Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Objekto bendrabutyje tikrai būtų galima rasti kokį nors kontaktinį asmenį, kuris nutekintų informaciją apie Objektui siunčiamas žinutes, laiškus ir apie jų turinį. Saugumo komitetas dar nebuvo davęs sutikimo informatoriui verbuoti, tačiau Partsas tikėjosi rasti nenuginčijamų įrodymų, Kontora niekad nebuvo nusistačiusi prieš padorią informaciją. Dar būtina mokėt pagrįsti, kodėl „verbovką“ turi atlikti kaip tik jis – ne kas nors kitas. Antra, jeigu Kontora įpareigos užsiimti verbavimu kokį kitą asmenį, Partsas vis dėlto galėtų surizikuoti, pats suartėdamas su kontaktiniu asmeniu, paaiškintų, kad jam draudžiama apie jųdviejų susitikimą pasakoti kitiems tarpininkams. Vargu ar tas suabejotų Partso įgaliojimais. Nors kadaise jam nepasisekė užverbuoti Miulerio, panašios užduotys dažniausiai būdavo tokios paprastos ir pigios, ir nesiliovė jo stulbinti. Geriausiu atveju agento „verbovka“ pasisekdavo tik už keletą rublių ar kokią menką paslaugą. Tačiau kai kurie norėjo padorios kompensacijos, kelionių arba vietų mokymo įstaigose savo vaikams, geresnio darbo, ir tai suprantama. Tokius žmones Partsas net šiek tiek gerbė. Kas nenorėtų tapti Inturisto gidu. Kas nenorėtų, kad jų vaikai išlaikytų egzaminus, netgi tie vaikai, kuriems protas nesunkino galvų. Kas gi nenorėtų atsidurti buto ar automobilio eilės pradžioje, saugios vietos savo pašauktam į kariuomenę sūnui ir kad jis gyvas pargrįžtų namo, arba gauti knygų, kurios nepatekdavo net po prekystaliu. O tie, kurie veikė be atlygio, tie, kurie be jokių kompensacijų pranešdavo, ką veikia jų kaimynai ir bendradarbiai? Kam jie tikėjosi šitaip padarysią įspūdį? Ir kodėl? Kita vertus, atrodė, kad taikos judėjimas Vakaruose be atvangos teikė naujų naudingų informatorių, ir ten nebuvo tokių problemų kaip čia. Jų entuziazmas tiesiog atimdavo žadą, nes jie viską darė nemokamai. Kodėl? Вербовка на идейно-политической основе 20, savaime aišku, buvo pigus būdas, vis dėlto Partsui buvo sunku suprasti tokių asmenų psichologiją, jis veikiau tikėjo agento verbavimu taikant kompromituojančias aplinkybes. Be to, žinoma, dar būta ir tokių, kurie sėmėsi malonumo knaisiodamiesi po svetimus reikalus, ir tokių, kuriuos skatino pavydas. Juos Partsas manė esant nepatikimus šaltinius. Jis negalėjo suprasti verbuojamų asmenų, kurie nesusiprotėdavo, kad užduotys susijusios su galimybėmis prasimušti gyvenime. Gal tai žmonės, kurie buvo pasiekę dvasinį komunizmą, ir jie nebenorėjo net pinigų ir atlyginimo? Degeneracija. Kaip tik taip. Balsiai to nevertėjo sakyti, bet komunizmo teorija būtų galėjusi pripažinti tam tikrų tautų biologinio nuosmukio faktą, ir tai, kad jis neturėjo nieko bendro su smunkančia klasine visuomene ir jos keliamais konfliktais.

Pats Objektas, deja, priklausė tokiam ratui žmonių, kurių greičiausiai nepavyktų užverbuoti. Vaikiščias buvo pelnęs dėmesį, sijonuotos studentės žvilgčiojo į jį, ir atrodė, kad vos jam prasižiojus niekas jo nepertraukdavo. Jam nereikėjo užsiverbuoti, kad pasijustų reikšmingas, jis studijavo geroje aukštojoje mokykloje, vilkėjo madingus drabužius ir buvo toks jaunas, kad nesirūpino kasdienio gyvenimo lengvatomis, eilėmis butui gauti ir būsimų vaikų gerove; jo tėvai, matyt, turėjo pinigų ar galimybių jų prasimanyti. Be to, Objektas akivaizdžiai troško žaisti didvyrį, o tokie individai visuomet keldavo problemų. Neabejotinai užverbuoti lengviausia visų pilkiausią draugijos narį: merginą, kurios niekas niekada nekviečia šokti, arba vaikiną, kurio nuomonės niekas niekad nesiteirauja; moterį, vis užsisakančią tą patį, ką ir kiti, ir vyrą, kurį vadino Koksu, nes niekas niekada neatminė jo vardo. Merginą, kurios prigimtinę baimę tereikėjo truputį suaktyvinti. Partsas jau spėjo pastebėti zujančių apie Objektą vabolių būryje kelias potencialias informatores.

