Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Gegužę fiureris įsakė nutraukti visus evakuacijos planus, padėtis fronte buvo stabili, ir kartu atėjo nurodymas statyti naujas įmones. Tokia naujiena būtų paskatinusi, jeigu Edgaro tabako kurjeris nebūtų kalbėjęs kitaip: pačiame suirutės centre kovojantys Tartu gyventojai buvo tikri, kad vokiečiai surengs priverstinę moterų ir vaikų evakuaciją, o vyrus išveš į lagerius. Taline vyravo chaosas. Vieškeliuose grūdosi žmonės, bėgantys iš miesto į kaimą, ir tie, kurie stengėsi pasiekti miestą ir patekt į uostą. O vokiečiai mėgino propaguoti teisėtą galimybę bėgti – važiuoti Vokietijon, bet ši kelionės kryptis niekam nekėlė ypatingo susižavėjimo. Reichsfiureris paskelbė amnestiją visiems estams, kurie stengėsi išvengti reicho mobilizacijos arba kovojo Suomijoje ir, panaikinus kaltinimą valstybės išdavimu, grįžo į tėvynę. Tarp viso šito Edgaras buvo įstrigęs Vaivaros purvyne, bet kai B grupės vyrai atvyko vizituoti stovyklos ir papasakojo apie Klogos lagerio problemas, jam atsirado nauja galimybė. Klogoje dalis darbo jėgos jau buvo evakuota, kadangi traukiniai buvo perpildyti, niekas negalėjo vežtis savo lagaminų ir aikštėje mėtėsi krūvos daiktų, kuriuos OT vyrai pešiojo kaip varnai. Vietiniai gyventojai matė paliktas drabužių stirtas ir gobšius sargybinius, ir dabar tarp žmonių pasklido kalbos, neva evakuotieji kartu su laivais bus nugramzdinti į dugną, taigi B4 skyrius nusiuntė vyrus išnagrinėti kitų stovyklų būklės. Edgaras gavo įsakymą pateikti Vaivaros apžvalgą, kaip įrodymą, kad čia tokių problemų nekyla. Drauge jam kvoštelėjo naujas planas. Bodmanas sakė, kad, palyginti su kitais Estijos lageriais, Klogoje geriausios gyvenimo sąlygos ir puikiausi rezultatai: darbo jėga apgyvendinta mūriniuose namuose ir valgio daviniai normalūs, nes maistas tiekiamas per „Waffen SS Truppenwirtschaftslager“ 18. Ten kur kas švariau: minos povandeniniams laivams ir statybinė mediena. O geriausia Kloga yra todėl, kad stovykla įsikūrusi arti evakuacijos taškų – Talino ir Saremos, – ir toliau nuo Narvos. Edgaras nusprendė patekti tenai, tad per vizitaciją dosniai visus vaišino „Manon“, kartu pasakodamas apie savo karjerą B4 skyriuje, duodamas suprasti, kad jis mielai ir toliau darbuotųsi su OT, tačiau… Edgaras mostelėjo aplinkui ir pelnė pritariančių linkčiojimų. Jam buvo pažadėta dar kartą apsvarstyti reikalą. Vizitaciją nutraukė įsakymas evakuotis, kuris po dviejų valandų buvo atšauktas. Ateinančiomis savaitėmis tęsėsi toks pat chaosas: komendantas kiaurą naktį nesitraukė nuo telefono, praėjusią dieną gauti nurodymai buvo anuliuoti kitą rytą, vienu tarpu darbo jėga buvo nusiųsta į uostą, vienu tarpu buvo normalios dienos alyvai gaminti, tada vyko evakuacija, ir pagaliau Edgaras gavo įsakymą vykt į Klogą. Jisai su dideliu palengvėjimu paliko Bodmanui visas savo „Manon“ atsargas.

Prie barako atsirado kulkosvaidis.

Kalinių patikrinimas.

Atliumpino SS unteršturmfiureris Verlė.

Kalinius ketinta evakuoti į Vokietiją.

Evakuacijai parengti SS hauptšarfiureris Daimanas ėmė atrinkinėti fiziškai atsparius vyrus.

Naujas patikrinimas.

