mes klibikščiavome nepažįstamu mišku. Vis tiek ėjau toliau, tarsi žinodamas, kur mes einame, ir kai vėl užgirdau giedant paukštį, kiek atsitokėjau. Edgaras netrukus pastebėjo, kad aš neinu nustatyta kryptimi, tačiau vargu ar imtų skųstis, geriau buvo laikytis atstu nuo pabėgėlių, kuriuos persekiojo stribų batalionas. To nereikėjo garsiai sakyti. Porą kartų Edgaras mėgino siūlyti, kad liktume ramiai laukti ateinant vokiečių, visa kita neteko prasmės, taigi dabar nebevertėjo rizikuoti. Aš neklausiau jo, traukiau toliau: eisiu Armių sodybon ginti Rozalijos ir jos šeimos, ištirsiu Simsonų ūkio būklę, o jeigu kovos tebevyks, susiradęs kokį patikimą miško brolį, prisidėsiu prie jo būrio. Edgaras sekė man iš paskos kaip tada Suomijos įlankoje, kelyje į mokymus. Anuomet iš ledo properšų besisunkiantis vanduo privertė nublykšti pusbrolio skruostus, ir jis norėjo grįžti atgal. Kai slidės apledėjo, daužiau gurvuolius ir nuo Edgaro slidžių. Paskui vėl nušliuožėm vorele, aš pirmas, Edgaras man įkandin, kaip ir dabar. Tačiau dabar norėjau palaikyti didesnį atstumą, kad pusbrolio dvėsavimas susilietų su medžių ošimu. Kai pirmiau išsitraukiau žiupsnį tabako, mano pirštai drebėjo, nenorėjau, kad Edgaras tai matytų. Akyse nuolat iškildavo stvėrusio man už kojos vyro veidas, aš paspartinau žingsnį, kuprinė sunkino ėjimą, vis dėlto paspartinau žingsnį – norėjau palikti už nugaros vyro veidą, vyro, kuris greičiausiai žuvo nuo mano kulkos, kurio nuotaka niekuomet nesužinos, kur liko jos jaunikis, ir kurio paskutiniai žodžiai buvo: „Aš myliu tave.“ Buvo ir kitų priežasčių, kodėl su malonumu pasitraukiau, palikau kitus rengti naują išpuolį. Sąjungininkai fricai man jau pirma kėlė įtarimų.

Jie pasiuntė mūsų pajėgas Raudonosios armijos užnugarin, įdavę vieną kitą granatą, pistoletą ir sugedusį radiją, daugiau nieko. Mums nedavė net padoraus Estijos žemėlapio. Nekilo abejonių, kad buvo nutarta mus panaudoti kaip „patrankų mėsą“. Nepaisydamas to, aš vykdžiau įsakymus ir įtarimus pasilaikiau sau. Tartum nebūtume nieko pasimokę iš praėjusių šimtmečių, iš laikų, kai Baltijos baronai dyrė nuo mūsų kelis kailius.

Prieš kelionę Suomijon norėjau prisidėti prie Žaliojo Kapitono būrio, kone ruošiausi įvykdyti pasikėsinimą. Mano ketinimai pasikeitė, kai buvau pakviestas į suomių surengtus mokymus ir jūra pagaliau apledijo, tad buvo nesunku pasiekti Suomiją. Aš palaikiau tai lemties ženklu; miško brolių draugėje buvo tiek pasipūtimo ir neatsargumo, ir šitai nepadės laimėti jokio karo, šitaip neišvysime priešų pajėgų, nesugrąžinsim žmonių iš Sibiro ir neatgausim namų. Žaliojo Kapitono veiklą maniau esant rizikingą – vidinėje švarko kišenėje jis nešiojosi užrašų knygelę, kurioje žymėjosi visų savo būrio vyrų duomenis ir piešė tikslius atakų bei žygių planus. Mano įtarimus patvirtino Marto duktė. Ji man papasakojo, kad stribai buvo radę jos motinos surašytus maisto sąsiuvinius, kurie buvo kruopščiai suliniuoti skiltimis su įrašais, kada kas ateidavo pas juos valgyti, nes Žaliasis Kapitonas buvo pažadėjęs, jog vėliau bus atlyginta už visą vargą ir maistą. Dabar iš gimtosios Marto sodybos teliko rūkstantys griuvėsiai, pats Martas išprotėjo, o jo duktė ėjo kažkur priešais mus drauge su kitais pabėgėliais. Kai kurie iš maisto sąsiuviniuose surašytų miško brolių jau buvo nužudyti.

Supratau – Estijai vėl išlaisvėjus, tuos metus bus norima prisiminti su švaria sąžine: reikėjo įrodymų ir dokumentinės medžiagos, kad visa buvo daroma laikantis įstatymo ir gerų papročių. Betgi kaip tik mandagiai elgtis ir negalėjome sau leisti, vien bolševikų veiksmai parodė, kad mūsų šalis ir namai buvo patekę į necivilizuotų būtybių rankas. Vis dėlto nesiėmiau balsiai svarstyti kapitono, jis buvo itin drąsus vyras ir Nepriklausomybės karo didvyris, išmanantis apie karybą geriau už mane, jo išminties galėjai pasimokyti. Jis ugdė vyrus, mokė juos šaudyti ir Morzės abėcėlės bei rūpinosi, kad kasdien vyktų svarbiausio įgūdžio miške – bėgimo – pratybos. Jeigu Žaliasis Kapitonas nebūtų pratęs pareigingai visko užrašinėti, būčiau galėjęs likti su jo būriu Estijoje. Arba jeigu jo vyrai nebūtų turėję fotoaparato. Aš jau kuris laikas buvau su jais, kai vieną rytą kažkas staiga paragino nusifotografuoti grupinei nuotraukai. Vienas man nepažįstamas vyrukas tyliai iš ten paspruko, ir aš pasekiau juo, sakydamas, kad aš čia niekuo dėtas, iš tikrųjų nesu net būrio narys. Vaikinai pozavo priešais bunkerį petys petin, su rankinėmis granatomis prie diržo, kažkoks pokštininkas įkišo galvą į gramofono lagaminėlį. Priešais būrį buvo padėta kuprinė, prikimšta iš valsčiaus tarybos kasos seifo paimtų komunistinių pinigų, tų pačių, kuriuos anądien Žaliasis Kapitonas glėbiais dalijo valsčiaus tarybos darbuotojams, nes vis tiek jisai liks dėl visko kaltas.