Evelina pakaitomis dėjo į kepimo formą sausainius, varškę ir uogienę, stengdamasi sutramdyti ašaras. Reinas vėl ėmė kamantinėti, kodėl ji nepristato jo savo tėvams, o Evelina negalėjo atskleisti tikrosios priežasties. Jeigu ji būtų buvusi viena, būtų pravirkusi, bet virtuvėje buvo pilna pasipiktinusių balsų: „politecho“ studentai naktį prisigėrę vėl apšvarino merginų maisto spinteles, išsukinėjo spynas, ir vertingos dešrelės bei kiek mažiau vertingi konservai dingo jų nepasotinamose gerklėse. Evelinos lentynoje teliko stiklainiai su uogiene, iki kitos „stipkės“ turės kaip nors manytis su uogiene ir sausainiais. Tačiau dabar jai kėlė rūpestį ne alkis, o Reinas. Plevėsuodama chalato skvernais pro ją pralėkė Lora, įsipylusi stiklinėn šlakelį pieno veidui praustis. Toms merginoms nekildavo tokių problemų kaip Evelinai, jos nerūpestingai užvaldydavo poilsio kambario kampus ir kino teatrų galines eiles, aikčiodamos ir kikendamos savo vaikinų draugėje. Evelina tikriausiai buvo vienintelė, kuri stengėsi suprasti tai, kas vyksta ekrane, nors Reinas nesiliovė kaišiojęs rankos jai po sijonu, prie kojinių segtuko, o ji be perstojo atstumdavo. Greičiausiai Reinui netrukus įgris, jis išeis vidury seanso, priversdamas žiūrovus atsistoti, ir žmonės ims žvilgčioti į Eveliną, pažįstami ims baksnoti vieni kitiems į pašonę, į Reiną susmigs godūs žvilgsniai, ir išeinantis iš kino salės Reinas taip pat išeis iš Evelinos gyvenimo. Rankovėje į gumulą sumurdyta nosinė tvinksėjo prie Evelinos riešo, merginos erzeliojo, linoleumu tapsėjo šlepetės, tarp kiekvieno chalato skvernų švystelėjęs apatinukas primindavo Evelinai, kad reikėtų leisti Reinui jį nuvilkti, tikrai reikėtų. Neseniai viskas buvo gerai, ji kartu su kitais žavėjosi nauju „benderiu“, nebebuvo jokių blakių ir Reinas buvo nuostabus. Tačiau po poros susitikimų Reino nebetenkino vien laikymasis už rankų, prasidėjo kiti reikalavimai, sužadėtinis norėjo susitikti su savo būsimais uošviais. O Evelina nenorėjo, kad Reinas pamatytų laukiančias namuose šakes ir mėžiamą mėšlą, kolūkio kraštovaizdį ir skurdą. Tėvas verstų Reiną išlenkt su juo stikliuką, paskui nusigertų ir tuomet galėtų nutikti visokių netikėtumų. Reinas yra miestietis, iš geros ir išprususios šeimos, jo motina niekad neišeidavo iš namų be skrybėlaitės. Evelina nunešė sausaininį tortą spintelėn įsigerti, o pati nulindo į savo kambarį taisyti kojinių, mintyse ieškoti išeities, bet ašaros užtemdė adatą ir nubėgusias kojinės akis, ir kai pro duris įėjo baltakojė, Evelina išpuolė iš kambario ir iš namo. Kaip tik jos Evelina dabar nenorėjo matyti, niekur nebuvo nė minutėlės ramybės. Prie laukujų durų ji nusišnirpštė nosį, pasivaikščiojimas nebeatrodė gera mintis: Mustamejėje buvo nyku ir tamsu, palei didelį plentą nebuvo kas daryti. Aukšta tvora apie netoliese esančius pastatus kardė už jų žiojėjančią tamsą, dieną tvora slėpė nuo praeivių akių statybose dirbančius kalinius.

Koridoriuje Evelinai priešais ėjo Loros magnetofoną tempiantys vaikinai. Lora šūktelėjo jiems iš paskos, kad jie įrašytų merginoms elektrinių gitarų muzikos. Taip nerūpestingai, ji šūktelėjo taip nerūpestingai: prašom šokių muzikos, ir taip kilstelėjo koją, kad iš po chalato švystelėjo plika šlaunis. Kažkam iš rankų išrito magnetofono juostos ritinys ir nusirito išilgai koridoriaus, ir Alanas šoko paskui jį, nulėkė link Loros šlaunies, podraug žvilgtelėdamas į Eveliną, Alanas, kuris kadaise pakvietė Eveliną į kurso vakarėlį, Alanas, kurio prakaituota ranka paliko šlapią dėmę jos krepdešininės suknelės nugaroje, o muzika buvo gera, elektrinių gitarų muzika, Alanas sakė irgi ketinąs pasidaryti gitarą. Ar Alanas būtų buvęs geresnis variantas už Reiną, o gal ir jo reikalavimai būtų buvę tokie pat? Visi juk negalėjo būti kaip Reinas. Evelina staiga nusigręžė ir sugrįžo į kambarį, kur baltakojė dailės studentė šukomis vėlėsi plaukus ir purškė juos baldų laku.