Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Akselis jau nusigręžė, rengėsi grįžti.

– Vis tiek tu mūsų vienintelė dukra, kad ir kaip ten buvo, – tarė Akselis, lipdamas į roges, ir rogės dingo, keldamos sniego sūkurį.

Judita nulaužė nuo stoties lietvamzdžio varveklį ir krimsdama jį nuėjo ieškoti bilietų kasos. Tenai suradusi telefoną paskambino savo vairuotojui, palikusiam ją stotyje laukti Akselio ir nuvažiavusiam į viešbutį. Labai sudėtinga būtų buvę aiškinti, kodėl sekretorė naudojasi opeliu.

Po nakties viešbutyje Judita paprašė vairuotojo sustoti prie kapinių. Kapo ji nerado. Tarsi Rozalija nė nebūtų gyvenusi. Judita nežinojo, kas bus toliau, bet viena buvo aišku: ji daugiau niekad nebendraus su anyta ir Leonida, ir staiga ji suprato žmones, kurie norėjo pasiimti kartu į laivą savo nuosavybę, o ne artimuosius.

Tai jau antras kartas paeiliui, kai Judita įsileido į butą Rolandą prieš Helmutui sugrįžtant, ir ji negalėjo paaiškinti, kodėl taip padarė, taip pat nežinojo, ko ir kodėl ji labiausiai bijojo. Rožinio gatve judėjo per daug vokiečių, artimiausioje kaimynystėje buvo armijos parduotuvė ir karo tribunolas, vis dėlto ji įsileido Rolandą. Vakar Rolandas buvo apsitaisęs kaip kaminkrėtys, šiandien – kaip Veisenbergo parduotuvės pasiuntinys. Tokios atsargumo priemonės nenuramino prieškambaryje budinčios Juditos. Ji pakaitomis klausėsi garsų laiptinėje ir kabinete, kur darbavosi Rolandas, grįžusi iš kaimo neišmanė nieko kito, tik susirasti Rolandą, nes su niekuo daugiau negalėjo apsvarstyti anytos ir Leonidos ketinimų, nebuvo nieko kito, kas būtų galėjęs padėti ar bent patarti, nebuvo nieko, kuo būtų galėjusi bent mažumėlę pasikliauti tuose dalykuose. Ir vėl ją nustebino Rolando požiūris. Vyras tvirtino, kad tai grynas atsitiktinumas, ir iškart, naudodamasis momentiniu Juditos silpnumu, pareikalavo įleidžiamas į butą Rožinio gatvėje. Rolando sumanymas buvo vaikiškas. Priešingai, nei jis manė, Estijai nereikėjo patvirtinimų, kad vokiečiai atlieka naikinamąjį darbą, Estija negaus reparacijų, nes Vokietija nugalės. O gal ji įsileido Rolandą tik todėl, kad ir pati nebetikėjo Vokietijos pergale? Gal taip pasielgti pastūmėjo žodžiai, kuriuos Helmutas ištarė prieš kelionę į Rygą: turbūt tas provincialus gyvenimas kažkur Pietų Estijoje vis dėlto ne jiems? Ko gero, visa Estija buvo ne jiems. Helmutas manė, kad Berlynas jam visuomet bus atviras, bet argi gali jaustis laukiamas ten, kur karas matyti plika akimi. Judita visiškai pritarė. Ji norėjo išvykti. Kartu su Helmutu ir kuo greičiau.

Ji mąstė apie tuos dalykus nesuskaitomomis naktimis ir dienomis, galvojo apie Berlyną ar kokį kitą metropolį, kur niekas nežinotų, ar ji išsiskyrusi, ar palikusi savo vyrą. Giminės, pažįstami ir Rolandas gali sau čia narstyti tuos dalykus, o jai tai nė kiek neturėtų rūpėti. Berlynas vis dėlto buvo toli. Bet kuri vieta toli. Ar Helmutas iš tiesų buvo pasirengęs vykti kur nors kitur, ne Vokietijon, kur nors, kur niekas negalėtų piktintis kartu gyvenančiais reicho vokiečiu ir este? Kaip Eredos komendantas Drosinas ir toji žydaitė Ingė Syltenova. Judita matė Helmuto kabinete ataskaitą. Tuodu įsimylėjo, komendantas pabėgo, o Ingės draugai kaliniai iškasė jai tunelį. Juos suėmė pakeliui į Skandinaviją ir juodu kartu nusižudė; nors jos ir Helmuto padėtis, aiškus dalykas, buvo kitokia. Eidama užgesinti nuorūkos Judita galvojo, kad reikia ryžtis ir pasiteirauti Helmuto, ar jie, be ostmarkių, neturi kitų pinigų. Ar reichsmarkių yra ganėtinai daug? Dar geriau, jei būtų aukso. Ar bent jau sidabro. Bet ko. Ji vis dėlto turėjo priimti iš pabėgėlių auksinius laikrodžius, kodėl gi buvo tokia vaikiškai ori kaip tik šiuo klausimu? Jeigu Helmutas, be Vokietijos, nebūtų svarstęs ir kitų galimybių, ji nebūtų pradėjusi galvoti, kaip rasti tokią vietą, kurioje plika akimi nematyti karo, – to neįmanoma paaiškinti kitaip. Tad kodėl ji kelia grėsmę savo bendrai ateičiai su Helmutu, leisdama Rolandui kapstytis Helmuto kabinete, kai virėja su Marija gali bet kurią akimirką pareiti iš turgaus?

