Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Edgaras atrėmė galvą į automobilio langą, kuris stukseno jam į kaktą sulig kiekvienu gauburiu. Tai buvo malonu, sukrėsdavo mintis į vietą, nustumdavo įsiėdusį į smegenis judesį į antrą planą. Jis niekada nebuvo taip arti Herco, SS hauptšturmfiurerio Herco. Vairuotojo sprandas buvo tvirtas, balsas skambėjo, niūniavo ir dainavo. Vargu ar Judita ant tų prabangių odinių sėdynių kalbėjo apie savo santuoką, o kaip Hercas pažiūrėtų savo meilužės vyrą, jeigu žinotų, kad tai ponas Fiurstas? Hercas imtų jo neapkęsti, aišku kaip diena, ir kaip tik tos neapykantos Edgaras nepageidavo.

– Baufiureri Fiurstai, aš girdėjau, kad turėjot rūpesčių dėl slapto maisto gabenimu, OT vyrai vežioja kaliniams maistą.

– Tikra teisybė, pone SS hauptšturmfiureri. Mes stengiamės nutraukti tą grandinę, kita vertus, riaušininkų nuotaika bus taikingesnė, jeigu…

– Išimčių negalima leisti. Kodėl jie taip daro?

Edgaras įbedė žvilgsnį į apykaklės juosteles, nenorėjo supainioti žodžių. Buvo neaišku, kokio atsakymo laukiama: ar savo prielaidų patvirtinimo, ar kažko visiškai priešingo, o gal dar ko nors. Ir vėl Juditos gestas pervėrė Edgarui smilkinius, ir jis geidė žinoti, apie ką ji kalbasi su vyru. Ar Judita buvo sąžininga savo meilužiui, ar sakė tai, ką tas norėjo išgirsti?

Edgaras kostelėjo:

– Tie estai yra išimtis, jie daro gėdą savo rasei. Taip pat gali būti, kad jie mėgina gabenti maistą tik stovykloje esantiems estams, o ne žydams.

– Sprendžiant iš raportų, dirbantiems už stovyklos ribų kaliniams maisto atneša ir vietiniai gyventojai. Iš kur tokios simpatijos?

– Išskirtiniai atvejai, pone SS hauptšturmfiureri. Esu įsitikinęs, kad jeigu tokių dalykų ir nutinka, vietiniai maitina tik karo belaisvius. Jie žino, kad 1941 metais žydai čia vadovavo stribų batalionams. Juk mes visi suprantame, kad Vidaus reikalų liaudies komisariatui ir bolševikų partijai vadovavo žydai. Visi politiniai vadai ir komisarai buvo žydai! Nekalbant apie Trockį, Zinovjevą, Radeką, Litvinovą! Su vadovaujančių bolševikų biografijomis yra susipažinę visi! Kai Sovietų Sąjunga okupavo Estiją, čia suplūdo žydai, kurie itin aktyviai dalyvavo politinėje pertvarkoje, pone SS hauptšturmfiureri!

Helmutas Hercas išsižiojęs giliai įkvėpė, tartum būtų norėjęs kažką pasakyti, tačiau patylėjo ir nekreipė dėmesio į pateisinamą Edgaro toną. Edgaras nutarė surizikuoti:

– Žinoma, tam dalykui turi įtakos ir tai, kad nemažai estų pažįsta stribų batalionų narius, kurie nėra žydai.

– Be abejo, tenai buvo visokių, tačiau pagrindiniai, priimantys nutarimus žudyti, buvo…

– Žydai, aš žinau, – Edgaras pasielgė įžūliai, užbaigdamas Herco sakinį, tačiau pastarasis nerodė to pastebėjęs, o sužvejojo sidabrinę gertuvę su dviem stikliukais. Netikėtai pasireiškęs broliavimasis nudžiugino ir žnybčiojantis konjakas nuvijo netikrumo jausmą, kurį Edgaras jautė spėliodamas atsakymus. Jis negalėjo būti visiškai garantuotas, kad unteršturmfiureris Mencelis nutylėjo jo darbo užduotis sovietmečiu, nors buvo davęs karininko garbės žodį. Vis dėlto tvarkant Vaivaros reikalus Vidaus reikalų liaudies komisariate įgyta patirtis visapusiškai pravertė, ir todėl Edgaras drįso įtikinėti vokiečius, kad darbo jėgos transportavimas traukiniu vyks be trikčių, dėl to nekils jokių klausimų – ir nekilo. Ta tema juodu su Bodmanu turėjo ne vieną įdomų pokalbį, psichologija buvo vienas iš Bodmano pomėgių. Traukiniai kėlė žmonėms per didelę baimę, kiekvienas vagonas priminė, kad, vokiečiams pasitraukus, kiti traukiniai būtų skirti kaip tik estams – tiesiai į Sibirą. Jeigu žydams ir pavykdavo atplėšti langus ir iškišti pro juos puodelius, koks nors pašėlęs drąsuolis galėdavo paduoti jiems duonos ir vandens, bet apie tuos atvejus Edgaras nepateikė nė vieno raporto, nepaminėjo to net Bodmanui. Dėl kalinių pajėgumo dirbti vertėjo kiek surizikuoti. O jeigu Herco pastaba apie stribų bataliono vyrus ir buvo skirta Edgarui? Jis puikiai suprato, kad tos kalbos apie žydus stribų batalionuose buvo gerokai perdėtos, bet argi ta samprata staiga metė ant jo šešėlį? O gal jis pernelyg rūpinasi, gal jį užkrėtė dirgli vokiečių nuotaika? Visur buvo matyti veidų, kurie su kiekviena diena vis labiau raukšlėjosi kaip ant grotelių džiovinami grybai.

