Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Nemaloni tyla įslinko į baraką. Bodmanas šiek tiek kinktelėjo galvą.

– Gal vėliau susipažinsime su darbo metodais. Gerbiami ponai, jums leidus užsakiau kuklios užkandos, tad prašom prie stalo, – pakvietė Edgaras ir sulaukė pritariamo murmėjimo.

Iš lauko pasigirdo šūvis. Paskiau stojo tyla. Matyt, SS unteršarfiureris Karlas Teineris, išėjęs iš lazareto, atliko įprastinį patikrinimą. Hercui palei nosį sutvinkčiojo kraujagyslė ir jis pakilo, ant stalo liko nepaliestas stiklas.

Kai jie išėjo į lauką, eilėn išsirikiavusių nuogų kalinių balta išdžiūvusi oda tirtėjo. Rankomis stengėsi prisidengti lytinius organus. Iš traukulių ir švogždimo buvo aišku, kad kliudytas kalinys dar gyvas, tačiau jo dantys jau buvo dingę, ir atskubėjęs su piešimo bloknotu dailininkas ėmė vaizduoti įvykį.

Edgaras tegalėjo atskirti pražiotą burną unteršarfiurerio Teinerio beformiam veide. Jis buvo visiškai tikras, kad unteršarfiureriui stovi ir po šio jaudinančio įvykio vyruko lauks geidulinga naktis. Ne degusis skalūnas labiausiai domino unteršarfiurerį. Ir tai kėlė problemų.

Hauptšturmfiureris Hercas pasitraukė tolėliau, čekštelėjo žiebtuvėlis ir užsidegė auksu žvilganti cigaretė. Popierių šiugždenantis dailininko pieštukas ir bloknoto lapų čežėjimas užgožė kosulį bei švilpaujantį kvėpavimą. Edgaras girdėjo, kaip Hercas kažką pats sau bamba. Tartum būtų norėjęs pasakyti, kad valdžia netinka visiškai niekam.

Vos tik Judita įėjo vidun ir pasidėjo movą ant taburetės vaikystės namų koridoriuje, kažkas pabeldė į laukujes duris. Beldė kitaip; Judita smarkiai mušančia širdimi atvėrė krosnies dureles ir iš už malkų iškrapštė į skepetą susuktą mauzerį, išskleidė savo paltą ant taburetės ir pakišo po juo ginklą, ant stirtos dar užmetė šiaurinę lapę. Beldimas pasikartojo nekantriau. Judita skubriai žvilgtelėjo į triumò – lūpos padažytos, banguoti plaukai tvarkingi. Galbūt reikia sprukti. Pasirinkimo būta menko: langas per aukštai. Gal jau išmušė paskutinioji. Arba kas nors paprasčiausiai pamiršo kodą, taip irgi nutikdavo. Žmonės užmiršta svarbiausius dalykus, kai pašlyja nervai. Durų bumbulo nusitvėrusi ranka įsmilko.

Laiptinėje stovėjo nepažįstamas vyras. Apsiaustas iš gero audeklo, madingo sukirpimo. Vyriškis kilstelėjo skrybėlę.

– Laba diena, ponia.

– Taip?

– Laiptinėje nesmagu stovėti. Gal šnektelėtume viduj?

– Aš šiek tiek skubu.

Vyras prisiartino. Judita nepajudėjo iš vietos. Sauja gniaužė bumbulą. Vyriškis palinko arčiau Juditos.

– Aš norėčiau išvykti į Suomiją, – sukuždėjo jis. – Galiu sumokėti.

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

– Trys tūkstančiai reichsmarkių? Ar keturi tūkstančiai? Šeši? Aukso?

– Turiu paprašyti jus išeiti. Negaliu jums padėti, – atsakė Judita. Žodžiai skambėjo sklandžiai, nugara atsitiesė. Jinai ištvers.

– Jūsų draugas man patarė čia ateiti.

– Mano draugas? Vargu ar turime bendrų draugų.

Vyras šyptelėjo.

– Dešimt tūkstančių?

– Aš jau einu skambinti policijai.

