Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Judita nusprendė gerai išdezinfekuoti motinos butą. Cheminių medžiagų niekur neįmanoma gauti, tačiau ji susiveiks jų per Helmutą.

Judita pasirengė išklausyti užuominų apie savo nedorą gyvenimą, apie tai, kad gandai pagaliau pasiekė ir kaimą. Tačiau jokie ženklai to nerodė, Armių vienkiemyje ją priėmė, kaip ir dera marčiai nebuvėlei, iškart pasodino prie stalo, plaučių kotletai jau laukė. Juditos lauktuvių atvežtas žibalas pelnė gausias padėkas. Leonida su anyta triūsė toliau ir atsisakė pagalbos, Judita turinti atsikvėpti po ilgos kelionės. Ugniakure kaito granitas, ir Leonida ėmėsi pjaustyti kiaulės skilvį, anyta jai talkino kaip įprastai, sukinėdamasi Leonidai už nugaros. Papildoma dovana prie kiaulės buvo kaimo naujienos: žiurkės nunovijo katę – geriausią peliautoją, aukšto rango karininkas išsikvietė Lydiją Bartels į Berlyną, ir ponia Vaik dabar gyvenanti viena Bartels name. Moterys čia nerodė susirūpinimo savo vaikais, Rolando ašvienis puikiai laikėsi; Akselis visad sakydavo eisiąs jo pažiūrėti, kai imdavo griaudėti.

Jos zujo ir siuvo apie kažką lyg godūs maitvanagiai. Virtuvės oras buvo apsunkęs nuo nesančių žmonių ir tirštas nuo plepalų, pasiekusių psichologinio karo naujausias apsukas: Teherane greičiausiai Vokietijai ir Sąjungininkams buvo pateiktas ultimatumas, paskui Leonida narstė blefo dėl Antrojo fronto ir Vokietiją ištikusio nervų karo klausimus.

– Mes, aišku, žinome, kad bet kokia agitacija taikoma tik savo silpnybėms ir sunkumams slėpti. To paprasčiausiai negalima pamiršti. Būtina pasirengti psichologiniam bombardavimui. Argi ne taip, Judita?

Judita krūptelėjo, linktelėjo. Moterys nepratarė nė žodžio apie jos vyrą, kol kas nepratarė. Jos neužsiminė apie blogą Juditos reputaciją. Leonida dūsuodama grūdo sunkų akmenį į kiaulės skilvį, šnypšt ir šnapšt, pakilo garas, valantis skilvio nešvarumus, ir pasukus skilvį virtuvėje pasklido svylančios mėsos kvapas. Judita prisiminė pirmą apsilankymą Armių vienkiemyje po to, kai ji sužinojo apie Rozalijos lemtį. Ji iškart susirengė į kelią ir rado virtuvę, tokią tykią kaip ligonio lova, visi buvo vangūs, išskyrus liepsną viryklės ugniakure. Leonida graibėsi po rankovę nosinės, bet taip nė karto jos ir neišsiėmė, nosinė pūpsojo rankogalyje it auglys. Dabar Rozalijos dvasios namuose nebeliko, visa, kas ją priminė, buvo pašalinta, ir Leonidai teko vienai versti kiaulės žarnas, vienai mazgoti ir sūdyti skilvį, vienai kimšti dešras – be Rozalijos. Juditai nebeišnešė galva: tartum Leonida niekuomet nebūtų turėjusi dukters, o Judita pusseserės, tartum Rolandas nė nebūtų priklausęs giminei ir susižiedavęs su Leonidos dukterimi. Tie namai dar niekada jai neatrodė tokie svetimi, o ji pati – tokia netinkama tiems namams.

Taip pat Judita nepajėgė suprasti savęs ir to, kad ji neuždavė apie Rozaliją jokio klausimo, prisidėjo prie kitų tylinčiųjų. Galbūt nebuvo ko klausti. Matyt, gyvenimo ir būta tokio apgailėtino ir trapaus – esi tik tol, kol dar gali virti šaltieną, lydyti taukus, sūdyti žarnas ateinančių metų dešroms ir daryti visa kita, kas leistų pasirūpinti kitais tokiais pat trapiais gyvenimais, tad nebuvo prasmės pernelyg sukti galvos. Laukdama, kol išnyks Talinas, ir drauge laukdama savo galo, ji dar to nesuprato, o dabar, po pabėgėlių gabenimo, jai toptelėjo, kad ji turi pernelyg daug ko netekti. Gal Leonida ir anyta taip pat. Ta mintis privertė ją žiūrėti į moteris kitu žvilgsniu. Ar parduodant taukus pelnyta ūkio gerovė buvo ganėtina dingstis tylėti?

Akmuo skilvyje nebešnypštė. Leonida su Ana visą vakarą stebėjo Juditą, ji tai jautė.

– Judita, mes turime į tave tokį reikalą.

