Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Partsas atsinešė iš virtuvės praėjusį vakarą keptų kotletų taukų ir pamirkė juose duonos riekę. Ginkluoto pasipriešinimo sąjunga iš tiesų buvo likviduota, ją palaikantieji ištremti, gretos išretėjo ligi nebūties, bet kas galėjo pasirodyti esąs čekistų agentas, ir vis dėlto Rolandas rašė apie ateitį. Kodėl jis padalijo giminę ir šeimą? Ką jis priskyrė giminei ir ką savo šeimai, ar rašydamas apie šeimą turėjo mintyje savųjų miško brolių gaują?

Tai nebebuvo svarbu. Svarbi buvo Širdis, moteris, kurios vyrą ištrėmė į Sibirą. Moteris, vis dar tebegyvenanti šioje šalyje. Moteris, kurios pėdsakus galima susekti ir kuri žinojo apie Rolandą, ko gero, daugiau nei bet kas kitas. Ar Kontora leistų Partsui ieškoti tarp Sibiro tremtinių vyriškių, kurių žmonos buvo likusios Estijoje? Vargu. Kuo jis pagrįstų savo ketinimą? O gal draugas Porkovas galėtų perleisti jam tuos duomenis kaip nedidelę paslaugą? Kaip Širdžiai pavyko išvengti lagerių, ar ji buvo miške kartu su Rolandu? „Aš netekau savo giminės, tačiau nepraradau savos Širdies.“ Ar Rolandas turėjo intymių santykių su ištekėjusia moterimi? Apie kokią moterį iš tikrųjų buvo kalbama? Ar jinai buvo banditų galvos meilužė, būrio virėja, o gal tai tik asmuo, talkinęs nelegalams? Ar ji gyveno miške, ar dalyvavo Ginkluoto pasipriešinimo sąjungos veikloje? Dienoraštyje sąjunga nebuvo minima, nors bunkeryje rasti negyvėliai buvo GPS aktyvistai. O kas, jei Rolandas, apdairusis Rolandas, dalijosi su Širdimi visa savo informacija? Galbūt tikrai Partsui reikėtų surasti Širdį ne vien todėl, kad moteris galėtų jį nuvesti Rolando pėdsakais, bet ir todėl, kad Rolandas dalijosi su Širdimi savo gyvenimo akimirkomis, taigi Širdis galėjo žinoti tą patį, ką ir Rolandas? Ar Partsas buvo pasirengęs rizikuoti? Didžioji dalis lakūnų nepastebi puolimo, kol būna per vėlu ir juos numuša. Jisai negali leisti nutikti tokiai klaidai. Partsas įsikando liežuvį ir pajuto burnoje kraujo skonį. Ar Rolandas iš tikrųjų galėjo atvirauti su Širdimi? Partsas atminė, kaip Rolandas mylėjo Rozaliją. Ar jis taip pat elgėsi ir su savo Širdimi? O gal vienatvė pastūmėjo jį prie tokių beviltiškų kalbų? Ar jis viskuo dalijosi su Širdimi? Ir svarbiausia: ar Širdis kėlė Partsui grėsmę? Jeigu Partso santuoka būtų buvusi kitokia, jis būtų aptaręs tą problemą su žmona, nes Širdis iš dienoraščio buvo riešutėlis, tinkamas moteriškai mąstysenai.

Daugiau Partsas niekuomet nebus toks neatsargus, kaip anuomet su Ervinu Viksu. Kai tąsyk jis įžengė į Tartu stovyklos specialiojo skyriaus kanceliariją, patyrė didžiulį šoką: prie darbo stalo sėdėjo Ervinas Viksas ir kaip tik pasirašinėjo specialiųjų užduočių dokumentus – šitai pats pasakė kildamas pasisveikinti. Partso karjera sėkmingai įsibėgėjo, jis kartu su vokiečiais išvyko apžvelgti gamybinių įmonių – ir staiga priešais jį sveikas ir gyvas išdygsta buvęs kolega iš Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų. Vikso žvilgsnis įsmigo į jį, atpažinimas mirksniu suvienijo juodu stipriau nei bet kokią meilužių porą; vieną vos pastebimą akimirką Viksas padarė daug sakantį gestą – brūkštelėjo per krenglį, tartum rodydamas pjaunamą kaklą. Kartu atvykęs kapitonas stvėrė nuo stalo kažkokius popierius, paskaitinėjo juos šen bei ten, ir Viksas pasisiūlė atlikti specialiųjų užduočių apžvalgą, bet jų grafikas buvo perpildytas. Jie išėjo, palikę už nugaros degtinės smarsu pradvisusį kambarį, ir eidamas per kiemą Partsas visą laiką bijojo, kad koks kalinys jį atpažinęs pašauks vardu. Išėjęs iš stovyklos teritorijos jis ėmė garsiai keiktis. Viksą privalėjo patikrinti anksčiau. Viksas buvo vienintelis likęs kolega, kuris žinojo, kad prieš ateinant vokiečiams Partsas dirbo Vidaus reikalų liaudies komisariate. Savo užnugarį Viksas turbūt jau buvo apšvarinęs. Tai, kad jis pakliuvo Viksui į akis, buvo klaida, silpnoji vieta, o gal Viksas paprasčiausiai manė, kad jo reikalai jau sutvarkyti. Bet ir jis pats suklydo. Kaip jam pavyko užmiršti Viksą, nors puikiai žinojo, ką sugeba tas žmogus? Viksas buvo iš tų, kurių profesinis įgūdis – gebėjimas žudyti – nuolat buvo vertinamas. Tai padėjo Viksui iškilti iki referentūros B4 skyriaus valdžios. Vėliau Partsas svarstė, ar turėtų laikytis arčiau Vikso, ar dingti jam iš akių. Dėl aukštų Vikso pareigų Partsas nebebūtų galėjęs jo lengvai atsikratyti, o Viksas – visai paprastai. Jam teliko tikėtis, kad Viksas toks užsiėmęs, jog neturi kada lakstyti paskui savo pavaldinius. Be to, Viksas Tartu stovykloje padarė jam savitą paslaugą: įsakė nužudyti tūkstančius Vidaus reikalų liaudies komisariato darbuotojų ir jų padėjėjų. Parankinius, informatorius, bendrininkus, bolševikus. Viksas išvalė padangę už juos abu.

