Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

„Dar hitlerinėms pajėgoms neokupavus Estijos, į šalį buvo klastingai pasiųsti fašistiniai Vokietijos agentai. Tarp tokių agentų buvo ir Markas, o jo sužadėtinė perėmė savo jaunikio principus. Sprendžiant iš tiesioginių liudininkų parodymų, tarybiniai kaliniai matė sužadėtinę dažnai skalbiant Marko milines ir marškinius, raudonuojančius nuo kraujo. Sužadėtinė teigė, kad Markas tik novydavo paukščius vakarienei. „Tačiau man buvo aišku, kad Markas dalyvavo tarybinių žmonių žudynėse, – kalba liudytojas M. Afanasjevas. – Žudymas nacionalistams tapo kasdieniu dalyku. Po kiekvienų žudynių budeliai keldavo išgertuves arba orgijas, jose dalyvaudavo ir Marko sužadėtinė, kratydamasi nuo sijono palanko tarybiniams piliečiams išrautus nagus.“

Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.

Žmona bakstelėjo ant stalo kėksančius maisto krepšius draugo Partso pusėn, tarsi laukdama, kad vyras pagirtų ją už apsipirkimą. Tabalavo nuplyšę viskoziniai apatinio mezginiai, kambarys skendėjo melsvuose dūmuose. Partsas padėjo savo pirkinius ant grindų, atvėrė langą ir išstūmė įsibruožusius apynių ūsus, prisiversdamas ramiai judėti, nors išsigando, nelauktai išvydęs žmoną virtuvėje. Kas nutiko? Ko ji dabar nori? Kai žmona ne kartą davė suprasti, kad jiems reikėtų madingesnių rankšluosčių, Partsas nesiginčijo, bet vietoje lininių parūpino naujus kiniškus kilpinius rankšluosčius ir išsikovojo, be dantų miltelių, dar lenkiškos dantų pastos tūbelę. Partsas tol stovėjo eilėje, kol gavo leidimą nusipirkti šaldytuvą mediniu korpusu, o paskui trejetą kartų išstovėjo eilėje, kol jam pavyko prasibrauti pro kitus ir gauti tądien priešpaskutinę „Snaigę“. Visu tuo turėjo rūpintis jis vienas, nes kasdienio gyvenimo gerovės atžvilgiu jo žmonos darbovietė geležinkelio stotyje buvo absoliučiai nenaudinga. Jeigu Partsas vieną dieną panorės gauti sausesnių dešrelių, šitai irgi turės suveikti pats – susirasti kombinate pažįstamų, padėsiančių gauti dešrelių, į kurias pardavėjos nebūtų spėjusios prileisti vandens dėl svorio. Svajoti apie frikadelių sriubą nebuvo prasmės tol, kol neturėjo draugų mėsos kombinate, ant parduotuvės prekystalio gulinčiame farše esą įmaišyta net žiurkienos. Visa tat rijo darbo laiką, ir vis dėlto jis tai darė – ir savo patogumui, ir stengdamasis kontroliuoti žmonos priepuolius. Įdomu, kaip dar jis turės jai nuolaidžiauti?

Žmona vėl bakstelėjo maisto krepšius per centimetrą Partso pusėn, bet Partsas į juos net nežvilgtelėjo. Reikės tenkintis šalta vakariene. Jis nesiims šiandien kepti kotletų nei pažindintis su žmonos pirkinių laimikiu, jis troško savo kabineto ramybės, kol moteriškė nepradėjo kelti naujų reikalavimų.

Netikėtai žmona pražiojo burną ir rūgščiai kvėptelėjusi ėmė aiškinti, kaip ji leidusi vakarą kartu su Kersti, taip pat dirbančia geležinkelio stotyje, ir kaip jos nupėdinusios į vieną kitą parduotuvę, šen ir ten buvusi inventorizacija, ir po dievažin kelintos inventorizacijos jos atsidūrusios Kersti pažįstamos darbe, prie užpakalinių durų buvęs sambrūzdis ir jos gavusios apelsinų. Žmona stumtelėjo maisto krepšį toliau, ant grindų iškrito saldainių dėžutė. Girdi, šviežios pastilės iš „Kalevo“ parduotuvės. Ar ji nori automobilio? Moskvičius kainuoja 5000 rublių. Tai neįmanoma suma, talonų mašinoms gauti eilė gamykloje taip pat buvo neįmanoma, apie avansą vis nebuvo žinių.

– Ir paskui nuėjome apžiūrėti naujojo Kersti buto blokiniame name. Virtuvė kaip maža kamarėlė. Pas mus bent jau yra vietos valgyti ir sėdėti, ir gaminti, o pas Kersti – ne, nors šiaip butas didelis ir madingas.

– Taip ir turi būti. Žmonės gali gerai pavalgyti viešojo maitinimo įstaigose, kam gi tos didelės virtuvės reikalingos, – atsakė Partsas.

Pokalbis.

Pirmas pokalbis po kelių mėnesių.