Judita uždarė duris. Bemat vėl suėmė drebulys. Pro duris buvo girdėti nulipančio laiptais vyro žingsniai. Sieninis laikrodis artėjo prie aštuonių, pirmoji šeima netrukus bus čia, o juos aptiko. Ji turėjo nusiraminti, išgerti porą tablečių pervitino, pagalvoti. Ko gero, ji paprasčiausiai turėtų bėgti, tikriausiai spėtų. Bet koks balsas iš gatvės ar laiptinės vertė ją krūptelėti, ir vis dėlto ji nepajudėjo iš vietos. Bene jai svarbu, bene turi rūpėti Rolando mina, kai jinai neatvertų jam durų. Bene jai turi rūpėti, jeigu visus žmones, kurie čia eis, sučiups pavieniui. Ji dar spėtų išsigelbėti, taip pat perspėti Rolandą, tačiau pabėgėliai jau keliavo į butą ir ji nenumanė, kur link juos pasiųsti. Rolandas žinotų, bet jo čia nebuvo. Judita stvėrė paltą ir rankinuką, pasikišo mauzerį po paltu ir pravėrė duris. Laiptinėje tvyrojo tyla, tik vinguriavo kaimynės keptuvėje čirškančių kiaulienos lašinių kvapas. Ji nusėlino žemyn, vengdama girgždančių pakopų, pro užpakalines duris žengė į lauką, per kiemą nuėjo už sandėlio, nes žinojo, kad tuo keliu ateis Rolandas, ji vadovausis tais pačiais nurodymais kaip ir pabėgėliai, eis pro bombos nuniokoto namo griuvėsius. Jinai lauks, susilies išvien su sandėlio siena ir lauks. Galbūt tas vyras stebėjo ją jau ilgesnį laiką. Gal jiems pavyko išvengti gaudynių tik todėl, kad butas atrodė esąs tuščias, ar todėl, kad ji nė per plauką nenusileido vyriškiui. Nelauktas svečias galėjo būti paprasčiausias seklys, norintis išsiaiškinti maršrutą, galimas dalykas, kad pasala bus išdėstyta tik tuomet, kai išaiškės maršrutas. Jeigu prie durų atsiradęs vyras buvo iš policijos ir jis žinojo, kas yra Judita, ta informacija bet kuriuo metu pasieks Helmutą, bet dabar ne metas galvoti apie Helmutą. Arba apie tai, kad juos susekė. Reikėjo galvoti apie kitus dalykus. Apie tai, ką ji darys, išnešusi iš čia sveiką kailį. Jau žinojo. Ji daugiau niekam nebeleistų naudoti šio buto kaip prieglaudos, o išmazgotų šarmu visą ūkį, netgi tapetus, užkaistų vandens skalbti, įbertų į katilą sodos ir išvirintų paklodes, užuolaidas, boraksu nutrintų juodus ruožus skalbimo dubenyje, nušveistų nuo varinių indų visus niekingus pasiūlymus, girdėtus iš pabėgėlių, kurie mėgino už auksinį laikrodį nusipirkti savo „kromeliui“ žmonėms skirtą vietą. Ir apsitvarkiusi ji nebeatmintų žmonių, kurie ketino neįsileisti į laivą savo motinos, uošvės ar senelės, kad tik galėtų pasiimti rakandus arba arklį. Ateinančią vasarą ji pasielgs taip, kaip darydavo jiedvi su Rozalija, parsineš iš miško vingiorykščių ir nuklos jomis visas grindis. Oras bus gaivesnis, grindys – švaresnės, vingiorykščių kvapas nustelbs svetimą dvoką. Taip ji ir padarys, jeigu išsikapanos iš tos košės.

Judita pamatė prie malkinės suolą ir atsisėdo ant jo. Keliai tirtėjo, su tirtėjimu smelkėsi baimė. Rolandas jau būtų galėjęs ateiti, tačiau pirmas tarp griuvėsių pasirodė ne Rolandas, o vyras su dviem vaikais. Judita iš tolo suprato, kad tai pabėgėliai, jie ėjo pernelyg nerūpestingai, įsivaizduodami, kad prietema juos saugo. Judita sustabdė juos. Slaptažodis buvo teisingas. Ji nurodė šeimai kelią į butą ir padavė raktus. Juk jai neliko nieko kito. Kita šeima atėjo po valandos: irgi sovietų valdžios pabūgęs bažnyčios tarnas su savo jauna žmona, be vaikų, tik su mažais faneriniais lagaminėliais. Ašaros moters akyse spindėjo net tamsoje, vyras krūpčiojo nuo mažiausio spragtelėjimo, bijojo bet kokio šešėlio. Po sutuoktinių pasirodė būrys vaikinų. Pora jų jau buvo spėję pabūti kariuomenėje, tačiau pabėgo. Judita nedrįso užsidegti cigaretės, bijodama, kad liepsnojantis galas išduos jos buvimo vietą, ir stipriau užsitraukė skrybėlaitę ant galvos, kad geriau pridengtų šviesius plaukus. Praėjusią dieną ji padėjo virtuvėj ant stalo kadagių šakų. Kadagių uogos buvo su mažais kryželiais, kurie saugojo kaip ir šermukšnis ar ieva. Šalia jų padėjo Bibliją ir spaustuvinį Nukryžiuotojo paveikslėlį, šiais laikais tiko viskas – ir jai, ir pabėgėliams. Kodėl gi ji sutiko? Kodėl leido nenusisekusiam Rolando gyvenimui sugriauti jos pačios gyvenimą? Kodėl ji davėsi valdoma, kodėl nepaleido į darbą alkūnių, kaip darė Gerda, kodėl padėjo ant svarstyklių viską, ko pasiekė: medų su pienu, Helmutą, Berlyną, virėją, tarnaitę ir vairuotoją, opelį ir šilko sukneles, batus odiniais padais, duoną be pjuvenų? Rolandas niekada negalėtų pasiūlyti jai tokio gyvenimo, negalėtų net iš dalies, Rolandas kėlė vien grėsmę. O jeigu Rolandas vis dėlto buvo teisus, galbūt Judita iš tiesų žaidžia dvigubą žaidimą? Ar tikrai? Ko gero, ji netikėjo Vokietijos pergale, ar apskritai tuo kada nors tikėjo? Ar iš tikrųjų tikėjo Vokietijos pažadais dėl nepriklausomos Estijos, nors pati girdėjo, kaip prie konjako stikliukų buvo svarstoma: 900 000 žmonių nepajėgūs turėti nepriklausomos valstybės, jie ir patys privalo tai suprasti.