Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Užuot paaiškinusi, nespėjusi nė visko apgalvoti, ji iškėlė Rolandui reikalavimą:

– Atskleisiu Krėką ir kitus tik su viena sąlyga, kad Helmutas ir aš turėsim vietas tinkamame laive, kai ateis metas. Galiu padengti kad ir visų išvykstančiųjų išlaidas.

Judita iškart pasibaisėjo savo žodžių. Ką ji čia pasakė? Juk net nebuvo aptarusi su Helmutu tokios galimybės. Ar ji tikėjosi, kad Rolandas atsisakys, kad Rolandas prašys ją vykti kartu su juo, kad Rolandas nori vykti su ja? Kodėl ji nieko nepaaiškino, kodėl nepasakė, kad jaučia per didelę baimę dėl savo anytos kvailų užmačių?

Rolando skruostikauliais nuvilnijo virpesys. Tačiau jis nepaklausė, kodėl Helmutui rūpi išvykti, jis neklausė, kodėl Judita neketino likti ne tik Taline, bet ir Berlyne, jis nepaklausė, ar juodu su Helmutu jau buvo viską aptarę. Jis neuždavė jokio klausimo. Tik tarė:

– Aišku.

Butas buvo bežadis. Judita pajuto Helmutą jau nuo durų, bet svetainėje buvo tylu, virtuvėje irgi tylu, oras stovėjo, tarnaitės buvo išsiųstos. Judita iškart suprato, kad sulaukė tos akimirkos. Koridoriaus grindys aiktelėjo, tartum gailėdamosi, svetainės užuolaidos sustingo iš įtampos, jų klostės suakmenėjo ir fikuso lapus dengė pilkas sluoksnis. Judita leido šiaurinei lapei nuslysti ant triumò. Ta nukrito ant grindų ir ten susirietė. Judita nusivilko paltą. Paltas ėmė priešintis, rankovės tempė ją laiptinės pusėn, kaliošai nesileido nuaunami, o kai juos nusiavė, nulėkė priešais laukujes duris nosimis į laiptinę. Judita dar galėjo išbėgti, žemyn, į gatvę, bet ten gal jau laukė mašina. Galbūt jos laukė visa vora vyrų. Galbūt visas namas buvo apsuptas. Judita kvėpavo švogždama, švogždimas nuaidėjo svetainėje, burna išdžiūvo, lūpų kertelės buvo lyg suskilusios. Kambariniai bateliai trinksėjo kaip baldai, pasirengę kraustytis. Dabar dar įmanoma pamėginti bėgti. Dabar dar spėtų, tik dabar. Tačiau vis dėlto ji žengė ant miegamojo slenksčio. Ji jau nujautė Helmutą sėdint fotelyje, šalia jo stalelis su nėriniuota staltiese, ant nėrinių parabelis. Helmutas vilkėjo apsiaustą, kepurę buvo numetęs ant lovos, šalia kepurės Juditos mauzeris. Karštas oras degino Juditai skruostus, Helmuto oda buvo pablyškusi, kakta – sausa. Drebančiomis rankomis Judita nusiėmė skrybėlaitę, pasiliko saujoje tik jos smeigtuką. Jai buvo labai karšta, prakaitas jau nutamsino apatinuką, netrukus prakaito dėmės išsimuš ant suknelės.

– Gali eiti, jei nori.

Helmuto balsas buvo dalykiškas. Toks, kokiu jis greičiausiai kalbėjo žengdamas į štabą, toks, kokiu kasdien kalbėjo Tenismejėje, bet niekada – šnekėdamas su Judita, niekad ligi dabar.

– Aš leidžiu tau eiti.

Judita žengtelėjo žingsnį pirmyn.

– Niekas tavęs neseks.

Judita žengė antrą žingsnį.

– Tu privalai tuojau pat išeiti.

Helmuto ranka buvo padėta ant nėriniuotos staltiesės. Šalia rankos gulėjo gerai prižiūrėtas, parengtas veikti parabelis.