Žmona, nužvelgusi Partsą, pastebėjo, kad juodu buvo namie ir dviese. Partsas sukaupė dėmesį į vakarykštę kiaulės kanopą, kurią dėjosi lėkštėn, ir stengėsi nepriliesti žmonos maisto krepšių, palikęs mėtytis ant grindų pastilių dėžutę. Jisai nurijo pasibjaurėjimą skvarbančiais orą storais žmonos kojų nagais, taip pat klausimą, kaip toji bevaikė draugė išsirūpino butą, bene naujas meilužis jai padėjo? Nevertėjo rizikuoti darbine vakaro ramybe. O jeigu jis jau dabar duotų žmonai gautą Kontoroje rudą voką, juk pinigai turėtų raminti moteris? Žmonos kvėptelėjimas padvelkė vaistine. Tai ne pirmiena, tačiau aplenkdamas žmoną Partsas užuodė švelnų sauso šampūno kvapą, ir jos plaukai buvo neįprastai papurę. Tartum ji būtų norėjusi parodyt esanti sveiko proto.

– Kodėl tu su manim kalbi? – paklausė Partsas, atskirai pabrėždamas kiekvieną žodį.

Žmona krustelėjo, užsidegimas nusilpo, ji nutilo. Ant cigaretės galo kaupėsi pelenai, kavos puodelis virpėjo saujoje, ir Partsas užsimerkė neprataręs žodžio. Iš kavos servizo liko tik vienas kitas neįskilęs puodelis, o juk servizas – tai vestuvinė mamulės dovana. Partsas atsiminė, kaip nutiko pastarąjį kartą. Žmona nusijuokė pasakiusi, kad jiems juk nereikalingas visas komplektas, nebuvo nė svečių, kuriuos reikėtų vaišinti.

– Jie buvo tokie laimingi savo naujame bute. Tik tiek. Žmonių gyvenimai ir karjera juda pirmyn, jie kuria šeimas, o mums ši diena Taline galbūt paskutinė. Tu elgiesi taip, lyg visiškai to nesuvoktum.

Pirmą kartą po daugelio metų Partsas pažvelgė savo žmonai į akis. Mėsa prarijo kadaise buvusias tokias gražias, dideles akis. Virtuvėn įslinko pasigailėjimas, jis išgrynino dirglius Partso žodžius ir palengvino balsą.

– Aš niekada nebesugrįšiu į Sibirą. Niekada, – pasakė jis.

Žmona spragtelėjusi įjungė radiją.

– Ak taip? Ar tu tikras? Aš, beje, klausiausi per radiją Aino Ervino Merės teismo proceso ir visų kitų su tuo susijusių laidų. Aš taip pat buvau nuėjusi prie Karininkų namų, žiūrėjau lauke, kaip prasideda vaidinimas. Be abejo, jūsiškiai žinojo, kas buvo atėję, bet aš apsirišau skarą ir užsidėjau akinius nuo saulės. Tu galėsi rasti mane jūsiškių nuotraukose, turbūt jų turite su kaupu.

Partsas atsisėdo. Radijas triukšmavo ir žmona patildė balsą, tad Partsas turėjo stebėti jos lūpas, norėdamas suprasti, ką ji sako.

– Ką gi tu ten darei? Merė tenai net nepasirodė. Jis yra Anglijoje ir jo niekada neišduos, – metė Partsas.

– Aš paprasčiausiai privalėjau nueiti. Kad žinočiau, kas dedasi. Kaip tai skamba, kaip viskas atrodo.

Žmona užsidegė naują cigaretę, ankstesnė rūko peleninėje. Radijo riksmas šokdino dulkes ir pelenus.

– Dievuli mieliausias, tas teismo procesas buvo grynas vaidinimas! Priežastis ta, kad Ainas Ervinas Merė daugiau nebesutiko su mumis bendradarbiauti!

– Žodžiu, jis suklydo. Ar tu esi tikras, kad nesuklysi?

Partsas, kvošėdamasis iš sutrikimo, sušnypštė:

– Merė buvo svarbus veikėjas, o aš niekuo nepasižymėjau. Mažiems sraigteliams nekels tokio spektaklio.

– O gal jie ieško kaip tik tokio kaip tu veikėjo, pavyzdžio kitiems įspėti? Tu jau kartą buvai nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą. O gal manai, kad paliudijęs teismo procese tapai amžinu didvyriu?

Žmonos alkūnė vėl bakstelėjo maisto krepšį. Iš jo iškrito apelsinas. Jis nuriedėjo į prieškambarį. Partsas svarstė, ar turėtų daugiau papasakoti apie savo rašymą. Ne. Žmona galės mėgautis rengiamos knygos vaisiais, tačiau ji neturėjo žinoti veiksmų užmojo nei to, kokią reikšmę jam turi knyga. Partsas įsipylė į puodelį žmonos užkaistos javų kavos ir atsisėdo prie stalo. Žmona stumdė peleninę ten ir šen, į Partso puodelį pakliuvo pelenų, Partsas nurijo sukilusius gerklėn tulžingus žodžius.