Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Nusimaldęs triufeliu, jis ėmė rūšiuoti popierius ir sykiu rašė pastabas, neleisdamas mintims klaidžioti kaip anąkart. Spėjimus dėl žmonos teks apsvarstyti kitur, Partsas nenorėjo, kad veide atsispindėtų rūpesčiai, reikia nutaisyti žvalią miną, nors po to, kai gavo duomenų apie likusias Estijoje tremtinių žmonas, įtarimas tvirtai įsmigo pačiuose smegenų užkaboriuose. Jo menkai pagrįstas painus aiškinimas įtiko, jis matė, kad Porkovo žvilgsnis jau nusitaikė į Maskvą, ranka siekė Kremliaus žvaigždžių. Porkovas pažadėjo parūpinti duomenų ir apie Kopūstgalvį, tačiau, jam nespėjus ištesėti pažado, jųdviejų bendradarbiavimas pasibaigė. Pavardžių sąrašuose Partsas iš pradžių nerado nė vienos tinkamos, jokios moters, kurią būtų galėjęs manyti esant Rolando išrinktąją. Jisai iš karto atmetė geografijos požiūriu per toli nuo Rolando gimtinės gyvenančias moteris, netikėjo, kad Rolandas būtų geidęs visiškai nepažįstamos, toli gyvenančios moters draugijos, gamtos aprašymai dienoraštyje irgi rodė, kad Rolandas nebuvo nuklydęs tolėliau nuosavų namų. Rolandas būtų pasikliovęs tik tokia moterimi, kuri anksčiau vienaip ar kitaip būtų su juo bendravusi, tarkim, – nors tai juk neįmanoma, – jo žmona.

Per pastaruosius dvejus metus Partsas iš naujo peržiūrinėdavo sąrašą ir vėl vis prieidavo savo žmonos pavardę. Jis ėmė stebėti žmoną nauju žvilgsniu, stengdamasis aptikti jos elgesyje užuominų, kokią nors spragą, kuri priverstų ją išsižioti ir prabilti, ką nors, kas duotų tikrumo arba priemonę, galinčią priversti atskleist teisybę. Įtarimus stiprino ir tai, kad Partsas juk nė pats gerai nežinojo, kuo žmona užsiėmė jam nesant. Mamulės laidotuvėse ji nedalyvavo, bet mamulei dar esant gyvai žmona buvo nuvykusi į kaimą, ir mamulė parašė, kad nors sykį marti irgi buvo naudinga. Ji stengėsi iš paskutiniųjų, padėdama vykdyti normas, uogavo ir grybavo, konservavo atsargas žiemai, kai Leonida su Akseliu nebeteko jėgų, per stebuklą sugebėjo už kiaulinius taukus išsiderėti karbolio vaismedžiams ir uogakrūmiams ir jį išpurkšti, kaip mokė Rolandas, taigi jie nuėmė tokį derlių, kuris tiko net parduoti turguj, paskui perėjo „dustu“ per kiemo gėles, ji net malkų iš miško parnešė ir daugiausia naktų praleido arklidėje ar svirne, kartais likdavo buvusioje Leonidos pirtyje, kurios kolūkis nesugebėjo niekam panaudoti. Savaime aišku, apie žmonos santykius su vokiečiu galėjo ne vienas paliudyti, laikai buvo sunkūs ir vyras Sibire. Ir vis dėlto. O kas, jeigu netikėtas žmonos ilgesys gyventi kaime ir pasikartojantys apsilankymai pas mamulę buvo susiję su Rolandu? Kas, jeigu žmona su savo uogų pintine skubėjo tiesiai Rolandui į glėbį, kas, jei Rolandas dėstė savo širdies paslaptis ant bendros pagalvės kaip tik Partso žmonai?