Partsas nusprendė nebijoti ir pranešti apie viską draugui Porkovui. Jis turi gauti sąrašą tų tremtinių, kurių žmonos liko Estijoje. Tai didžiulis darbas, bet tiktai taip jis galės rasti ieškomą asmenį ir viską sužinojęs pasiekti galutinį proveržį.

Draugas Partsas laikė dienoraštį dėžėje su dvigubu dugnu, kurią iš pradžių įsigijo nuotraukų albumui saugoti. Tarp dvigubo dugno ir dėžės krašto jis įdėjo nepastebimą siūlagalį, ir ligi šiol Partsui atvėrus dėžę jis būdavo ten pat. Dienoraštyje Rolandas taip pat rūpinosi savo Širdimi: gerai slėpė nuo pašalinių žvilgsnių. Arba ne, Rolandas buvo pedantiškesnis, jis netgi sunaikino Rozalijos nuotrauką, o Ernstas žvelgė į Partsą iš albumo viršelio vis taip pat įdėmiai. Partsas, pačiupęs albumą, nuėjo prie krosnies, tačiau virš galvos kaukštelėję užkulniai nutraukė laikančios albumą rankos mostą į liepsnas. Mintimis jis nuolatos viskuo dalijosi su Ernstu ir Ernstas visuomet jį suprasdavo, jis patardavo Partsui, kaip rinktis taktiką ir atremti smūgius, kurių Partsas negalėjo išvengti, lygiai kaip ir Ernstas savo oro kautynėse. Kiekvienam reikia jį suprantančio žmogaus, taip pat ir Rolandui. Ar Širdis užpildė likusią po Rozalijos tuštumą, ar pusbrolis dalijosi su Širdimi savo prisiminimais, ar, padėjęs galvą Širdžiai ant krūtinės, kalbėjo apie viską, kas jį slėgė, taip pat apie tuos dalykus, kurie kėlė Širdžiai siaubą, apie tai, kas vis labiau baugino Širdį? Užkulnis vėl sukaukšėjo, spragtelėjęs Partso ausyje, jo žvilgsnis pašoko į lubas, lubos sugirgždėjo, suinkštė kaip įspirtas šuo, lovos kojos ėmė rėžyti lubas. Partsas atsistojo, padėjo albumą atgal į dėžę, įkišo siūlą ton pačion vieton ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Kojos vedė jį viena kryptimi su kaukšėjimu viršuje, ir tai pastebėjęs jis sustojo. Nors žmona stengėsi jį išvesti iš proto, jos bandymai neduos vaisių. Partsas vėl grįžo prie dienoraščio. Jis dar nežinojo, kuo pagrįsti prašymą Kontorai suteikti medžiagą, kaip paaiškinti, kodėl jam reikalingi sąrašai. Toksai išskirtinis prašymas reikalavo itin svarių argumentų. Kaip pasielgtų Ernstas, ką jis sugalvotų? Ernstas buvo apkaltintas dėl Liuftvafės nuosmukio, tačiau ne Ernstas buvo dėl to kaltas, o gerklės skausmas, kurį išgydydavo tik ant kaklo užkabintas Geležinis kryžius. Priežastis buvo lakūnų siekimas išgarsėti, garbėtroška.

Partsas sumirkčiojo, spragtelėjo pirštais, ir kai viršutiniame aukšte viskas aprimo, sugalvojo aiškinimą, esą jis prisiminęs vieną antitarybinį asmenį, asmenį, kuris dirbo Karlo Linaso padėjėju ir kuris būtinai turėtų sudominti Kontorą, moterį, su kurios vyru jis susipažino būdamas lageryje, ir jis stebėjęsis, kad išvežė vyrą, o ne žmoną, nors kaip tik žmona buvo aktyvistė – ne jos vyras. Partsas paprasčiausiai negalįs prisiminti jos vardo, bet peržiūrėjęs sąrašus tikrai prisimintų. Pats pripažino, kad argumento būta silpno. Vis dėlto nereikėjo nuvertinti Linaso vardo traukos, taip pat ir to, kad draugas Porkovas negalėtų atsispirti galimybei sublizgėti, jeigu jam vėl pavyktų įrodyti, ką geba. Kapitono garbėtroška – tai Partso koziris.