Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

O žmonos jis nesiliovė stebėjęs ir kaskart grįždamas namo analizavo, kokį įspūdį jam padarė žmona. Jo galvoje sukosi Valgos metai, sofos spyruoklės, pelėkautai kiekviename kambario kampe, kūdikio riksmas kaimynų bute, intymus gyvenimas, sklindantis iš už sienos ir trikdantis jo naktis, ir švelnūs žmonos judesiai, kai ji kūrė viryklę ir šveitė pieno butelius, prieš nešdama juos parduotuvėn. Jisai prisiminė namo Valgoje pirmykščio šeimininko, autobusais prekiaujančio verslininko, žmoną, jos romų veidą, senovines suknias, kaip jo žmona, bendroje virtuvėje vienu metu atsidūrusi su ta moteriške, imdavo atsiprašinėti už trukdymą, taip duodama suprasti, kad ji tik viešnia moters namuose ir jie yra vieninteliai estai tame name. Tačiau jis neatminė ničnieko, kas rodytų ką nors įtartina. Žmona niekada neskubėjo pati pasiimti pašto, jos niekad nekvietė prie telefono, ji su niekuo nepalaikė ryšio ir svečiai pas ją nesilankė, ji gyveno tarp namų sienų.

Apie vokiečių okupacijos metus juodu nekalbėjo, išskyrus vieną nereikšmingą epizodą, iš kurio Partsas sužinojo apie Helmuto Herco likimą. Praėjus porai mėnesių nuo dienos, kai grįžo Estijon, jis rado žmoną vakare prie butelio degtinės ir uždegtos žvakės. Kai Partsas paklausė, ką ji švenčia, žmona pareiškė, kad savo mylimojo vokiečio gimtadienį. Partsas paklausė, kas nutiko vokiečiui, ir ji atsakė, esą buvo pakrantėje nušautas it šuva. Ji pateikė tai tarsi savaime suprantamą informaciją. Tarsi ji būtų maniusi, kad Partsas viską žino apie jos nuotykius, ir Partsas elgėsi taip, tartum iš tikrųjų būtų viską žinojęs, netgi tai, kad juos bėgančius pričiupo ir žmona ėmė šaudyti į persekiotojus, bet ji blogai šaudė ir todėl nesugebėjo išgelbėti savo vokiečio. Žmona prapliupo juoktis, susipylė stikliuką gerklėn ir papurtė galvą, ji būtų troškusi nudėti visus tuos, į kuriuos mėgino pataikyti. Partsas prisiminė tą anuometį judesį, kai vokietis lietė žmonos ausį. Judesys daugiau nekėlė jokių jausmų, Partsui pabodo, jis atsistojo ir išėjo. Jis vaikštinėjo kiaurą naktį ir paryčiais parėjo namo. Nubudusi žmona nerodė, kad pamena praėjusio vakaro pokalbį. Jie niekuomet nebesugrįžo prie kalbos apie vokietį. Vėliau vis dėlto galėjo kilti mintis, ar žmonos nuotaika nebuvo pernelyg nuolaidi, turint galvoje, kad ji neteko savo mylimojo ir naujo gyvenimo, tačiau Partsas padarė išvadą, kad ir jo žmoną nuramino laikas, juk ir Partsas jau nebegedėjo savo Dancigo. Jis prisivertė gyventi toliau. O Rolandas? Ar laikas atvėsino prisiminimus ir jo galvoje? Partsas gerai atminė, kad 1944 m. rugsėjo 22 d. Ilgojo Hermano bokšte, prieš pakylant pjautuvui su kūju, buvo nuleista ne Hitlerio, o Estijos vėliava. Penkios nepriklausomybės dienos. Penkios laisvės dienos. Partsas regėjo vėliavą savo akimis, nors rankraštyje, aišku, negalėjo šito minėti, nes Tarybų Sąjunga išvadavo Estiją iš hitlerinės okupacijos. O Rolandas, ar Rolandas matė tą patį vaizdą, ir jeigu matė, ar pajėgė nuo jo atsiplėšti?

Vėl taukšėjimas antrame aukšte pertraukė Partso apmąstymus. Turbūt Kontora nė nenujautė, kaip mielai Partsas nugabentų savo žmoną kur nors, kur ji niekam nekeltų grėsmės, tačiau ne. Kontora greičiausiai žinojo visą padėtį. Juk ir Partso namuose buvo taikoma literinė kontrolė 21, matyt, ligi šiol. Kiekviena tarpusavy apsikeista pašaipa buvo kur nors užrašyta, taip pat scena, kai netikėtai žmonos sviestas grietinės stiklainis pataikė jam tiesiai į kaktą. Partsas apsitvarkė. Jisai užsimerkė. O kas, jeigu jie užverbavo žmoną kaip tik jį stebėti? Partsas atsimerkęs nuėjo į vonią, dar vienu gurkšniu hematogeno pastiprino kraują, nusiprausė veidą, tapnodamas apdžiovino ir nurankiojo nuo skruostų kilpinio rankšluosčio siūlelius. Jo veidas buvo pavargęs, ėmė ryškėti plaukų pakraštys. Partsas čiupo žmonos blakstienų tušą, paseilėjo dažymo šepetuką, kaip buvo matęs darant žmoną, ir persibraukė juo per smilkinius. Plautuvėn nukratė pabirusias pleiskanas, veidrodyje apžiūrėjo rezultatą. Blakstienų tušas pagyvino bendrą vaizdą. Žmonos paliktas randas skruoste sparčiai balo. Neliko jokios dingsties blogai nuotaikai, nors trokštamo santykių su žmona lūžio neįvyko. Kartais reikėjo paprasčiausiai susitaikyti pakliuvus į aklavietę, kartais įtarimai nepasitvirtindavo, galbūt jis užsirakindavo savo kabinete prieš miegą visai be reikalo. Grįždamas prie darbo stalo įsispoksojo į prieškambario kampe paspęstus pelėkautus. Žmona neturėjo nieko, dėl ko būtų galėjusi rūpintis, kam gi reguliariai tikrinti tuos pelėkautus – jai, nesirūpinančiai net savo kasdieniais reikalais?