Akies kraštelyje nesiliovė sūpuotis kelnėtosios merginos koja. Partsas lėtai apžiojo šaukštą mišrainės, užčiuopęs konservuotų žirnelių, sutraiškė juos iltiniais dantimis, kartkartėmis šluostydamasis nuo lūpų kertelės majonezą. Gal paprasčiausiai jis nebebuvo tinkamos formos. Jisai visados žinojo, kur link eiti, jį vedė įgimta intuicija. Dabar jis jautėsi esąs bejėgis, pradėtas dėl rankraščio tyrimas susidurdavo su naujomis aklavietėmis ir delsimu arba atsimušdavo į žmonos žvilgsnį, primenantį silikatinį mūrą, ir Partsas neperprato tos būklės, kurią jam primetė Kontora. Taip pat jautė, kad, nors ir lankė mokymus, operatyvioms užduotims buvo kiek aprūdijęs. Praėjusį vakarą jis sudirgo ir susišlavė savo popierius, nustatęs, kad Objektas iš tikrųjų išėjo ir nebuvo išvietėje, paskui išskubėjo į gatvę, valandėlę įsiklausė ir patraukė tiesiai link bendrabučio. Objekto langas buvo tamsus. Partsas pasijuto kaip nuovokos netekęs šuo ir tada pasidavė, nuo juoduojančios lango akies atsispindėjo pašiepiantis mėnulis. Po pietų jis viltingai budėjo šalia Objekto paskaitų auditorijos, deramai nepastebimoje nišoje, tačiau veltui. Išsiliejusiame iš salės sraute vaikėzo su žandenomis nebuvo matyti. Ten buvo akivaizdžiai kitokie žmonės negu „Maskvos“ kavinėje sėdinėjanti draugija: paprasti studentai, kurie nedvelkė juntama kavinėje dirginančia, ribančia nuo agitacijos terpe, pavirstančia liguistu jauduliu, kai atėjęs į kavinę ir prisidėjęs prie draugijos asmuo imdavo reikštis. Nelegalios paskaitos, kas gi dar. Ne stebuklas, kad įprasti mokslai vaikėzui visai nekėlė susidomėjimo. Jį domino Molotovas ir Ribentropas, ir tai, kaip kiti gyvena Suomijoje ar Vakaruose. Tarp paskaitininkų, aišku, buvo ir tokių, kurie lankėsi Vakaruose, korespondentų ir sportininkų, persijotų per Kontoros sietą, gavusių leidimą keliauti ir dabar tokia veikla atsilyginančių už gautas privilegijas. Galgi čia pavydas, geliantis Partsui kaip sparva, o gal jam panižo odą tik dėl tvankaus kavinės oro?

Partsas turėjo parodyti savo pasiekimus, grąžinti karjerą į seną vagą. Netikrumą reikėjo nuvyti, prisiminti savo pagrindinį gebėjimą; tai, kaip neįtikėtini dalykai virsdavo tikrove, kai juos garsiai ištardavo arba užrašydavo. Pirmą kartą tokį stebuklą jis patyrė mokydamasis gimnazijoje. Iš mokytojo palto kišenės pradingo pinigai, Partsui buvo liepta stovėti kampe priešais klasę, kol prisipažins. Pasibaigus pamokoms mokytojas susirinko knygas ir pasakė, kad jei Partsas neprisipažins, paliks jį nakčiai klasėje, kaltininkas juk visiems žinomas: kai visi per pertrauką išėjo, jis likęs valyti lentos, buvusi jo eilė. Jisai neigė savo kaltę, ir kai iš lūpų liejosi žodžiai, juto, kaip greitai tvinksi pulsas, girdėjo, kaip spengia ausyse, tačiau jo odos nenubėrė aitrus baimės prakaitas, pažastys liko sausos ir jis kvėpavo ramiai kaip per mišias, nors dvejonė švinu slėgė pilvo apačią, negali būti, kad tai pavyks, nieku gyvu negali, jei mokytojas dabar patikėtų, būtų visiškas beprotis, tačiau jis patikėjo, ėmė tikėti, ir mokytojo tikėjimas stiprėjo juo labiau, juo tvirtesniu balsu Partsas kalbėjo, jo balse nuslopo bręstančio paauglio gaudomi „gaidžiukai“, jis tęsė mitusio vyro balsu, sakančio teisybę vyro tvirtu balsu, esą taip padaręs Antsas, Antsui labai reikėjo pinigų, nes pats nepajėgė ruošti namų darbų, o mokėjo už tai kitiems, ir Antsas buvo atėjęs klasėn, kai Partsas stovėjo prie lentos. Užverdamas gimnazijos duris, jis stengėsi nuslopinti šypseną. Už kampo leido jai skleistis skruostuose, šypsena tebešvytėjo ir tada, kai jis lenkė Būrų karą žaidžiančius berniukus, švytėjo tada, kai jis ėjo keliu pro parką ir pro batsiuvį, liko švytėti ligi namų ir tebešildė jam veidą dar tuomet, kai vakare galva įgrimzdo į pūkų pagalvę, po kuria buvo paslėptos Antso duotos kronos už namų darbų rašymą.

