Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Judita greitai čiuptelėjo iš rankinuko dar vieną tabletę pervitino, jis atbaidė ausyse krebždančias peles. Rolandas vėlavo. Judita nedrįso pagalvoti, kas būtų, jeigu Rolandas neateitų. Tokio varianto paprasčiausiai negalėjo būti, Rolandas turėjo ateiti ir jisai žinos, ką daryti, nors atrodė, kad jis ėmė dvejoti savo bendražygių jėgomis. Kai kurie prisidėjo ieškodami nuotykių, tartum visai nesuprasdami, kas dedasi pasaulyje. Rolando žodžiai tiško panieka. Ne, apie tai Judita dabar negalvos. Tiktai vėliau.

Judita pajuto Rolando artumą dar prieš jį pamatydama. Vyras buvo pratęs prie takų sutemose, jo žvilgsnis tamsoje atrodė ypač skvarbus, Judita irgi ėmė mokytis tų įgūdžių. Kai Rolando ranka nusileido jai ant peties, Judita net nekrūptelėjo.

– Kodėl tu ne viduje?

– Aš laukiau tavęs. Kai kas nutiko, – sukuždėjo Judita ir pasipasakojo.

Jos gyvaplaukiai pasišiaušė kaip paukščio plunksnos per šalną, Rolandas buvo taip arti. Nusiėmęs kepurę, vyras persibraukė pirštais plaukus. Judita beveik juto jų šiurkštų prisilietimą, vieną praslystančią akimirką ji prisiminė, kaip Rolando plaukai laiptų aikštelėje badė jai kaklą, bet dabar nebuvo tinkamas metas apie tai galvoti. Jeigu tik Rolandas pasakytų, kad viskas yra valdoma, ji patikėtų. Tačiau jis vėl užsimaukšlino kepurę ir tarė:

– Mes turime atsisakyti buto. Tu esi atleista nuo užduoties po šiandienos vakaro. Duokš tą mauzerį, kurį slepi po paltu.

Rolandas buvo ramus, kur kas ramesnis, nei Judita būtų maniusi. Tartum būtų numatęs, kad taip įvyks. Galbūt tokie dalykai buvo Rolando kasdienybė.

– O jeigu… – Juditos balsas nuslopo. Ji vylėsi paguodos žodžių, bet nesulaukė jų.

– Aš negirdžiu, ką tu sakai. Juk tavo kapšelis pilnas? Duokš čia tą ginklą.

Judita papurtė galvą, Rolandas nusišiepė, apsigręžė ir žengė prie užpakalinių durų. Judita nubėgo jam iš paskos, griebė vyrą už peties. Rolandas ištrūko.

– Nebeikime vidun, Rolandai. Dinkim iš čia.

– Turiu pristatyti juos į vietą.

Žodžiai kliudė Juditai širdį, ši susitraukė, o Rolandas sulig kiekvienu žingsniu būtų norėjęs atsigręžti, pasakyti Juditai, kad bėgtų, lėktų kiek tik įkabindama, bet jis to nepadarė. Apsinuoginimas buvo lyg kiemo lempų apšviesta sandėlio vitrina, ir vis dėlto jisai elgėsi taip, tartum Judita jam visai nerūpėtų, padėtis būtų įprasta. Kaip tik dabar buvo paskutinė akimirka, kai dar būtų galėjęs išsakyti Juditai visa tai, ką slėpė širdyje, nerimą, kurio priežasties ji neturėjo žinoti ir kuris prasidėjo laiptų aikštelėje, kai Judita per arti prie jo priėjo, nerimą, netinkantį kariui. Laiptų pakopos buvo nudažytos baltai, kad per komendanto valandą būtų lengviau lipti, betgi Rolandas suklupo ir turėjo nusišluostyti kelius ir slapčiomis akis. Dar buvo įmanoma apsigręžti, apglėbti savo mažąją balandę, ir Rolandas žinojo, kad moteris juk nesipriešintų, juodu galėtų pabėgti kartu, bet jo ranka pakilo išbarbenti į duris sutarto ženklo.

Ištartas Juditos vardas buvo staigmena. Edgaras ant „Kalevo“ sporto draugijos patogios kėdės įsistebeilijo į savo seną kolegą iš B4 skyriaus, priešais nosį stovėjo Krėko pastatytas bokalas alaus, Edgaras stengėsi neparodyti nuostabos, abejingai reaguoti į gautą informaciją. Aleksandras Krėkas visuomet buvo godus, pastebėjęs susidomėjimą, nori gauti daugiau. Bendradarbiauti su Krėku jam gerai sekėsi jau Taline, B4 skyriuje, ir nors Edgaras buvo be galo užsiėmęs savo darbu stovykloje, vis dėlto kartkartėmis jam pavykdavo apsilankyti Taline ir susitikti su savo senais informatoriais, tarp jų ir su Krėku. Investuoti į jį pinigai jau buvo atsipirkę su kaupu ir tebeatsiperka dabar. Edgaras tarpais nukreipdavo kalbą kitomis temomis, siekdamas suklaidinti vyriškį, klausinėjo, kaip laikosi „Kalevo“ sporto draugija. Atėjus vokiečiams draugija atgavo bolševikų nusavintas patalpas Gonsioro gatvėje, ir Krėkas iškart uoliai pasišovė aprodyti namą, jie viską sutvarkė, argi Edgaras iš tikrųjų nesilankė čia anksčiau? Eidamas paskui Krėką ir nuduodamas susidomėjimą, Edgaras karštligiškai galvojo, kaip pigiau išgauti informaciją, ir jis neužmiršo pagirti Krėko sportinės karjeros, piešė maloninančius vaizdelius, kaip Krėkas stumia rutulį. Tai nesukliudė Krėkui norėti aukso, su markėmis jis neturėjo kas daryti. Krėkas palydėjo Edgarą ligi laukujų durų.

