Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Dabar, kai dienos sutrumpėjo, gabenam į Suomiją mažiau pabėgėlių. Tačiau butų ir toliau verkiant trūksta, labai sunku rasti prieglobstį pogrindyje atsidūrusiems žmonėms, visi bijo, visur klausia dokumentų.

– Kalbėk tyliau, – sukuždėjo Judita.

– Tu irgi bijai. Bene jau galvoji vokiškai?

– Ne.

– Butas Baltojo Laivo gatvėj yra tinkamoje vietoje, netoliese parkas, kuris užtikrins saugumą, o bolševikai suniokojo sandėlių pastatus šalia parko. Tenai lengva patekti. Tau nereikalingas tas butas, kitiems jo reikia, – kalbėjo Rolandas. – Ar ką nors girdėjai apie savo brolį? Ar tas tavo teutonas nesugeba sužinoti netgi tokio dalyko?

Judita prasižiojo ir užsičiaupė. Helmutas pasakė, kad geriau palaukti, kol baigsis karas. Tuomet būtų geresnės galimybės išsiaiškinti Johano likimą. Helmutas paėmė ją į glėbį, jo užjaučiantis prisilietimas sužadino Juditai ašaras. Ji nenorėjo kalbėti su Rolandu apie Johaną, vyriškio balsas skambėjo šaltai it ledas, Juditai sugniaužė gerklę, tačiau prie Rolando ji neverks. Jie pasuko į Trumposios Kojos gatvelę, ėmė kopti aukštyn į Tompėją. Ji būtų galėjusi pasprukti pralindusi pro turėklų apačią, nubėgti gatvės grindiniu žemyn, ant laiptų būriavosi žmonės, Rolandas nebūtų taip mikliai jos pavijęs, ji galėjo surikti, ir viskas būtų baigta, bet ji teįstengė atsakyti:

– Aš negaliu veltis į tokius dalykus.

– Niekas tavęs ir neprašo.

Rolandas stvėrė Juditai iš nutirpusių pirštų rankinuką, apieškojo jį ir pasiėmė raktus. Jie priėjo Teismo gatvės galą. Apžiūros aikštelėje vėl spietėsi vokiečių karininkai su žiūronais, „Ostland Film“ darbuotojai tyrinėjo vaizdą, fotografai ir reporteriai fotografavo Ostlando ribą. Rolandas nusitempė Juditą toliau. Ant Patkulio laiptų jis paėmė saujon Juditos ranką lyg ką tik išsiperėjusį paukštytį.

Laikrodis, atrodė, visai nėjo, rodyklės tartum stovėjo vietoje. O gal ėjo per greitai, šiaip ar taip, nuolatos neteisingai. Taigi rytoj. Rytoj Judita nueis į Baltojo Laivo gatvę vykdyti Rolando jai patikėtos užduoties. Judita suko ratus kabinete, negalėdama pradėti darbo, nors šalia rašomosios mašinėlės jos laukė šūsnis padėtų versti popierių. Kai pamėgino dirbti, sakiniai ėmė veltis vienas už kito. Laimei, Helmutas buvo užsiėmęs savo užduotimis, taigi, poškant išmetamųjų dujų vamzdžiams, lekiant greitosios pagalbos mašinoms ir akies kertelėje šmėkščiojant šešėliams, Judita galėjo įprastai gąsčioti ir mėgint nusiraminti sukdama ratus, nors po kiekvieno rato vis labiau ir labiau jautėsi kaip žvėris narve. Apie kaimo aplinką Helmutas daugiau nesvajojo, tačiau mąstė apie Berlyną, pasakojo apie savo vaikystės metus jame, vietas, kurias Judita būtinai turinti išvysti, ir galiausiai jo kakta susiraukšlėjo kaip popierius.

– Gal geriau traukti kur nors kitur, tenai, kur nematyti karo, – tarė Helmutas.

Vyriškis siejo su ja rimtus ketinimus, ir vis dėlto Judita rizikavo viskuo: šiuo rūkymo staleliu, nuo kurio Helmutas nurinko visus daiktus, kad būtų vietos Juditos rašomajai mašinėlei, šiuo kabinetu ir tais laikraščiais, kuriuos tarnaitė krovė ant Helmuto rašomojo stalo. Dažnai Helmutas tik trumpam užeidavo į pagrindinę būstinę ir likusią darbo dieną praleisdavo kabinete, nes jam labiau patiko klausytis Juditos negu savo skyriaus vertėjų, ir Judita vertė jam, ką pati buvo perskaičiusi estiškuose laikraščiuose. Tokiomis dienomis Judita irgi rizikavo, dienomis, kuriomis labiausiai mėgavosi, ir tuo, kad galėjo siuntinėti savo motinai estiškus laikraščius, kuriems jau nebepakako popieriaus, nors popieriaus gamyba vyko visu tempu. Vokiškiems „caitungams“ tokių rūpesčių, aišku, nekilo. Vokiečiai turėjo visko su kaupu ir ji taip pat turės, ji ims valytis veidą cukrumi, tačiau tik su Helmutu. Judita tebežingsniavo. Šiandien darbo nepavyks nudirbti, oda buvo jautri, kojinės dirgino ją. Blauzdos niežėjo, tartum būtų mūvėjusi kelis sluoksnius vilnonių kojinių, kaip vaikystės vasaromis saugodamasi gyvačių. Judita atsisegė ir nusivyniojo kojinę. Mažas venų išsiplėtimas dešinėje blauzdoje jai nuolat primindavo Adeliną, kurios bolševikų nukankinto tėvo palaikai buvo atkasti Ilgojoje gatvėje, taip pat Adelinos motiną ir jos prakaituotos pudros kvapą, kai dėl išsiplėtusių venų aptempiančias kojines mūvėjusi ponia šniokštuodama jas nusitraukė. Įraudusi oda. Ir tos kraujagyslės. Juditai negalima turėti išsiplėtusių venų, paprasčiausiai negalima, ji negalėjo leisti, kad Helmutas liautųsi ją domėjęsis, kad iš jos gyvenimo pranyktų vyro pirštai, kurie pustamsėje „Estonijos“ salėje sėlino jos šlaunimi aukštyn. Perkėlimas sudarė Helmutui daugiau rūpesčių, dėl ūkio skyriaus teko dažniau keliauti ir jis norėjo sugrįžti prie užduočių, tinkamų jo specialybei. Vyro prisilietimuose radosi išsiblaškymo požymių, kurie vertė Juditą kasdien vis labiau rūpintis, būgštaujant vis griežčiau puoselėti savo grožį. Jos gyvenimas priklausė nuo Helmuto jausmų jai, antraip viskas baigta.

