Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Reino balsas dabar sklido iš arčiau, vyrų lūpose skambėjo toks pat juokas, kaip nutinka tuomet, kai po ilgų svarstymų pasiekiama visus tenkinanti išeitis. Jame buvo girdėti palengvėjimas, juoko būta per garsaus, kad aidėtų nerūpestingai, per garsaus, bet toks jau tas Reino juokas dažniausiai būdavo. Palengvėjimo juoko lydima Evelina vėl buvo palydėta prie užpakalinių durų, ir juodu nuėjo per tuos pačius brūzgynus, kaip ir atėjo. Reinas, nusitraukęs švarką, apvyniojo juo Evelinai blauzdas, paėmė ją ant rankų, vis dėl tų kojinių, ir nunešė į kelią. Tik autobusų stotelėje Evelina pastebėjo, kad Reino rankoj kadaruoja lininis krepšys.

– Ar tas vyriškis tau kažką davė?

– Taip, knygų, – atsakė Reinas.

– Kokių knygų?

– Tokių, kokių tu nenori skaityti.

Evelina daugiau neklausinėjo, nes Reinas nemėgo giženančių merginų. Dabar jis buvo gerai nusiteikęs, liesdamas jos raktikaulį, kuždėdamas jai į ausį, – va matai, nieko čia ypatingo. Reino lūpos buvo taip arti josios lūpų, ji jau iš anksto juto pabučiavimą ir žengtelėjo atgal.

– Visi mato.

– Na ir kas?

Ji pasuko galvą į šoną ir Reino lūpos kliudė ausį, klausos landoje suošė jo kvėpavimas ir ausis virto jūros kriaukle, tokia pat kriaukle kaip ta, kurią ji saugojo kaip atminimą iš bendros kelionės pakeleivingais automobiliais į Kaukazą. Ji glaudžiai apsivijo save rankomis, ir Reinas per alkūnę turėjo pasitraukti.

Nors atrodė nusiteikęs lengvabūdiškai, Reinas buvo susijaudinęs, jo delnas kaitino labiau už prakaito garus autobuse, į kurį jie įlipo, ir tai nulėmė ne Evelinos sijonėlis, nors jinai jį pasitrumpino labiau, nei buvo ketinusi iš pradžių. Evelina stovėjo nugara į Reiną, vengdama autobusais važinėjančių grabaliotojų. Jie tapo tikra rykšte.

Sausakimšame autobuse jai pavyko nepastebimai įkišti ranką į Reino krepšį, ir pirštai užčiuopė fotopopierių. Didelį pluoštą fotopopieriaus. Ji ištraukė ranką, Reinas alsavo jai į sprandą.

Vakare, prieš grįždama į „benderį“, Evelina kyštelėjo ranką į švarkelio kišenę, pati stebėdamasi savo drąsa. Jinai nugvelbė iš Reino krepšio vieną nuotrauką. Joje būta vien teksto – nufotografuoto knygos puslapio. Tekstas buvo parašytas nesuprantama jai kalba.

Kelnėtoji mergina vėl maskatavo kojom prie tuščio Objekto staliuko. Paskui prie merginos atsisėdo kita pliuškė ir jos ėmė kažką rašinėti mažuose pailguose lapeliuose. Draugo Partso smilkiniai nemaloniai įsitempė. Va jis, pasižymėjęs žmogus, o jo užduotis yra sekti, kaip kažkokios mergiūkštės kurpia špargales. Pakeliui į „Maskvos“ kavinę Partsas pamatė, kaip jo kolega šmurkštelėjo pro „Palace“ duris. Galimas dalykas, kaip tik dabar vyrukas tarptautinėje draugijoje mėgaujasi stiklu šampano ir jam į burną šlepteli juodaisiais ikrais aptepta riekelė pyrago. Kodėl niekas nepaskyrė Partso tenai? Ar Kontora nebuvo juo patenkinta? Gal organai rimtai manė, kad jam geriau tinka tokie darbeliai, kaip niekam vertų chuliganų ir jų paukštyčių stebėjimas? Partsas niekaip negalėjo tuo patikėti. Jis mokėjo elgtis gana vakarietiškai, būtų tikęs „Palace“ tarptautinėms draugijoms, šuo buvo pakastas kažkur kitur. Galbūt kas nors padarė pastabą dėl jo žmonos elgesio? Ar žmona buvo palaikyta tokia problemine, kad saugumo komitetas nusprendė palikti Partsą be ženklios pozicijos? Tai buvo įmanoma. Į Pagari gatvę pasitarti svarbių žmonių draugijoj jis nebebuvo kviečiamas, kvietimų vakarieniauti irgi nebegaudavo. Partsas atsidūsėjo, atodūsis sušiugždeno popierius. Kavinės prieblanda vargino akis. Partsas nejučiom nuraudo, prisiminęs, kaip sykį su žmona mieste susitiko Estijos telegrafo agentūros vadovą Albertą Keisą. Žmona netikėtai ėmė kalbėti apie mokyklų dailės kolekcijas. Tą akimirką Partsas dar nenujautė nieko blogo ir nenutraukė pašnekesio, kol jo smegenis nusmelkė suvokimas, kad žmona giria jaunojo Alfredo Rozenbergo darbus, kabančius ant realinės mokyklos sienų. Partsas turėjo nusikosėti, kažkas staiga pakliuvo gerklėn.