– Tas butas, kurį aš minėjau, tai nauja slaptos kuopelės susirinkimų vieta. Vakar nusiunčiau vieną vyruką patikrinti, ir prie durų priėjo moteris, kurią jis pažino, jis yra matęs tą moterį „Estonijoje“ kartu su vokiečių karininku. Tos kekšės visos atrodo vienodai, bet vyruko sužadėtinė lankė su ana moterim tą pačią mergaičių gimnaziją ir labai žavėjosi šios apdaru, reikalavo, kad jie eitų prisistatyti jai. Taigi toji sužadėtinė ir priėjo prie moters, o ana atgręžė jai nugarą. Sužadėtinė labai supyko. Įdomu, ar ne?

– Kiek?

– Na, pagaliau priėjome prie reikalo, – nusijuokė Krėkas. Edgaras spėjo, kad Krėkas rengiasi išeiti.

– Už nenaudingus dalykus aš nieko nemokėsiu. Pasakyk man adresą. Ir vardus.

– Mano vyrukas įsiminė tik moters vardą – Judita.

Edgaras kyštelėjo gniutulą Krėkui į striukės kišenę, Krėkas išėjo iš kambario ir netrukus grįžo.

– Adresas yra Baltojo Laivo 5-2.

Edgaro uošvės butas. Tenai, kur Judita gyveno iki vokiečio. Ten, kur, mamulės žiniomis, Judita persikraustė dar prieš išvežant Johaną. Edgaras tvardėsi, nes jeigu Krėkas suprastų, kokią vertingą informaciją jis ką tik pardavė, užsiprašytų daugiau. Atėjo metas veikti. Edgaras buvo įsitikinęs, kad Judita įklius ir slapta kuopelė bus atskleista. Jei apie tai sužinojo jis, vadinasi, žinojo ir kas nors kitas. Padėtis pasikeitė: daugiau nebeliko laiko laukti, kada geriau pasipelnyti iš Juditos ir Herco santykių, tačiau Edgaras galėjo pasipelnyti iš kitokios Juditos veiklos: jeigu kuopelė jam uoliai talkinant bus atskleista, tai priskirs jo nuopelnams. O kad taip nutiktų, Edgarui reikėjo ko nors, su kuo Judita pasidalytų savo informacija, arba ko nors, kas būtų įtrauktas į maršrutą. Ko nors, kuo Judita bent kiek pasikliautų. Kuo mielai pasikliautų ir pats Edgaras. Mamulės ir Leonidos.

Kai sykį Judita nuėjo pasiimti pašto į paliktą pabėgėlių butą, jos laukė pluoštelis laiškų nuo anytos ir Leonidos. Parašytų įsakmiai. Leonida negalinti suprasti, kodėl ji marias laiko nemačiusi Juditos, ir anyta stebėjosi, ar marti tik neketinanti jų suvis atsižadėti. Ji turinti apsilankyti: Akselis Kalėdoms paskersiąs kiaulę, bus šaltienos. Jiedvi be galo pasiilgusios martelės. Kadangi įsigalėjo visuotinė darbo prievolė, jauni miestiečiai buvo nusiųsti į Armių ūkį, į šienapjūtę ir bulviakasį, bet Judita nenuvyko, pasiteisinusi, kad dėl darbdavio primesto krūvio stokoja laisvo laiko. Jos paaiškinimas buvo visiškai tikėtinas, o anytos su Leonida – ne. Patikrinusi, ar bute neliko nieko, kas galėtų išduoti savininko ryšius su pogrindine veikla, Judita apsisprendė. Jai parūpo sužinoti, kur šuo pakastas. Tarpais gal ne blogiausia apmąstyti viską kitur, ne Helmutui matant, pagalvoti apie visiškai kitus dalykus, nors moteriškos dienos prasidėjo kaip tik laiku, o Rolandas tylėjo ir nesirodė akiratyje, tai jau liko praeityje ir Juditos gyvenimas grįžo į senas vėžes, ar bent jau visa buvo taip ramu, kaip apskritai įmanoma paaštrėjusiomis Vokietijos aplinkybėmis. Ir vis dėlto… Tiesiog trumpam išvykti kur nors kitur. Judita nežinojo, kaip sekėsi paskutinis pabėgėlių gabenimas, nė nenorėjo žinoti. Ji pati išsigelbėjo, tai buvo svarbiausia, o kitą kartą laimė gali jai nebenusišypsoti. Paskutinio pabėgėlių perkėlimo metu ją buvo apėmusi tokia baimė, kokios ji anksčiau niekada nebuvo patyrusi, akinanti kaip prožektoriaus šviesa, ir daugiau ji nebenorėjo to išgyventi. Ir vis dėlto ji pasiliko mauzerį, paslėpė jį toje pačioje dėžėje, kurioje kadaise laikė Rolandui skirtus veltinius.