Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Partsas spoksojo į Objekto nuotrauką, gulinčią konspiraciniame bute ant stalo: žandenos, inkštirai, jaunystei būdingas pasitenkinimas savimi, oda, gyvenimo kol kas dar neliesta, ir negalėjo suprasti, kas nutiko, vis negalėjo. Jam skyrė atlikti užduotį, susijusią su operacija, kurios tikslas, iš visko sprendžiant, buvo apžvelgti antitarybinę studentų veiklą. Taigi dabar Partsas turėjo teikti prioritetą vienam iš draugijos narių, dvidešimt vienų metų vaikigaliui: su kuo, kur ir kada šis susitikinėja. Jam buvo leista rašyti toliau, bet tik su sąlyga, kad tai netrukdys naujai užduočiai.

Kai Partsas, gavęs užduotį, žengė į gatvę, grindinio akmenys po batų padais, atrodė, ėmė slysti, nors lauke buvo sausa, ir pykinimas pranašavo migreną. Santykiai su Porkovu jau tapo patikimi, rankraštis ėjosi sklandžiai ir dėl jo niekas nebuvo pareiškęs jokio nepasitenkinimo, o ir trejų metų terminas dar nebuvo pasibaigęs. Draugui Porkovui Partsas daugiau nebeturės atsiskaityti, jam buvo skirtas naujas karininkas ryšiams palaikyti. Jo paskutinis susitikimas su Porkovu vyko visiškai įprastai, nebuvo nieko ypatingo. Ar galų gale kas nors pastebėjo, kad jis nukniaukė dienoraštį? Tačiau kodėl niekas neskubėjo jo pasiimti? Gal jisai padarė daugiau klaidų, gal operacija „Maskvos“ kavinėje turėjo jį sudrausminti? O gal pačiam Porkovui dėl kokio klaidingo žingsnio buvo pasiūlytos kitos užduotys? Naujoji Partso užduotis atrodė tikrai nesuprantama: Kontoroje sekliais dirbo specialistai, jis juk nebuvo tos srities žinovas, netgi užbaigęs Kontoros pasiūlytą trumpą mokymą. Partsas buvo pripažintas braižo ekspertas. Vis dėlto Kontora laikėsi nuomonės, kad tokia užduotis jam tinka, nors sulaukusio pripažinimo darbuotojo perkėlimas toliau nuo jo atsakomybės srities neatitiko Kontoros veiklos principų.

Šalia informacijos apie Objektą buvo pridėtas grąžintinų Kontorai medžiagų sąrašas, tarp jų ir gautas iš Porkovo leidinys – „Sąrašas duomenų, draudžiamų viešai skelbti spaudoje, radijo ir televizijos laidose“. Partsas dvejojo, ar gaus išėjusį atnaujintą leidimą, gal bus manoma, kad šis jam nebereikalingas. Nors jis gerai išmanė instrukciją, kaip elgtis su perskaitytais žinynais, jam nepatiko žeminantis įsakymo tonas. Tai buvo priminimas, jam taip duota suprasti, kas yra kas. Bent jau rašomąją mašinėlę jis galėjo pasilikti namie.

Kitame salės gale sėdintis kolega užsisakė arbatos. Partsas nusigręžė, jam buvo gėda dėl jo. Mieste sklido populiarus anekdotas: tik šnipinėtojas, gerdamas kavą, užmerkia vieną akį, kadangi rusai yra įpratę gerti arbatą su šaukšteliu stiklinėje. Anekdotas iš pradžių prajuokindavo ir Partsą, bet dabar nebe – net iš toli buvo matyti, kad kolega yra Kontoros darbuotojas, jis nieko neveikė, tik sėdėjo ir viską stebėjo, stalas priešais jį buvo tuščias. Galbūt tai naujoji Kontoros praktika, būdas leisti visuomenei įsisąmoninti, kad organų žvilgsnis yra visaregis. Partsas netikėjo tokiais metodais. Jisai pasikliovė natūralumu ir mokėjimu nekristi į akis, ir todėl pamąstydavo netgi apsisukti apie kokią nežymią „Normos“ sekretorę ar kontoros tarnautoją, kadangi smaksant kavinėje moterys visad suteikia patikimą priedangą. Tačiau flirtui su moterimi reikėjo laiko ir pinigų, ir pagaliau Partsas sumanė paprastesnę išeitį: jis nuduos kontrolinius darbus taisantį mokytoją ar, pavyzdžiui, rašytoją. Pasidėjęs rankraštį galėjo vietoje užsirašinėti vakarais čia vykstančius dalykus, tai palengvino darbą – belikdavo raportus perrašyti į švarraštį. Kilusio dėl naujos užduoties pažeminimo Partsas ryžtingai atsikratė tą akimirką, kai paliko savo paltą drabužinėje, ir, kopdamas laiptais į antro aukšto salę, jau buvo susikūręs tinkamą eiseną – žengė energingai mojuodamas portfeliu. Žmonės ėjo į kavinę linksmai vakaroti, todėl ir jis turėjo daryti įspūdį, kad smagiai leidžia laiką, jo veidas turėjo rodyti žvalią nuotaiką.