Aš buvau pratęs prie pasikartojančių apžiūrų ir patikrinimų, tačiau šįkart kažkas buvo ne taip. Kažkas vyko. Atpažinau tarp kalinių kai kuriuos estus. Dauguma buvo Lietuvos ir Latvijos žydai. Laukiau savo pavardės. Ji dar nenuskambėjo. Buvau tikras, kad netrukus nuskambės. Baterijos kalėjime lipdamas į sunkvežimį buvau taip pat įsitikinęs, kad mane veš sušaudyti. Nenuvežė, bet atgabeno čia. Mėginau žvilgsniu rasti kitus su manim atvažiavusius estus, nedrįsau pasukti galvos, tačiau pastebėjau bent trejetą, be to, šalia manęs stovėjo Alfonsas, irgi atvežtas iš Baterijos. Jisai paspruko iš vokiečių armijos ir buvo sučiuptas. Netrukus paskelbs mano vardą. Buvau tuo tikras.

Vakar stovykloje atsirado daugiau sargybinių.

Darbai buvo nutraukti, nieko nesiuntė dirbti, niekas nebeatvyko stovyklon dirbti, nė tas suomis Antis, kuris kartais duodavo truputį duonos. Kalinių tarpusavio santykiai buvo geri, tarp siunčiamų iš vieno lagerio į kitą daiktų būdavo slepiamos žinutės. Aš ir pats radau vieną sąrašą, kuriame žmonės pasižymėjo, iš kur buvo atvežti ir kur vežami. Klausinėjau apie Juditą. Klausiau ir Baterijoje. Niekas nieko nebuvo girdėjęs, netgi mūsų patikėtinis sargybinis estas. Vyliausi, kad galbūt Judita už savo vokiečio auksą pateko į kokį laivą. Arba buvo nušauta vietoje.

Pietums davė sriubos. Ji buvo gera, kiek gerėlesnė nei įprastai, ir tai nuramino kitus kalinius, tik ne mane. Pro šalį nužingsniavo Verlė, kalbėdamas balsiai, kone rėkdamas. Liepė virėjams palikti sriubos tiems trims šimtams, kuriuos išvežė į mišką, po sunkaus darbo būtina pavalgyti.

Kaliniams vėl įsakė išsirikiuoti. Nuo stovėjimo svaigo galva, nors ką tik buvom pavalgę.

Lagerio vartus užtvėrė sunkvežimiai.

Gyvas iš čia nebeištrūksiu.

Diena ėjo vakarop. Iš mūsų gretų išrinko šešetą vyrų, į sunkvežimius nuritino dvi degalų statines. Todtams įsakė susėsti priešais barakus, vyrai buvo neramūs, pablyškę. Vienas jų taip jaudinosi, kad negalėjo nė papiroso prisidegti, numetė jį žemėn, ir papirosas bemat pradingo. Sargybiniai atrodė labiau įbauginti už mus, kalinius.

Iškvietė penkiasdešimt kitų. Evakuoti turėjo grupėmis po penkiasdešimt, daugiausia po šimtą žmonių. Dabar kvietė vien žydus. Alfonsas šalia manęs sukuždėjo, kad estai netrukus gaus darbo: visų pirma nužudys žydus, tik po jų – estus. Vokiečiai nuėjo lydėti būrio ir netikėtai Alfonsas padarė staigų judesį. Ėjęs pro jį virėjas suklupo. Sargybiniai pasidarė budresni. Virėjas dejuodamas laikėsi už čiurnos. Alfonsas gavo įsakymą prilaikyti virėją ir stumti sriubos katilą. Man paliepė eiti kartu. Virtuvė buvo tuščia, ir staiga virėjas išsitiesė ant grindų su nusuktu kaklu. Likęs prie durų sargybinis stebėjo aikštę. Alfonsas mostelėjo man. Mikliai iššokom pro virtuvės langą, įšokom pro kitą ir laiptais pasileidom į pastogę, iš kurios išsiropštėm ant stogo.

Prie vartų kilo sujudimas. Stengėmės būti kuo mažiau matomi, tai nebuvo sunku, mes tapom nudžiūvėliais. Likęs prie durų sargybinis zujo ten ir šen, šaukėsi kitus pagalbon, jie apieškojo virtuvę, tarškino spintas.