– Aš nenoriu taip išeiti, – Judita girdėjo savo balsą iš toli.

– Kaip tik dabar suima visą slaptą grupę. Aš tikiuosi, kad būsi gana protinga ir neįžeidinėsi manęs pasiaiškinimais.

Judita žengtelėjo dar vieną žingsnį. Ji ištiesė ranką prie tualetinio stalelio, čiuopdama portsigarą ir žiebtuvėlį. Žybtelėjo liepsna, Rolandas! Ar Rolandas irgi suimtas?

– Ar galima atsisėsti?

Helmutas neatsakė, Judita atsisėdo. Rolando reikalai jau aiškūs. Taip ir turėjo nutikti. Šlaunį spaudė trūkusi spyruoklė. Tos kėdės ji jau nebetaisys. Priešais tą stalelį ji niekad daugiau nesirengs vakarui į „Estoniją“. Vienoje rankoje prakaitavo skrybėlaitės smeigtukas, kitoje virpėjo cigaretė.

– Aš gavau užduotį ir turėjau susipažinti su kitu žmogumi, ne su tavim, – tarė Judita. – Turėjau „Kultaso“ kavinėje užmegzti ryšius su kai kuo kitu. Taip sumanė mano draugės sužadėtinis, ne aš. O tada atėjai tu.

Žioruojantis cigaretės galas nubyrėjo ant kilimo. Judita numynė jį veršenos padu, nusikratė kambarinius batelius nuo kojų ir, nusitraukusi nuo riešo Helmuto dovanotą apyrankę, nusviedė ant tualetinio stalelio. Ji skambtelėjo kaip trisdešimt sidabrinų.

– Nedrįsau tau pasakyti. Ir norėjau su tavim susitikti.

– Jie turbūt liko tavim labai patenkinti. Puikus darbas, sveikinu.

Judita atsistojusi ėmė nusirenginėti suknelę.

– Ką tu darai? – paklausė Helmutas.

– Tai tavo.

Judita kruopščiai sulankstė suknelę ir padėjo ją šalia apyrankės. Prakaito dėmės nuo šonų išsiliejo į nugarą ir strėnas.

– Aš suprantu, ką tai gali tau reikšti, – tarė ji.

– Ar tu negirdi? Bet kurią akimirką jie ateis tavęs išsivesti. Privalai išeiti.

– Jeigu aš viena, kurios nesuėmė, jie ims įtarinėti, kad aš juos išdaviau…

– Tai jau manęs neliečia. Kaliniai nežino, kas suimtas, kas ne, juos laiko atskirai.

– Betgi jie tiki, kad tu nebuvai su tuo susijęs? Kad tu nieko nežinojai? Helmutai?

– Neminėk mano vardo.

Helmutas žvelgė Juditai pro šalį, ranka pakilo, delnas mostelėjo atsigindamas, ir Judita veltui stengėsi pagauti vyro žvilgsnį. Helmutas atsistojo, skubriai žengtelėjo, stvėrė Juditą už riešo ir ėmė stumti ją prie durų. Judita priešinosi, apsivijo pėdomis kėdės koją, įsitvėrė durų, skrybėlaitės smeigtukas barkštelėjo ant parketo. Helmutas atplėšė Juditą nuo durų staktos, tempė prieškambario pusėn, vis nepažvelgdamas į ją.

– Eikš su manim, – sukuždėjo Judita. – Eikš su manim iš čia, toliau nuo visko.

Helmutas neatsakė, tik tempė besispardančią Juditą, ji kojomis kabinosi į svetainės kėdes ir stalus, kėdės apvirto, kilimas užsirietė, suakmenėjusių užuolaidų klostės suiro, vaza nukrito ant grindų, fikusas apvirto, viskas virto, Judita parvirto ir kartu su ja parvirto Helmutas, jų kūnai suvirto išvien ir juos nusinešė ašaros.

