Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Reino balsas iš virtuvės pasiekė laukiančios svetainėje Evelinos ausis. Ji mėgino įsiklausyti, bet baubiantis radijas ir patefonas, įjungtas jiems atėjus, užgožė pokalbį. Va kokie jie, tie namai, kur lankėsi Reinas, nesakydamas, kodėl ir su kuo jis čia susitikinėja. Tai tas namas, į kurį Reinas dar niekad nebuvo pasiėmęs jos kartu. Evelina buvo įsitempusi, ji atkakliai sėdėjo toje pačioje vietoje, nors liko viena ir niekas nematė, ką ji daro ir kaip sėdi svetainėje, ar sėdi gana gražiai. Krištolinis dubuo ant laikraščių stalelio buvo ligi kraštų pripildytas „kačių liežuvėliais“ vadinamų sausainių, sieninis laikrodis tiksėjo ir mušė kas ketvirtį valandos, švytuoklė sūpavosi, skersvėjis pliauškino plonas užuolaidas, apgižusi grietinėlė kavoje sušoko į gumuliukus ir mergina nežinojo, kur ją išpilti. Galbūt Reinas paprasčiausiai norėjo ją apsaugoti ir todėl nieko nepasakė. O gal jis ketino nuduoti paslaptingą vyriškį, dėtis reikšmingesnis, gal ja dar ne visai pasitikėjo. Arba pasiėmė kartu norėdamas paguosti, kad Evelina nesijaustų vieniša. Kiti Evelinos bendrakursiai išvyko į Tartu, kai buvo perkeltas visas Finansų apskaitos fakultetas. Tačiau Evelina nenorėjo išvažiuoti, nes čia buvo Reinas. Evelina, mėgindama laimę, pasiprašė perkeliama. Taupomosios kasos direktore ji nebus, kaip pirmiau ketino, bus inžinierė. Tarybų Sąjungai reikia inžinierių, vieną dieną jie taps visuomenės ramsčiais. Evelina gailėjosi, kad nesumojo pasirengti beprasmiam sėdėjimui. Ji būtų galėjusi pasiimti kokios nors paskaitos konspektus arba tą baisiai alinančią knygą, Sareperos veikalą „Gamybinės įmonės metinės ir ketvirtinės ataskaitos aiškinamojo rašto tipinė programa ir rodiklių apskaitos metodika“. Dabar jai neliko nieko kito, kaip čiulpti razinas ir maigant į gomurį traiškyti sausainius.

Pirmame kurse Evelina kelis kartus lankėsi „Maskvos“ kavinėje ir iškart pastebėjo tenai Reiną ir apie jį susispietusią draugiją. Reino negalėjai nepastebėti. Nė jo draugijos merginų. Evelina niekada nebūtų patikėjusi, kad Reinas gali susidomėti ja, kaimo mergaite, turinčia dvi palaidines, vieną sijonėlį ir vieną suknelę ir visiškai nenutuokiančia apie tuos dalykus, kuriais domėjosi Reinas ir jį supančios merginos, jos kas dieną mainė sijonus, palaidines, kelnes, ir tik į naujus drabužius. Ilgas kelnes! Mama pažadėjo, kad už kitus veršelius Evelina gaus naują suknelę, bet ligi tol dar turėjo palaukti. Būdama jaunesnė ji net nebūtų galėjusi įsivaizduoti, kad studentės gyvenimas toks sunkus, kai spintoje kabo tik viena suknelė. Mokykloje viskas buvo taip paprasta, tereikėdavo iškrakmolyti apykaklę ir tvarkingai prižiūrėti sijoną, štai ir viskas. Ji, ko gero, buvo vienintelė, išsiilgusi mokyklinės uniformos.

Eveliną troškino, bet ji nedrįso išeiti iš svetainės. Kai juodu atvyko, ant stalo jos laukė jau atvėsusi kava. Stalą buvo padengusios moters rankos, tačiau, be atvėrusio duris akiniuoto vyro ir jų pačių, čia nebuvo nė gyvos dvasios. Kažin, gal Reinas ateidavo tik tuomet, kai vyriškis likdavo namie vienas? Madingas apstatymas liudijo apie šeimininko pažintis, knygų lentyna buvo užpildyta tik iš po prekystalio ar tiesiai iš spaustuvės gautomis knygomis. Evelina žavėjosi lubas siekiančia svetainės sekcija ir svajojo, jog kada nors turės lygiai tokią ir savo namuose, jos su Reinu bendruose namuose. Tada bare stovėtų konjakas svečiams, ant lentynų gulėtų gražiai sudėliotos rietuvės paklodžių, kiekvieną dieną ji perbrauktų skepeta spintos duris, jų negadintų jokia dėmelė ir lakuotas paviršius atspindėtų didesnį butą, nei yra iš tikrųjų. Kiekvieną rytą juodu su Reinu gertų „Aromą“, bet pirma ji sustumtų ištraukiamąją sofą ir taukštelėtų atlošus į vietą, sulankstytų ir dieną paslėptų antklodes; svečiams pavaišinti jie visad turėtų kavos be priemaišų. Ant palangės už užuolaidų stovėtų keli kaktusai. Reinas paleistų magnetofoną su draugų įrašyta elektrinių gitarų muzika ir sukantis kasetėms prisitrauktų Eveliną ant sofos. Galų gale jie turėtų grynai savo paklodes.