Kabineto durys barkštelėjo, svetainės parketu nugirgždėjo Rolando žingsniai.

– Ar viską palikai taip, kaip buvo? – paklausė Judita.

Rolandas neatsakęs patraukė prie tarnaitės kambario, kišdamasis savo užrašus į vidinę kišenę. Ant slenksčio jis stabtelėjo, atsigręžė ir pažvelgė į Juditą, kuri žvilavo tarp veidrodinių svetainės durų.

– Eikš čia.

Juditos blakstienos prislėgė jos žvilgsnį prie parketo rašto. Per daug akių tušo, šit kas, nieko daugiau. Iki durų buvo toks ilgas kelias, Rolandas stovėjo taip be galo toli. Judita atsirėmė į staktą, permetė dešinę koją per slenkstį, paskui kairę, ji ėjo ramstydamasi virtuvės stalo ir plautuvės ir pagaliau svirduliuodama sustojo priešais Rolandą, tartum būtų sutenėjusi nuo želatinos.

– Turiu dar kitą reikalą, – pasakė Rolandas. Milinis apsiaustas atsidavė nenusakomais nakvynės namų kvapais ir dūmais, kaip drabužis, nenusivelkamas gulant miegoti. – Karo policija sučiupo tris sunkvežimius. Visi sausakimši pabėgėlių. Du iš sulaikytų sunkvežimių suorganizavo Krėkas, – tęsė jis.

– Krėkas?

– Juk pameni jį, tas rutulio stūmikas. Aktyviai ieško žvejų ir du jo žvejai yra mūsų grupės nariai. Iš Krėko užsiprašytų trijų tūkstančių reichsmarkių dvidešimt procentų gauna vairuotojas, pinigai surenkami iš žmonių prieš įlaipinant juos į mašiną. Jeigu važta niekuomet nepasiekia uosto, žvejams nereikia mokėti. Mes turim sustabdyti Krėką, reikėjo jau anksčiau sustabdyti. Tu galėtum tai padaryti… Judita, nežiūrėk į mane taip baikščiai.

– Kaip?

– Pasakyk savo vokiečiui.

Judita svyruodama žengtelėjo atgal.

– Tu neturi teisės prašyti manęs tokio dalyko. Kaip aš jam paaiškinsiu, kad žinau apie tuos reikalus?

– Paprasčiausiai pasakysi, kad nugirdai kalbas šen ir ten apie vyrą, kuris rengia pabėgėlių gabenimą jūra. Taviškis vokietis pats pasirūpins kitkuo.

– Betgi juos nužudys.

Rolandas priėjo labai arti. Po kepurės snapeliu nebuvo matyti akių, įėjęs į butą jis liko su kepure.

– Ką manai, kas nutiks tiems, kuriuos sučiups karo policija?

Judita, kaip vienišos moterys, apsivijo save rankomis. Po rankogaliu tvinksėjo nosinaitė.

– Nebegalvok daugiau apie tą Leonidos ir Anos pasiūlymą. Jau pasakiau, kad užmirštum jų kalbas.

– Kaipgi?

– Patikėk manim, paprasčiausiai taip nutiko, kad jos pasidalijo mintimis kaip tik su tavim. Senutės, varžtai atsisukę.

Judita netikėjo Rolandu. Tai ne atsitiktinumas. Rolandas tik norėjo ją nuraminti. Judita sugniaužė rankas. Galbūt visa padėtis buvo tokia beviltiška, kad net Rolandas slapčiomis svarstė apie bėgimą. Gal jie visi širdimi nujautė, kas jų laukia. Todėl nėra prasmės pasakoti Rolandui apie tuos pokalbius Helmuto kabinete tarp šeimininko ir kitų kariškių: „… ar fiurerio nuostatos nepasikeis net tada, kai mes turėsim pasitraukti iš Suomijos?.. Berlyne vis kala ir kala, girdi, mes Ostlando neatsisakysime, Ostlando neatsisakysime… Dėl Švedijos, žinoma, kad Švedija galėtų laikytis savo linijos, be to, fiureris turbūt įsivaizduoja, kad turime Suomijoje tokių draugų, kurie nepritars naujai valdžiai, taigi jiems pravers mūsų parama… Beprotybė! Ir dėl „BaltÖl“ taip pat! Naujo puolimo mes nebeatlaikysim, mes nesugebėsim apsiginti…“ Sykį po vieno kito padauginto konjako stikliuko Helmutas įsiropštė šalia jos ir dvejodamas pasakė, kad jiems nepavyks ilgai atsilaikyti prieš bolševikus, „bet aš tikiuosi, tu supranti, kad apie tai negalima šnekėti, ničniekam, pamanyk, jeigu estai imtų galvoti, kad mes negalim atsiginti nuo bolševikų, kiltų tokia isterija…“ ir Judita linktelėjo, savaime aišku, ji niekam nesakys.