Objektas su draugais pasirodė 17.40 ir kaip visada užsisakė kavinuką juodos kavos ir Maskvos bandelių. Partsas buvo pasirengęs.

– Turime bilietų atsakymus į klausimus apie TSKP dvidešimtąjį, dvidešimt pirmąjį ir dvidešimt antrąjį suvažiavimą.

– Padaryk ir man „šperą“.

– Pats pasidaryk, – nusijuokė mergina ir erzindama plekštelėjo Objektui.

Partso pieštukas rūkte rūko, jis viską užsirašinėjo. Pianistas dar nebuvo pradėjęs skambinti, kavinė buvo apytuštė, pokalbis puikiai girdėti.

Kelnėtoji paukštytė pakilusi nutipeno pro Partsą į moterų tualetą. Partsas sudirgęs nusišluostė lūpas ir čia pamatė Objektą mojant ką tik laiptais užkopusiam vyriškiui. Vyras buvo storai apsimuturiavęs šaliku, vis dėlto Partsas jį pažino. Radijo laidų redaktorius Megis. Vyriškis atsisėdo prie stalo ir palinko arčiau prie kitų, visi ėmė kuždėtis. Kelnėtoji mergina išėjo iš tualeto ir, pastebėjusi svečią, eidama per salę paspartino žingsnį. Partsui pavyko iš jų lūpų išskaityti vieną kitą sakinį, jis išskyrė žodžius „Jurginių nakties sukilimas“ ir juos užrašė, tuo pat metu demonstratyviai sklaidydamas popierius. Prie įprastinio studentų staliuko greičiausiai jau buvo pritvirtinti mikrofonai, tačiau Partsas neleido šiai prielaidai blaškyti dėmesio, nors drauge pasijuto esąs nežinia kas, juk jo nukopijuotų žodžių reikėtų tik tuomet, jeigu apviltų techninės priemonės. Lauke lijo, atėjusieji purtė savo studentiškas kepuraites. Partsas skyrė vieną susirūpinimo minutėlę minčiai apie fotografą, kažkur kavinėje fotografuojantį įeinančius kavinėn ir iš jos išeinančius žmones ir turbūt svajojantį apie šiltą sultinį su mėsos pyragėliu. Jis čiuoptelėjo apykaklę ir stengėsi pagyvėti, išvyniojo triufelį, perkando perpus ir padėjo antrą saldainio puselę ant popierėlio. Kolega sėdėjo savo vietoje. Galbūt jisai sekė ne Partso Objektą, o ką nors kitą. Vien nuo minties apie begales vakarų, praleistų „Maskvos“ kavinėje, sutvinkčiojo smilkiniuose. Kadangi studentai buvo tokie jauni ir todėl labai pasitikėjo savimi, vargu ar operacija užsitęs ilgai, bet Partsas nusprendė dar paspartinti jos pabaigą. Chuliganai padarys klaidą, vis labiau įžūlės ir pamirš atsargumą, jis jau buvo kone įsitikinęs. Visą tą šutvę būtų galima lengvai susemti Partsui iš panosės, ir jisai, specialistas, sugrįžtų atgal prie normalios darbo tvarkos ir netrukus galėtų nusipirkti paties balčiausio spec. popieriaus savo rankraščio paskutinei versijai, knygai skirto laiko nevalia švaistyti.