Pirmiausia buvo evakuota Narvos stovykla, po poros dienų Auverės ir Putki, vėliau todtai iš Vyvikonos. Visi į Vaivarą. Pristigus patalpų vaikai iš Vaivaros ir ligonių barakas buvo perkelti į Eredą, Vyvikonos vadovybė – į Saką. Edgaras siuvo iš vienos vietos į kitą, keikė nepakankamą maisto produktų transportavimą ir oro sąlygas, priimdavo po ilgos kelionės pėsčiomis svirdinėjančius evakuotuosius, rikiavo vermachto sunkvežimius, išgabenančius mirtinai pervargusius kalinius, surinko daugiau OT vyrų vežantiems ligonius arkliams prižiūrėti, kai kuriuos ligonius siuntė į civilių ligoninę ir nesutiko sustoti, grįžti į tą beviltišką akimirką, kurios sulaukė tuomet, kai jo darbo grupė gavo įsakymą pasirengti priimti evakuojamą iš Narvos stovyklą. Vokiečiai kietakaktiškai kartojo, esą tai tik laikinas sprendimas, bet negi kas tikėjo, greičiausiai jau buvo rengiamasi sunaikinti gamybines įmones. Kada fronte įvyks persilaužimas, buvo tik laiko klausimas.

Kai Edgaro tabako kurjeris tiesiai iš „Laferme“ gamyklos atvežė kasmėnesinę „Manon“ cigarečių siuntą, Bodmanas, atėjęs pasiimti savo dalies, pakraipė galvą: evakuacijos planai buvo netikroviški, kaliniai nieku gyvu nesugebės pėsčiomis nueiti iki Rygos. Bodmano nuomonės buvo pasiteirauta, bet į ją neatsižvelgta. Bemiegėmis naktimis Edgaras mąstė apie savo galimybes. Tabako aferoms stovykloje netrukus bus galas, Taline jis nesilankė jau keletą mėnesių. Rengusios pabėgėlių perkėlimą slaptos kuopelės likvidavimo operacija tikrai pavyko, tačiau Edgaras net nežinojo, kas buvo suimtas. Iš pradžių buvęs labai paprastas planas tapo sudėtingas, nors mamulė iškart suprato, kad įsimaišiusius į pabėgėlių ratą sabotažininkus ir dezertyrus būtina suimti, informacijos nutekėjimas darė žalą Vokietijai. Mamulė su Leonida pasistengė kuo geriau ir neatskleidė ypač slapto plano tikrųjų tikslų. Tačiau Judita pasielgė priešingai, nei tikėtasi, – ji įsižeidė ir puolė bėgti, taigi visiškai nutraukė santykius. Edgaras suklydo manydamas, kad gerai pažįsta savo žmonos galvoseną ir veiksmus. Tokios klaidos daugiau nebepakartos. Galų gale jis rado išeitį. Nusiuntė kelias pabėgėlėmis apsimetusias moteris su vaikais į Rožinio gatvę, šios paskambino prie laukujų durų kaip tik tada, kai Judita buvo namie, ir Juditai neliko nieko kito, tik įsileisti visą būrį vidun, tuoj pat pasiųsti į konspiracinį butą ir visus ten palikti. Edgaras vienam savo vyrų liepė vykti pas SS hauptšturmfiurerį Hercą perduoti pabėgėlių susirinkimo punkto adreso. Juditos vardo jis apdairiai nepaminėjo. Hercas pažadėjo sutvarkyti tą dalyką, paskui daugiau nebesusisiekė ir neatvyko į Vaivarą, jis buvo perkeltas. Kuopelės likvidavimas nesukėlė didesnio dėmesio, kurio tikėjosi Edgaras, ir jo jusles užvaldė bloga nuojauta: negana to, kad jis tuščiai darbavosi Vaivaroje, kitoks įdirbis irgi greičiausiai buvo bergždžias ir šią akimirką jo rankos buvo surištos, jis negalėjo padaryti nieko naudingo.