Viršum stalo tvyrojo tokie tiršti dūmai, kad Evelina negalėjo atskirti pažindinamų su ja žmonių veidų. Vienas buvo su vešlia barzda, trejetas merginų mūvėjo kelnėmis, viena buvo su peraugusiais kirpčiais, vos supažindinta Evelina pamiršo vardus ir, dar nespėjusi deramai atsisėsti, pasijuto atsidūrusi vidury pokalbio: lietuviai turi Kremliuje savo žmogų, mokantį tvarkyti reikalus, kai reikia, pataikauti, mes irgi turėtume imti pavyzdį iš Lietuvos, ir visų svarbiausia – lietuviams nekilo problemų su rusais, bent jau ne tokių, kaip pas mus, kaip jiems tai pavyko, jie labai teisingai pasielgė, į Lietuvą plaukė lenkai, vien lenkai, tik pamanykit!

– Mes nužudėm per mažai rusų, štai kur esmė. Nė vienas rusas nebedrįsta kelti kojos į Lietuvą.

– Ir visos tos naujos gamyklos, jose įdarbina tik lietuvius, ne rusus, kodėl mes taip nedarom?

– Jeigu mes veiktume taip, kaip lietuviai, gal padėtis ir pasikeistų. Visi jauni – į partiją, kaip Lietuvoje.

– Kaip Lietuvoje.

– Tiktai taip galėsim būti naudingi savo šaliai, tiktai taip.

– Tiktai taip, – pasigirdo pritariami atodūsiai apie stalą. – Tiktai taip.

Evelina sėdėjo tyliai, ji neturėjo ką pasakyti. Reino pirštai liovėsi laikę jos pirštus, jie mostagavo virš stalo į taktą karštiems pokalbiams. Prieš kelias valandas Reinas Pergalės aikštėje prisispaudė lūpomis prie jų išvien sunertų rankų ir pūstelėjo į bendrą saują, sakydamas, kad čia ilsisi jų bendra širdis, visuomet šilta ir kupina meilės. Gera Reino nuotaika glostė Evelinai plaukus kaip Joninių vėjas Piritoje, ji rankomis pažabojo savo garbanas, jie ėmė ir susijuokė, ir Reinas pakvietė Eveliną į „Maskvą“ susitikti su savo draugais. Evelina pažvelgė į kone ranka pasiekiamos kavinės stiklo duris. Netrukus ir ji tenai vakaros. Viskas todėl, kad Evelina pasisakė nusiuntusi motinai laišką, jame parašė, esą Reinas vasarą, po sesijos, atvažiuosiąs pas juos paviešėti. Reinas iškart sustojo, ir tą akimirką Evelina įsitikino deramai pasielgusi. Daugiau niekas nenueis veltui. Paskiau ji niekad nebeturės įrodinėti Reinui, kad jį myli, įrodinėti, kad galvoja rimtai ir nežaidžia Reino jausmais, neerzina jo, kad ji visuomet jam priklausys. Reinas papasakos jai apie tuos dalykus, apie kuriuos kalbėdavosi su savo draugais, papasakos apie mikrofilmuose įrašytas knygas, jų fotokopijas akiniuotas vyriškis darė savo pilko namo tamsiame kambarėlyje, rūsyje. Namų reikalus ji suspės ligi galo sutvarkyti prieš Reinui atvykstant, kitos išeities nebeliko, ji tikrai ką nors sugalvos. Rugiapjūtės metu tėvas gal neturės kada gerti, senelę galima išsiųsti paviešėt pas gimines, mama padės viską surengti ir tikriausiai supras, kad jaunos poros išsiskyrimas vasarą nežada nieko gero. Dabar Evelina, vilkėdama savo geriausią palaidinę, sėdi „Maskvos“ kavinėje, tačiau ji nesugebėjo nieko pasakyti, nors labai stengėsi ką nors sugalvoti, vis tiek ką. Draugijos kalbos buvo nesuprantamos, jai nepatiko būdas, kai kiti paslaptingai kuždėjosi pritildę balsą. Evelinai ėmė gniaužti gerklę ir ji timptelėjo Reiną už rankovės. Jinai norėjo eiti namo.