Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Kai Edgaras pagaliau ištrūko iš Klogos į Taliną, mieste nebuvo likę nė vieno vokiečio. Maudė skrandį, bet jis nesileido nevilties priveikiamas, jis neleido sau pasiduoti, nors nujautė, kad laivai jau išplaukė. Praėjusios dienos rytą įsukęs į Klogą „Opel Blicas“, atgabenęs skubančių vokiečių ypatingąją grupę, dingo iškart, vos tik buvo likviduota stovykla. Edgaras būtų turėjęs bėgti paskui arba išvykti naktį drauge su sprunkančiais sargybiniais, nelaukdamas leidimo kartu su paskutiniais vyrais sunkvežimiu išvažiuoti į uostą. Vėlu gailėtis. Visi pabėgo. Vokiečių vaistų sandėliai ir klinikos buvo ištuštintos, armijos batsiuviai ir kirpėjai pradingę, iš „Soldatenheimo“ teliko tiltas, o iš skalbyklos Rusų gatvėje – tik į grindis įmūrytas skalbinių katilas. Ilgojo Hermano bokšte plevėsavo Estijos vėliava. Jisai sustojęs įsistebeilijo į ją. Gatvėje šen ir ten lakstantis vaikėzas paaiškino, kad admirolo Pitkos vyrai susirinko ginti naujos estų vyriausybės.

– Ir kapitonas Talpakas čia! Visi geriausi Estijos vyrai apsiginklavo! Niekada daugiau neįsileisime čionai rusų!

Jisai pavėlavo, į Dancigą jau nebespės. Uoste jo spėjimai pasitvirtino. Ilgiau mąstyti nebuvo kada. Kai staigiai pakilo nuo stalo, jam apsvaigo galva, bet tai tik iš bado ir nuo vėmalų, stovykloje priskretusių prie aulinių odos. Edgaras tik dabar pajuto smarvę, sudrėkintu rankšluosčiu greitai nuvalęs aulinius ir nė nežvilgtelėjęs į veidrodį ėmė tvarkytis. Jisai pažinojo save gana gerai ir suvokė, kad jo veide nėra tos išraiškos kaip kitų veiduose, tų, kurie važiavo kartu su juo sunkvežimiu į Taliną. Varikliui sugedus jie atsuko nugarą uostui ir Vokietijos armijai, ir vokiečių įsakymams. Jie patraukė namo, o Edgaras – į uostą.

Iš vonios čiaupų dar sroveno vanduo, ir jis leido sau trumpai atsigaivinti, purtydamas galvą, kad joje greičiau išnyktų nemigos sukelta migla. Paskui ėmėsi kabineto. Brangenybių, aukso nė stalo sidabro jis nerado. Iš rašomojo stalo garnitūro teliko kelios rašalo dėmės ant padėklo. Jis turėjo veikti jau anksčiau, priversti Juditą pasakyti, kur jie viską paslėpė, kur buvo svarbiausi popieriai, kur auksas ir brangenybės, jau tuomet, kai buvo suimta kuopelė, jisai turėjo susiveikti galimybę apšvarinti butą. Edgaras buvo per didelis optimistas, vaikiškai optimistiškas. Jis ir čionai pavėlavo. Tačiau nebuvo kada laukti, nukorus galvą. Jis atnešė iš miegamojo pagalvių užvalkalų ir sukimšo į juos likusius bute popierius. Trumpai suabejojo, ar vokiečiai tyčia paliko bylas, tuo atveju dokumentai galėjo būti suklastoti, o gal iš tiesų Saugumo valdyboje tarnavusio hauptšturmfiurerio buto niekas neketino apieškoti ir apšvarinti, o jeigu Juditą tikrai areštavo, Hercas nepasiėmė konfidencialių dokumentų. Edgaras netikėjo, kad vokiečiai šitaip aplaidžiai pasielgė su savo dokumentacija, bet tai nebeturėjo reikšmės, kiekvienas menkiausias popierius galėjo tapti naudinga preke, nesvarbu, ar paliktas čia tyčia, ar ne, o jeigu laimikis bus per menkas, jis galės pats sukurpti kokį nors dokumentą su svaresne informacija. Dėl visa ko Edgaras prikimšo į užvalkalus neužpildytų blankų, tuščių vokų ir švaraus popieriaus, jis netgi rado vieną kitą antspaudą. Rimčiau pagalvojęs, supakavo visas likusias biuro priemones, taip pat rašomąją mašinėlę, spalvotas juosteles ir neatidarytus rašalo buteliukus iš stalčiaus galo. Jis rado žinomus iš ankstesnių laikų raportus, jo paties kruopščiai parengtus; sudegino juos ir įmetė į ugnį, taip pat Egdaro Fiursto pasą, OT baufiurerio antrankovio juostelę ir leidimą evakuotis, kuriuo tik neseniai taip labai džiaugėsi, ir dešine ranka uždarė krosnies dureles. Pirmiausia reikėjo paslėpti surinktą mantą, teko pavargti, nes pagalvių užvalkalai nemažai svėrė, o paskui jis turėjo sugrįžt į Klogą. Ten drabužių stirtoje susiras tinkamą aprangą ir leis bolševikams aptikti Edgarą Partsą, kalinį, kuris savo akimis regėjo visus žvėriškumus, tačiau Raudonosios armijos dėka liko gyvas – vos per plauką.

