Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Dar viena kita valanda – jau metas. Judita baugščiai atitipeno prie manęs. Padariau jai gana daug vietos šalia savęs. Ji atsisėdo ištiestos rankos atstumu, čiupo mano ištiestą papirosą ir užsidegė jį brūkštelėjusi degtuku. Plaukų sruoga buvo prilipusi prie skruosto, virpantys blakstienų šešėliai rodė susijaudinimą. Atkreipiau dėmesį, kad mėlynas, juodas ir baltas emaliuotas žiedas vėl atsirado ant jos kairės rankos piršto.

– Ką darysim su kiaulėmis? – ji kuštelėjo man į ausį. Ant ausies spenelio užtiško lašelis seilių. Nusišluosčiau jį. Jutau jos kūno šilumą ir atrodė, kad tai vokiečio šiluma, šitai man nepatiko. – Pastoriaus šeima nesutinka jų palikti.

– Tuomet pasakysim, kad jas pavogė.

Ji linktelėjo. Pabėgėlių perkėlimo organizavimas ėjo vis brangyn, kainos kilo ir spekuliantai pelnėsi iš žmonių bėdų. Kas neturėjo pinigų, privalėjo pats ieškotis galimybės bėgti arba turėjo pasilikti. Tačiau tai dar ne viskas. Kai kurie pabėgėliai žaisdavo tikrai negražų žaidimą. Valtyse ir šiaip buvo ribotai vietos, ir vis dėlto buvo tokių kaip šis pastorius. Kiti prieš išvykdami nors susiprotėdavo paskersti gyvulius ir susikrauti mėsos kelionei, bet pastorius turbūt manė, kad už gyvus paršelius Švedijoje gaus daugiau pinigų.

– Pabudėk čionai, – pasakiau atsistojęs. – Nugabensiu kiaules griuvėsių rūsin, kol kas nors iš mūsiškių ateis jų pasiimti.

– Ko čia budėti, aš eisiu kartu.

Tamsioje laiptinėje Juditos ranka nusileido man ant peties.

Nusipurčiau jos ranką. Jos balso tonas paūmėjo.

– Aš žinau, kad tu nekaip žiūri į mane, bet dabar yra svarbesnių dalykų.

– Tu paprasčiausiai esi kaip ir visi kiti.

– Ką tai turėtų reikšti?

– Nori pasikloti gerą ateitį, – mečiau be reikalo įširdęs.

– Rolandai, aš vis tebemąstau estiškai.

Ėmiau atsargiai lipti laiptais žemyn, laikydamasis turėklo. Mėnulio nebuvo matyti, tobula naktis pabėgti.

– Karą laimės Vokietija, – tęsė Judita.

Niekinamai prunkštelėjau, ir ji tai girdėjo.

– Aš net pinigų už tai neimu, – tarė ji. – Kaip daro Aleksandras Krėkas ir daugelis kitų. Tu irgi.

– Darau tai ne dėl pinigų, – atšoviau.

Judita stabtelėjo ir pratrūko kvatoti. Juokas nusidriekė laiptine aukštyn ir žemyn taip degindamas deguonį, kad krūtinėje pristigau oro. Ar ji iš tikrųjų manė, kad aš kaupiu pinigus, ketindamas bėgti užjūrin? Ar tik norėjo mane paerzinti, nes aš ją erzinau dėl josios frico?

Turėklas susiūbavo, Judita atsirėmė į jį ir man teko nuimti ranką, laiptai susvyravo nuo juoko slėgio. Apatiniame aukšte atsivėrė ir užsidarė durys, kažkas išėjo į laiptinę pasmalsauti. Stvėriau Juditą už pečių ir supurčiau, iš pražiotos burnos ėjo Baltijos baronų smarvė, šilta, bjauri smarvė, ir turėjau delnu užspausti jai lūpas, o kita ranka sugniaužiau jos trapią alkūnę, net trekštelėjo. Tačiau ji nesiliovė, jos juokas ėmė purtyti man kūną, šaipytis iš mano bejėgiškumo. Aš paprasčiausiai turėjau ją nutildyti, bet nežinojau kaip, nes jinai buvo taip arti, atrodė lyg maža paukštytė delne.

– Ar tu nori, kad mes įkliūtume? Ar supranti, ką tuomet tau padarys? Tu šito nori? Ar tikrai to nori?

Stengiausi viena ausimi klausytis apatinio aukšto kaimynės ir iš lauko sklindančių balsų. Galimas daiktas, kaimynė jau paskambino policijai, tad butą teks palikti, o sunkvežimis atvažiuos pasiimti važtos tik po kelių valandų. Čiupinėjausi laisva ranka savo valterio, ir šiaip silpna pusiausvyra sutriko. Judita susverdėjo, net neketindama manęs paleisti. Mes nuvirtome laiptų aikštelėn; lengvas Juditos kūnas gulėjo ant manęs, mano pirštai tebegniaužė jos alkūnę, jos praviros lūpos užgožė man burną, krūtys išsprūdo pro palaidinės iškirptę, tyloje skambėjo jos pakitęs kvapas, sūrus kaip jūros akmenys, ir slidus liežuvio galiukas įplaukė man burnon. Mano kirkšnių klasta privertė ranką paleisti jos alkūnę ir nukreipė ją Juditai ant strėnų, ir nutiko tai, ko neturėjo nutikti.