Alberto Keiso antakiai pakilo, akių baltymai subliksėjo į visas keturias puses.

– Apie ką jūs iš tikrųjų kalbate?

– Apie jaunojo Alfredo Rozenbergo piešinius. Jie rodo tikrą talentą, labai įspūdinga braižo linija.

Laimei, Partsas įstengė susitvardyti ir ištaisė padėtį, nuduodamas pasipiktinimą, – iš tiesų, ir jam teko girdėti, kad Rozenbergo piešiniai tebekabo mokykloje, kodėl niekas nesiėmė jokių priemonių? Jam pavyko sužadinti savyje tiek pykčio, kad jis nustūmė į antrą planą saldžiabalsį žmonos susižavėjimą ir pakerėtą veido išraišką. Nupirktas vietoje sugedusio naujas lygintuvas slėgė pirkinių krepšį, Partsas panūdo palikti jį čia pat, gatvėje. Aplinkui knibždėjo žmonės, universalinės parduotuvės vitrinos akino, žuviškos Keiso akys tebespoksojo į jį, Partsas pakėlė balsą, praeiviai žvilgčiojo, o laikanti lygintuvą ranka nutirpo. Žmona nuėjo prie vitrinų, tarsi neturėdama nieko bendro su tuo, kas įvyko.

Vėliau Partsą pasiekė gandas, esą Talino antrojoje vidurinėje mokykloje, buvusioje Petro realinėje gimnazijoje, tikrai buvo rasti Rozenbergo paveikslai ir pašalinti iš ten be didelio triukšmo. Žmona mėgino įrodyti Partsui padariusi jam paslaugą, juk ji papasakojo apie šokiruojantį faktą, kurį atskleidęs Partsas galėjo turėti tik naudos. Tačiau Partsas vis atminė žmonos tartus apibūdinimus: gabus ir įspūdingas, tikras menininkas. Gal Keisas jau buvo pateikęs raportą apie tą įvykį?

Partsas užsisakė „Sostinės“ mišrainės, kavinuką kavos ir tris triufelius. Kai padavėja grįžo su padėklu, kavinėje pasirodė kolega ir įsmuko į tą patį kampą, kaip vakar vakare. Vyro akyse žybtelėjo pašaipa ir jos objektas negalėjo būti niekas kitas, tik jis. Partsas stengėsi nuslėpti sutrikimą – stuktelėjo lapų pluoštą į stalo paviršių, pasidėjo išlygintą krūvelę priešais save ir nejučiom palietė vidinę švarko kišenę. Pasas buvo vietoje, kaip visuomet. Jisai suprato, kad tai priverstinis judesys; pastebėjęs, jog ranka pakilo prie vidinės kišenės, stengėsi ją valdyti, ėmė čiupnoti baltą apykaklę. Aptarnavimo kombinato „Spindulys“ lygintojos daugmaž susitvarkė su užduotimi, tačiau gavęs avansą Partsas ėmė svajoti apie namų darbininkę, visuomeninėse skalbyklose skalbiami baltiniai niekada nebūna iš tikrųjų švarūs. Pas Martinsonus, be abejo, ateidavo tvarkytoja, galbūt jie turėjo net skalbiamąją mašiną. Tokiais dalykais buvo ypač lengva pabrėžti savo padėtį, tereikėjo lyg tarp kitko nerūpestingai užsiminti, girdi, taip, skalbiamoji mašina tikrai palengvina gyvenimą; visos tos Marijos, Anos ar Julės už trirublę per dieną eidavo kitiems skalbti ir namų apruošti, netrukus ir jie paims tvarkytoją, ir ši išlygins visas namuose susikaupusias nosinių šūsnis, bylojančias apie žmonos ligą. Jam visų pirma reikėjo paprasčiausiai išsiaiškinti, kodėl pasikeitė padėtis, jis neturėjo pasiduoti.

Partsui nepatiko lygintuvas, gyvendamas Valgoje naudojo anglinį lygintuvą, kurio nemėgo lygiai kaip ir žmona, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Jo raudonai žerplėjanti ugnis gyvai priminė Baterijos virtuvę, kurion jis buvo nuvestas vokiečiams pasitraukus. Iš už sienos sklido riksmai. Ten buvo Alfonsas, žydas, pergyvenęs vokiečius, ir todėl pagal tarybinę teisėtvarką jis buvo akivaizdus vokiečių šnipas. Klausydamasis tų klyksmų Partsas nusprendė, kad iš tos virtuvės jis išeis gyvas. Jam vis tebekirbėjo klausimas, kaip organai susekė, kad jisai Stafanio saloje mokėsi šnipinėjimo, ir vėl organams pavyko įrodyti savo pranašumą ir jo nesėkmę. Ir po kelerių metų žioruojantis lygintuvas jam priminė svylančios mėsos smarvę, pažeminimo smarvę. Dėl vokiškų dokumentų lobyno jo gyvo neišlygino, o jis ir šiaip būtų mielai pasidalijęs informacija su rusais. Jis buvo protingas žmogus, jo nereikėjo bauginti, su lygintuvais kankino tik menkystas.