Prieš Reinui sutinkant paimti ją į tą paslaptingą namą, Evelina davė suprasti, kad įtaria jį turint kitą merginą. Kaltinimas išsprūdo Evelinai iš lūpų lengvai ir neapgalvotai. Šitiek „Maskvos“ kavinę lankančių išsičiustijusių merginų ją vertė nerimauti, o ypač dailės studentė baltomis šlaunimis iš viršutinės lovos, su ja ir dviem kitomis merginomis Evelina dalijosi kambariu. Visada, kai Evelina slapčiomis atsivesdavo Reiną į savo kambarį, mergina iš viršaus jau gulėdavo lovoje ir iš po antklodės išsikišdavo dalis šlaunies, krūties ar blauzdos, plaukai nudrykdavo per lovos kraštą. Reino žvilgsnis prilipdavo prie merginos blauzdų ir išsprūdusios krūties, kuri švietė tamsoje it baltas mėnuo, o mergina lyg per miegus sujudindavo ranką, kuri pakeldavo krūtį, dar labiau ją brinkindama, krūtis laukė prasižiojusios burnos, seilės lašo. Taigi Evelina nebenorėjo kviestis Reino į savo „benderį“, nes visur buvo pilna merginų, zujančių vienais apatinukais, krizenančių virtuvėje su naktiniais marškiniais, ir todėl, kad viršutinė kaimynė prieš Reinui pasirodant visad atsiguldavo lovon, laukdama akimirkos, kai juodu įsėlins į kambarį. Evelina pasiimdavo Reiną į „benderį“ tik tuomet, kai vaikinas ne kartą apie tai primindavo. Tada ji virtuvėje iškepdavo didesnę porciją bulvių, sočiai įdėjusi taukų, kuriuos rinkdavo į puodelį, o Reinas eidavo prajuokinti budėtojos, toji tada lengvai užmiršdavo taisyklę „iki dešimtos valandos“. Į bičiulio „benderį“ Evelina nieku gyvu nesutiko eiti; paskutiniojo kurso studentų sienos buvo net margos nuo smeigtukais perdurtų blakių. Ir apskritai ten būtų buvę nesmagu – šitiek vaikinų. Ir pats Reinas niekuomet jos tenai nekvietė.

Į akiniuoto vyro namą juodu įėjo pro užpakalines duris. Pirma jie apsuko keletą ratų, vingiuojančiais tarp daugiaaukščių pėsčiųjų takais išėjo į didesnį kelią ir ten Reinas įsitraukė ją į krūmyną, pro kurį jie priėjo nuosavo namo vidinį kiemą. Ten Reinas išrankiojo jai iš plaukų vieną kitą šapą, patapšnojo per susivėlusią galvą. Kojinės liko sveikos ir Evelinai palengvėjo. Reinas ritmingai pabeldė į pilkas duris, jiedviem laukiant Evelina stebėjo kaimynę. Moteris nešė naščiais pilnus vandens kibirus ir džiūstančios jai už nugaros marlinės palos plaikstėsi vėjyje kaip lavondrobės. Išpylusi kibirus į skalbimo puskubilį, moteriškė sugrįžo parnešti pilnų kibirų. Tolėliau kažkas pustė dalgį. Evelina prisiminė iš bendrabučio išvarytą merginą ir baltakojės juoką, esą nelaimės nutinka tik kvaišoms. Evelina nenorėjo priklausyti kvaišoms, ji neketino susigadinti, susiteršti, nors Reinas teigė, kad tas dalykas nieko nepagadina. Kaipgi ne, Evelina tai žinojo ir todėl būgštavo prieš kiekvieną pasimatymą, ji nepajėgtų paaiškinti tėvams, kodėl nutraukė mokslus. Be stipendijos, būtinų studijoms pinigų ji gaudavo, kai motinai buvo išduotas leidimas auginti veršelius, tai reiškė, kad mama, be darbo kolūkyje, turėjo prižiūrėti veršelius. Ji plušo neištiesdama nugaros, kad tik dukra galėtų mokytis, o Reinas nuolatos norėjo įstumti Eveliną į padėtį, galinčią kelti grėsmę studijoms, kaišiodamas savo rankas ten, kur Evelina neketino jų prisileisti. Visad, kai Reinui pavykdavo pasilikti merginų „benderyje“, jis prisispausdavo Evelinai prie šono, grabinėdavo krūtinę, ranka nuslysdavo jai ant pilvo, Evelina stipriai užsimerkdavo, kad ištrintų iš savo vaizduotės krūtis viršutinėje lovoje, ir nustumdavo Reino ranką, prilaikydavo ją, kur reikia. Stengdamasi negalvoti apie galimai įsižeidusį Reiną, ji mąstė apie pavasario egzaminų sesiją, taip pat susirūpinusi Reinu, nes mokslai jam kėlė sunkumų. Tačiau neatrodė, kad vaikinas stengtųsi pataisyti padėtį, jam rūpėjo tiek daug svarbesnių dalykų.