Kai išėjome į kiemą, keletą kartų pasitaisiau drabužius. Judita nusimazgojo rankas lediniame lietaus statinės vandenyje. Mes vengėme vienas kito žvilgsnio.

– Kaip manai, ar ta kaimynė gali paskambinti policijai?

– Kaimynė?

– Tavo kaimynė buvo išėjusi ant slenksčio.

Judita atrodė išsigandusi.

– Ne, ji neskambins, ji mano motinos pažįstama. Kai mudu užeisime vidun, aš užsuksiu pasikalbėti su ja.

– Ar mes turim jai sumokėti?

– Rolandai, toji ponia – gera mano motinos pažįstama!

– Šiais laikais tenka mokėti ir draugams. Čia ateina per daug svetimų žmonių ir tavo motina apie tai nieko nežino.

– Rolandai!

– Sumokėk!

– Galiu atiduoti jai maisto korteles. Pasakysiu, kad man jų nereikia.

Stvėriau drėgną Juditos ranką ir prispaudžiau ją prie savo lūpų, ant kurių tebebuvo jos šiltos burnos saldus skonis. Rankos oda kvepėjo kaip ruduo, kaip lietaus lašai ant prinokusių obuolių. Nuramdžiau staigų geismą įkasti jai į ranką. Kur nuo jos odos pranyko tas vokiečio dvelksmas? Ji kvepėjo kaip mano tėvynė, kaip žmogus, gimęs mano tėvynėje ir būsiantis mano tėvynės žeme, kaip mano mylimoji manojoj gimtinėj, ir staiga panūdau atsiprašyti, kad elgiausi su ja labai blogai taip dažnai. Žvaigždės iš už debesų sunkėsi jai į akis, ir jos akys buvo tarsi besimaudantys piene purpleliai. Tamsa slėpė mano sutrikimą, daugiau nebepravėriau burnos. Švelnumas nederėjo nei šiam laikui, nei šiai šaliai.

Uždėjau delną jai ant sprando ir užsivyniojau ant piršto susiraičiusią jos plaukų sruogą. Jos kaklas skleidė taikos meto švelnumą.

Edgaras dirstelėjo į šalia sėdintį SS hauptšturmfiurerį Hercą. Šis atsirėmė į opelio sėdynės atlošą, išžergė stangrias vyriškas šlaunis, atrodė, kelionė jam įgriso, nes be pertrūkio žvilgčiojo į savo laikrodį, akivaizdžiai norėjo greičiau atvykti ir turbūt kuo greičiau grįžti į Taliną. Tai blogas ženklas, Edgaras kruopščiai rengėsi viešnagei: dabartį rodantys skaičiai gražiai išrikiuoti laukė jo portfelyje. Supažindinantis su Vaivaros gamybiniais laimėjimais apžiūros planas buvo gražiai surikiuotas. Taip pat reikėjo prastumti ir kitus dalykus. Jis jau iš anksto buvo suderinęs su SS oberšturmfiureriu fon Bodmanu, kokius faktus būtina pabrėžti. Reikėtų kalbėti apie karo belaisvius, be kurių Vaivara nepateisins lūkesčių. Kitu etapu siunčiamų kalinių sąraše vėl aibė žydiškų pavardžių, o žydai nepriklausė „Organisation Todt“ pavaldumo sričiai, ir pats Edgaras buvo bejėgis, jeigu kiti nesutiks dorai apsvarstyti klausimo. Problema turi būti išspręsta, hauptšturmfiureris Hercas privalo išklausyti Bodmaną, juk jis vyriausiasis stovyklos gydytojas. Vis dėlto jo mintys sukosi apie šio vyro ir Juditos santykius. Čia, šitame automobilyje, vyriškis pakėlė ranką norėdamas paliesti Juditos ausį, galbūt Juditos delnas lietė šią durų rankeną, rankinukas gulėjo ant šio apmušalo, kaip tik ant šios sėdynės Judita pasviro prie savo meilužio, įsikniaubė jam į glėbį, priglaudė skruostą prie laipsnio juostelių, galbūt skvernai atidengė kelius, ant kurių vyras vėliau uždėjo rankas, ir Judita vadino vyriškį vardu.

Šįkart ant hauptšturmfiurerio apykaklės pudros nebuvo matyti, nė pintos juostelės nedvelkė įsigėrusiu į jas moters kvapu. Vyrukas arba sugrįš į Vokietiją, arba karo sužadėtinė jam ilgainiui įkyrės kaip ir visos. Vis dėlto Edgarui nedavė ramybės tas judesys, kai vyras pakėlė ranką prie Juditos ausies, nes buvo kitoks, nei Edgaras būtų norėjęs. Mieste knibždėte knibždėjo daug puikesnių damų, bet kaip tik Juditai pasisekė patraukti vyrą, kuris vienodai nerūpestingai šliurpia austres Berlyne ir pasirašo egzekucijos įsakymus Ostlande, ir kurio parabelis iššauna į taikinį, be abejo, taip pat stulbinamai. Judita paviliojo vyrą, tinkamą ir geresnėms už ją. Padėties būta probleminės.