Stovykla buvo tuščia, net vokiečių neliko.

Nušliaužėme stogu atgal į palėpę. Tenai slėpėsi griaučiais virtusios būtybės, prie veidų prilipusi baiminga grimasa. Pamėginau vieną ištempti, vyras klykdamas ėmė priešintis, aš nesupratau nė žodžio, ką jis šnekėjo, nemokėjau tos kalbos, kuria jis aiškinosi. Kartojau, kad vokiečiai išėjo. Suslebizavau: keine Deutsche, keine Deutsche, kein mehr 19, ir nors nemokėjau vokiškai, ta kalba strigo man burnoje, stengiausi jiems paaiškinti, kad fricai išėjo. Jiems tai nėjo į galvą. Jų klyksmuose skambėjo gyvuliška baimė, nebuvo nė krislo žmoniškumo. Tame būryje buvo kažkas pavojinga. Aš nedrįsau atsukti jiems nugaros, Alfonsas ėmė lėtai, veidu į juos, sėlinti prie durų. Pasekiau jo pavyzdžiu, o priėję laiptus išpuolėme laukan.

Lagerio vartai stovėjo atlapoti. Nieko nebuvo matyti. Leidomės bėgti. Mano būklė buvo ne iš geriausių, veikiau vilkau kojas, nei bėgau. Įtempiau raumenis, kad išblaivėtų mintys, badas dar nebuvo sudrumstęs smegenų. Vokiečiai galėjo sugrįžti. Nuo pat pastogės mūsų niekas nesekė.

Išsprukę pro vartus laikėmės miško. Pakėliau rankas prie burnos, užsikimšau pirštais šnerves. Tiems, kurie bandė bėgti, šaudė į nugarą, šen bei ten tarp medžių tįsojo lavonai. Mudu su Alfonsu nepajėgėme net žvilgtelėti vienas į kitą, aš nežiūrėjau nei žemyn, nei į šonus, taip pat tenai, kur ribėjo kaitra. Nežiūrėjau į žerplėjančias malkas, ką tik nukirstus baltuojančius medžius, nė į tai, kas buvo tarp tų medžių, nežiūrėjau į styrinčias tarp jų rankas, kojas ir apautas ar basas pėdas. Nukreipiau žvilgsnį toli į priekį. Kai pamatysiu pirmą pasitaikiusį vienkiemį, pasikeisiu tuos drabužius ir paprašysiu valgyti. Kas nors tikriausiai pagelbės. Pasakysiu, kad vokiečiai išėjo. Vis pirmyn. Aš niekuomet nebegalvosiu apie tai, kas liko man už nugaros. Dabar stojo valanda, kurios mes visi laukėm ir kuriai rengėmės. Vokiečiai pasitraukė, o rusai dar tik ketino užimti mūsų šalį. Tos šutvės mes daugiau nebeįsileisim.

„Imperialistiniuose Vakaruose nacionalistinių revanšistų įžūlus balsas ima loti vis garsiau, jų centrai Niujorke, Toronte, Londone, Stokholme ir Geteborge ūžia kaip vapsvų lizdai. Mes turime įsidėmėti, kad tuose centruose užgimę vadinamieji komitetai ir tarybos nuolatos buvo niokojimo ir šnipinėjimo židiniai. Nacionalistinių sukčių šutvė nenuilsta! Priešas nemiega ir nepamiršta! Jis tęsia savo kenkėjišką darbą, ir todėl naujosios kartos neturi prarasti budrumo. Žlugus hitlerinei Vokietijai užaugo nauja karta, kurią tas keistas laikotarpis pasieks tik iš vadovėlių ar liudytojų pasakojimų. Netrukus nebeliks nė vieno liudininko, ir tiktai knygose bus išsaugota sadizmo įrodymų. Vis dėlto naujoji karta privalo žinoti, kad vadinamajame „laisvajame pasaulyje“ vaikštinėja sau nacionalistiniai ir fašistiniai žudikai, ir Niujorke jiems leidžiama laisvai pūsti savo dūdą!“

Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.

„Sostinės“ mišrainė jau buvo suvalgyta, mažas kavinukas ištuštintas. Draugas Partsas ketino netrukus užsisakyti kitą, bet tai neužglaistė nusivylimo. Jis valandų valandas sėdėjo „Maskvos“ kavinėje, tačiau Objekto vis nebuvo matyti, vaikigalis vėlavo ir draugas Partsas nežinojo, kada parsigaus namo. Galbūt tik tuomet, kai užsivers kavinės durys. Partsas ėmė mirkčioti, kad neužmigtų. Naujoji užduotis, be abejo, buvo keista, o iš pradžių ji sukėlė šoką.