Padėtis dar keistesnė atrodė dėl tos aplinkybės, kad sykiu su nauja užduotimi jam pagaliau buvo paskirta leidykla – „Eesti Raamat“ – ir jos redaktorius. Draugas Porkovas, nepaisydamas pažado, nesutvarkė to reikalo, nors būtų gavęs pusę avanso. Naujasis kontaktinis asmuo nerodė jokio susidomėjimo pinigais, o gavęs pinigų Partsas pagaliau galėjo atsisakyti budėtojo būdelės „Normoje“, nors laisvalaikį dabar stūmė sekdamas nesubrendėlius moksleivius, o ne dirbdamas prie rankraščio.

Apsilankymas leidykloje buvo savotiškas: leidyklos direktorius nervingai jį nužiūrėjo ir nesiliovė dirsčiojęs į redakcijos duris. Duslūs „Glavlito“ tikrintojų žingsniai kone buvo girdimi iš koridoriaus, Partsas ant slenksčio ir pats atpažino vieną – atskyrė jį iš minos, atrodė, nematančios nieko aplinkui. Leidėjas už stalo neramiai tampė apykaklę, įsimetusi tarp jos ir kaklo, čepsėjo baimė dėl darbo vietos. Stebėdamas vyriškio mimiką Partsas jautė tam tikrą malonumą, tad naujos operacijos sudrumsta nuotaika kiek atlėgo. Dėl rankraščio niekas neuždavė jokio klausimo, Partsui be žodžių buvo pastūmėtas vokas su pinigais ir leidyklos koridoriuje jį lydėjo žvilgsniai, tartum jis būtų pelnęs įtakingųjų rato palankumą, ir kerintis valdžios prisilietimas kliudė jam skruostus, savo oda jis kone juto besižavinčių „Glavlito“ darbuotojų atodūsius. Turbūt nebuvo jokio pagrindo sunerimti, greičiausiai Partsas viską blogai suprato, gal Kontora manė jį esant tokį visapusišką, kad davusi naują užduotį suteikė galimybę parodyti, ką moka. Juk išlaisvinimas iš „Normos“ buvo pažanga, taip pat sutartis su leidykla.

Vakarėjant Partso veržlumas ėmė pleišėti. Objekto nebuvo matyti, nepanašu, kad kas nors vyktų. Partsas, padėjęs rankraštį tarp lėkštės su triufeliais ir kavinuko, tvarkė sakinių darybą. Prie nuolatinio Objekto staliuko pora mergiočių svarstė, ar iki tėvo gimtadienio Saremoje jos spės gauti leidimus vykti į pasienio zoną. Nuo laiptų prie merginų prisidėjo būrys „politecho“ studentų. Užstalė užsisakė 40 gramų konjako ir kavos. Kolega spoksojo į merginas, sprogindamas akis. Svetimi veidai, konspiraciniame bute matytose nuotraukose jų nebuvo. Draugija nenustygo vietoje, ore tvyrojo laukimo nuotaika, pašnekesio pobūdis buvo nerimtas: atrodė, niekas nesigilina į jį, vienas vaikinas vartė saujoje studento pažymėjimą, kitas be perstojo glostinėjo savo studentišką kepuraitę, maigydamas jos snapelį, – konjakas sudomino visus, taip pat Valerijaus sausainiai. Tik dabar Partsas pamatė, kad viena politechnikos instituto puošeiva mūvi ilgas kelnes. Partsas suraukė nosį ir sklaidė savo popierius, sukiodamas tarp pirštų pieštuką, tačiau tuo pat metu stebėdamas draugiją, nejudantį kolegą ir bendrą salės nuotaiką. Įsitaisę už staliuko šalia jo du vyrukai pilstė iš ropinės į stikliukus likerį, pietietis skatino jaunesnįjį vyrą koketuoti: tas kramsnojo kmyninius sausainius, kuriais norėjo pasidalyti su vyresniuoju, paversdamas tai sudėtinga operacija – pirmiausia sausainius perlaužė perpus, paskui abudu įsidėjo po puselę burnon ir, atlaužęs gabalėlį iš savo burnos, dėjo tarp pravirų ir laukiančių bičiulio lūpų. Vyresnysis kartkartėmis prisidegdavo cigaretę, degtukai žybčiojo ir akyse švietė liepsna. Po nepastebimai vilnijančia staltiese Partsas suvokė judant kojas. Jis nujautė, kad jaunesnysis vyras blauzda trinasi į vyresniojo koją, nes abiejų vyriškių šnervės virpčiojo staltiesei sujudėjus, jie žvelgė vienas į kitą, žvilgsniai jau buvo nugrimzdę tarp paklodžių. Partsas prisimerkė. Visas tas kirbėjimas pasiglemžė jo dėmesį ir jis nepastebėjo, kada Objektas atsirado salėje. Ar jis atėjo vienas, ar ilgai stovėjo vidury „Maskvos“ kavinės? Partsas peržvelgė užstales, ieškodamas naujų veidų, stengdamasis prisiminti, kas tuo tarpu buvo išėjęs. Kolega salės kampe žiūrėjo Partsui tiesiai į akis ir jo lūpų kampučiuose virpčiojo šypsena, akyse – pašaipa. Partsas nukreipė žvilgsnį prie įprastinio Objekto staliuko ir vėl į salę. Negali būti. Objektas buvo dingęs.