Alfonsas man kuštelėjo:

– Jie netrukus sugrįš, pabėgusių kalinių paieškos sukeltų dėmesį ir sambrūzdį, Verlė įsakė veikti ramiai.

Alfonsas buvo teisus: sargybiniai išėjo, palikę virtuvę su virėjo lavonu. Stebėjau, kaip jie eina per kiemą. Pamatęs sargybinių būryje pažįstamą profilį, vos nenulėkiau nuo stogo, tačiau sutelkiau budrumą ir įtempiau raumenis.

– Ar tu esi anksčiau matęs tą todtą? Ar jis sargybinis, ar eina kokias kitas pareigas?

– Aną? Tiksliai neprisimenu.

Vieną kalinių grupę pasiuntė moterų barako link: tarp kitų atpažinau stovyklos kirpėją ir batsiuvį. Sargybinių būryje šmėstelėjo figūra, kuri tikrai nekėlė abejonių. Dėl krintančios į akį veržlios eisenos.

Buvau per toli, jo veido bruožų negalėjau įžvelgti, bet nujaučiau, kad mano pusbrolio nebuvo apėmusi tokia akla baimė, kaip nutiko sargybiniams, nekalbant apie kalinius, ir kad jo pulsas daugių daugiausia šoktelėjo iš susijaudinimo, o ne iš baimės.

Jis ėjo aukštai iškėlęs galvą.

Kova jam niekad netiko.

O darbas čia, matyt, tiko.

Edgaras vėl pasibeldė į SS hauptšturmfiurerio Herco duris, dabar jau kumščiu, smūgiai aidėjo visoje laiptinėje. Jis įsiklausė. Name buvo tylu, tik iš žemutinio aukšto sklido šuns lojimas, daugiau nieko. Rožinio gatvėje nebebuvo matyti nė vieno vokiečio, armijos parduotuvės durys tabalavo plačiai atlapotos, parduotuvė buvo ištuštinta, pacientai pradingę iš ligoninės. Edgaras susižvejojo kišenėje savadarbį visraktį, kuris pasirodė esąs visokeriopai tinkamas, ir spyna spragtelėjusi atšoko. Butas buvo tuščias, tarnai paleisti. Svetainėje didžiausia netvarka: vidury vazono šukių tįsojo išdžiūvęs fikusas, visos grindys nudrabstytos žemėmis, kilimas suraukšlėtas, palei langą karojo pusiau nuplėšta užuolaida. Edgaras skubriai užmetė žvilgsnį į visus kambarius. Kabineto spinta buvo atlapota, stalčiai tušti. Miegamajame tebedvelkė Juditos kvepalais, drabužinėje tebekabėjo viena kita suknelė. Tualetinio stalelio stalčiai buvo išplėšti. Ir tušti. Tuščios buvo ir virtuvės spintelės. Edgaras patikrino langus, išskyrus keletą įtrūkių, jie buvo sveiki, ant komodos ir palangės nebuvo matyti po bombardavimo likusių pelenų, tik dulkės. Fikuso žemė buvo perdžiūvusi, ant serviravimo staliuko stovėjo keli stiklai su išgaravusio gėrimo žymėmis, ant stalelio prie sofos gulėjo balandį išleistas „Reveliser Zeitung“. Viralinėje Edgaras rado butelį sulčių ir godžiai jį atkimšo, paskui minutėlę prisėdo pamąstyti. Bute kilęs chaosas nebuvo susijęs su vokiečių pasitraukimu, tai buvo nutikę anksčiau. Jeigu Judita buvo suimta, vargu ar jai leido susikrauti daiktus. O gal tarnai vėliau apšvarino butą? Kodėl tokia netvarka, kodėl tokia skuba? Svetainėje buvo dingusios valgomojo stalo kėdės. Liko įspūdis, kad jie kur kas labiau skubėjo negu kiti vokiečiai. Ar jie vaidijosi, ar suirutė kilo dėl slaptos kuopelės suėmimo, ar dėl ko kito? Gal Hercas nutylėjo apie Juditos veiklą ar delsė apie ją pranešti, kad pats nepasirodytų įsipainiojęs, gal vyrą apniko sunkumai? Galbūt ir Judita, ir jos meilužis jau buvo pakeliui į Vokietiją.