Tik tuomet, kai Judita grįžo namo, savitvarda ją gerokai apvylė. Drebančiomis rankomis sumaišytas skraidinantis gėrimas nuvilnijo per stiklo kraštą, o svetainės parketas siūbavo kaip laivo denis. Anytai turbūt pasimaišė protas, ir kas gi nutiko blaiviai mąstančiai Leonidai? Jų reikalavimai buvo besaikiai, jie net pranoko Rolando reikalavimus.

Po trečio skraidinančio stiklo jos mintys ėmė blaivėti, bet nenustygdama vietoje ji atidarė virtuvės duris ir dėkojo likimui, kad susiprotėjo savo viešnagės metu duoti virėjai laisvadienių. Ant stalo rado Helmuto parašytą žinutę: svarbūs reikalai privertė išvažiuoti, sugrįšiąs tik po savaitės. Taigi buvo laiko nusiraminti ir apgalvoti, ką daryti toliau. Pagaliau Judita rado kiaušinius, pažiūrėjusi, ar dubuo švarus, įmušė juos, atseikėjo cukraus ir ėmė plakti. Ji plakė, eidama į miegamąjį, išėmė iš dėžės, gulinčios apatinėje drabužinės lentynoje, gramofono plokštelę, kaire ranka mikliai uždėjo groti „Boswell Sisters“ ir vis plakė. Savo eilės liko laukti Polas Vaitmanas, ji plakė, kol ėmė tamsėti ir stojo langų temdymo metas. Puta tapo blizgi, standi. Nupiešusi joje, kaip įprastai, savo mielojo vardo pirmąją raidę, ji pastebėjo, kad šviesiai geltoname paviršiuje radosi ne „H“ kaip Helmutas, bet „v“ it vokietis.

Judita pasiėmė šaukštą, atsisėdo prie gramofono ir ištuštino visą dubenį. Jos priėjimas prie kiaušinių pridėtos sieninės spintos gali baigtis bet kurią akimirką. Po paskutinio pabėgėlių perkėlimo ji vaizdavosi, kad daugiau neturės kelti grėsmės savo gyvenimo būdui, bet iš kur galėjo žinoti, ar už kampo netyko kita grėsmė? Judita, spragtelėjusi rankinuką, išsiėmė pervitino. Dvi tabletes. Jos šiek tiek gelbėjo, nors negana, mintys vis tebesisuko kaip anytos ratelis. Kaip anytai ir Leonidai apskritai šovė į galvą, kad jos imsis gabenti pabėgėlius ir ieškoti būdų bėgti? Ar jos jau nebebijo dėl savęs ir savo namo? Leonida akivaizdžiai nesuvokė Juditos darbo ir padėties, ji tiesiog apstulbo pamačiusi, kokią Juditai sukėlė reakciją, ir išgirdo Juditos žodžius:

– Kaip jūs galit galvoti apie tokius dalykus, vokiečiai tiek daug gero padarė šiai šaliai!

– Jie turi dingti iš čia!

– Kaip aš turėčiau prie to prisidėti? Be to, dabar jau žiema, – šaukė Judita.

– Ir per ledą galima eiti! Mes privalom išgelbėti tuos, kuriuos dar galima!

Ploną anytos odą iš susijaudinimo nubėrė dėmėm ir jos spigus balsas paantrino žemesniam Leonidos balsui:

– Tu nors kartą galėtum pasitarnauti, martele. Ar jau pamiršai mano dėdę? Tai, ką jis sakė apie revoliuciją Rusijoje? Ar pameni, kodėl jis nusižudė, o gal pamiršai? Vos tik pirmieji maskolių lėktuvai pasirodė mūsų danguje, jis pasidarė galą, nes savo akimis buvo matęs Rusijos revoliuciją! Ar tu pamiršai, ką mes pačios turėjom išgyventi atėjus bolševikams? Komunistai mus visus išžudys!

Judita išėjo bemat po garsaus apsižodžiavimo, ji neatsisveikino ir nepasiėmė net dubens su šaltiena. Ar jos tikrai manė, kad Juditai, dirbančiai vokiečiams, būtų lengviau tapti ryšininke? Per didelis atsitiktinumas, kad plepios tetulytės sumanė dėl pabėgėlių kreiptis kaip tik į Juditą, kaip tik dabar. Jeigu žinojo Leonida, vadinasi, žinojo visa šalis. Paslaptims saugoti ši šalis buvo paprasčiausiai per maža. Vien Rozalija liko paslaptis.

Akselis su arkliu greitai prisivijo Juditą ir ėmė reikalauti, kad ji sėstų į roges. Judita treptelėjo savo veltais auliniais, pamaigė movoje rankas ir sutiko. Akselis buvo draugiškas, jis nenorėjo, kad Judita sugrįžtų, tik ketino pavėžėti ją į geležinkelio stotį; tapšnodamas Juditai per petį, tyliai paprašė, kad Judita atleistų Leonidai.

– Ji jau nebe tokia kaip pirmiau. Liūdesys dažniausiai bežodis.

Judita pastebėjo tik atšalusią širdį, tačiau nenorėjo leistis į ginčus su Akseliu.

– O Ana bijo ateinančių rusų. Ji nė bluosto nesudeda, budi per naktis ir klausosi garsų danguje. Va kaip yra.