Iš lauko atsklidęs triukšmas vėl privertė Juditą suvirpėti, nors triukšmavo tik iš pirmos pamainos grįžtantys moksleiviai. Laikrodis terodė vidurdienį, o ji jau panūdo išlenkti stikliuką. Niežulys tapo nepakenčiamas. Netruks ir rytojus. Rytoj ji eis pasitikti pabėgėlių. Po trisdešimties valandų. O jeigu ji viską sugadins? Jei nemokės tinkamai elgtis? Jei padarys kokią kvailystę? Jeigu tarp pabėgėlių bus koks pažįstamas? O kas būtų, jeigu ji paprasčiausiai nenueitų? Kodėl Rolandui nesusiradus kito pasitinkančiojo? Iš kur Rolandas žino, kad jam pakliuvę pakrantės apsaugos reisų grafikai yra teisingi? Iš kur žino, kad slaptosios draugijos žvejais galima pasikliauti, ar ilgai jiems pavyks apgaudinėti tikrintojus, ar pjūklai ir kiti miško darbų įnagiai pabėgėlius vežančiuose sunkvežimiuose buvo gana patikima butaforija, o kas tuomet, kai žvejai ims kamantinėti, iš kur gauti tie pinigai ir sunkvežimiai, ir degalai? Judita nenorėjo to žinoti. Kodėl ji labiau nepasipriešino, kas gi jai taip sukaustė lūpas? Gal Stalingradas, Tunisas, Rostovas ar tai, kad vokiečių armija mobilizavo užkariautos Rytų srities piliečius? Jeigu ji būtų galėjusi pasiguosti Gerdai, gal toji būtų sugalvojusi kokį nors būdą, greičiausiai būtų liepusi Juditai panaudoti savo moteriškus kerus, pasakiusi, kad Judita privalo išmokti manipuliuoti Rolandu, o nesileisti Rolando manipuliuojama. Tačiau Judita nebuvo Gerda, jai stigo įgimtos Gerdos išmonės flirtuojant ištirpdyti ir labiausiai užkietėjusį priešininką. Ji ilgėjosi Gerdos, jos patarimų. Ji dar negavo nė vieno laiško, nors Gerda buvo pažadėjusi rašyti. Laimei, rytoj nebus Helmuto, kuris labai nustebtų, jeigu Judita po komendanto valandos išspruktų iš namų, mat ryte visa draugija, išskyrus pačią Juditą, išvažiuos į Vilnių, o kas bus paskiau? Judita niekad negalėjo nuspėti, kada Helmutas bus namie ir kada nebus. Pažiūrėti lėtai slenkantis laikas ėmė šuoliuoti. Judita turėjo pasirengti. Netrukus namo pareis Helmutas, netrukus čia sukaukšės Helmuto svečių žingsniai, ji girdėjo, kaip virėja jau plaka kiaušinius ir Marija dengia stalą, ji turi pasirengti vakarui, praskaidrinti nuotaiką. Gerda būtų pasakiusi, kad prasti nervai iškart matyti moters odoje, o Judita negalėjo leisti, jog kas nors būtų matyti. Ji pradėjo nuo suplaktų muilo putų. Tik Gerda pajėgė ją įtikinti, kad blauzdų odą iš tiesų suminkština skustuvas, ne sieros vandenilis, kuris, pasak Gerdos, pernelyg dvokia. Ko gero, Gerda buvo teisi. Blauzdų įdegis buvo silpnas, oda balkšvo atspalvio, reikėjo kažką daryti. Išsimaudžiusi ir aptvarkiusi blauzdas, Judita pasibarstė pažastis salicilo pudra ir padėjo stiklainį atgal ant lentynos prie antakių pieštuko. Juodu pieštuku kadaise, kai neturėjo kojinių, mėgindavo brėžti ant blauzdų brūkšnius. Tamsios dėmės ant alkūnių veidrodyje atrodė kaip dulkių debesys. Stvėrusi rankinį veidrodėlį, Judita mėgino apžiūrėti, ar jos labai baisios. Marijai turbūt reikės parūpinti daugiau citrinų. Beje, jos virsmas iš balandės į gyvatę odoje neatsispindėjo, o gal tik ji pati norėjo tuo įtikėti?