SS hauptšturmfiureris Hercas pastatė uoliai išblizgintą aulinį ant purvinos lagerio žemės, jo nosis šiek tiek susiraukė. Edgaras žvilgtelėjo į sargybinius, dalis nematytų todtų, tarp jų apstu rusų – viskas gerai. Hercui ir Edgarui atvykus į administracinį baraką, netrukus įžengė SS oberšturmfiureris fon Bodmanas. Pasveikinimai, kulnų kaukšėjimas. Bodmanas su Edgaru persimetė žvilgsniais, vos baigus formalumus, būtina eiti prie reikalo. Kai Bodmanas pastebėjo, kad juodu abu rūpinasi dėl stovyklos pažangai būtinų sąlygų, jis išskirtinai Edgarui pasiūlė kreiptis vienam į kitą „tu“. Kol kas atrodė, kad, be jų, niekam tai nerūpėjo. Darbo jėga buvo menka ir šiltinės epidemija pareikalavo iš jos didelės duoklės, vienas sabotažininkas rinko nuo ligonių utėles į degtukų dėžutę ir jas platino. Bodmanas nuolatos siuntė pranešimus dėl vaistų ir aprangos, tačiau be rezultatų. Kai Edgaras matydavo vietinius gyventojus duodant kaliniams valgyti, jis nugręždavo žvilgsnį, jeigu tik nebuvo grėsmės įkliūti už tai, kad nepaiso saugumo reikalavimų. Tačiau atvežtos čia vokiečių inžinierių šeimos buvo be galo griežtos. Inžinieriaus žmona galėjo ligi sąmonės netekimo pridaužyti savo valytoją žydę vien todėl, kad ta nusavino raktą nuo duonos spintelės. Su Bodmanu bent jau įmanoma svarstyti maisto problemas, su inžinieriais ir jų poniomis greičiausiai ne.

– Kiekvienas kalinys per dieną pagamina du kubinius metrus degiojo skalūno ir iš jo per dvi valandas galima gauti šimtą litrų alyvos! – Bodmanas pakėlė balsą, tardamas „šimtą“. – Jūs juk suprantate, kokią žalą patirs reichas, jeigu bent vienas darbininkas dirbs ne visu pajėgumu – ir taip nutinka per dažnai. Karo belaisviai yra fiziškai stipresni, o iš Vilniaus geto atsiųstų žydų būklė yra tokia prasta, kad norėdamas paversti juos darbingais turiu gauti ir… Baufiureri Fiurstai, prašome paaiškinti padėtį.

– Verslininkai ir komersantai žydų nenori. Nors tai tik vienas kitas tūkstantis, palyginti su dešimtimis tūkstančių karo belaisvių, investicija yra rizikinga. Karo belaisvių paklausa yra kur kas didesnė, ir jeigu mes galėtume panaudoti fiziškai stiprią darbo jėgą, rezultatai iškart pagerėtų.

– Kaip tik taip, hauptšturmfiureri Hercai, mes ne kartą buvom siuntę užklausimą, ką daryti su seniais. Ar kas nors apskritai skaito mūsų raportus? Kodėl iš Vilniaus mums siunčia ištisas šeimas? Kai kuriose šeimose nėra nė vieno darbingo vyro, – pasakė Bodmanas.

– Tai siųskite kitur, – suniurnėjo Hercas. Edgaras atkreipė dėmesį į kiek nepagarbų jo toną. O juk Bodmanas buvo SS oberšturmfiureris ir stovyklos viršininkas.

– Išsiųsti iš Estijos, tiesa? – patikslino Edgaras.

– Toliau nuo mūsų akių, vis tiek kur!

– Labai dėkoju, kaip tik tai ir norėjau sužinoti. Kad ir kiek prašėme, mes negavom patvirtinimo, jog galime taip daryti, ir „Mineralöl-kommando Estland“ pažadėjo duoti papildomos darbo jėgos. Mums reikia tinkamų naudoti žmonių.

Edgaras nusprendė pasukti kalbą prie stovyklos pasiekimų:

– Mes įrengėme vandentiekio vamzdį, tad vandens nebereikia tampyti iš už stovyklos. Gabendami vandenį žydai mėgino užmegzti ryšius su vietiniais gyventojais ir, nors buvome nutarę transportuoti vandenį anksti ryte, kad būtų išvengta asmeninių ryšių, padėtis buvo gana beviltiška, bet jau nebėra.