Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Vos prieš keletą mėnesių Helmuto kabinete buvo peržiūrinėjamos Licmano ir reichsfiurerio siųstos telegramos. Tarnaitė kaip tik serviravo draugijai kavą, kai Judita sugrįžo apsipirkusi, nešina Kagės pyragaičių dėže, ir išgirdusi kabinete šaukštelių kaukšėjimą vikriai patiekė ponams prie kavos saldumynų. Ji įžengė kaip tik tuo metu, kai Hjalmaras Mejė virpindamas balsą sumekeno:

– Mes privalome pažadėti, kad mokymai vyks čionai. Ir kad vyrai turės kovoti tik prieš Sovietų Sąjungą, jokiu būdu ne Vakarų fronte.

Vėliau centrinėje būstinėje apsirgo Helmuto sekretorė ir tenai buvo iškviesta Judita. Ji stenografavo ištisą dieną, sekiojo paskui Helmutą iš vieno susirinkimo bei susitikimo į kitą, pildė bloknotus vieną po kito, ir juose buvo svarstymų, kad vokiečių armijoje estai jaučiasi taip, lyg būtų nevisaverčiai. Jie patys toli gražu nemanė esą antrarūšiai kariai. Todėl priskyrus jų legioną elitinėms pajėgoms – Waffen-SS , būtų galima tikėtis visai kitokių rezultatų ir užkirsti kelią atitinkamo amžiaus karo prievolininkų nepaliaujamam bėgimui į Suomiją. Judita rašė, plunksnakotis skraidė, ir jai buvo aišku, kad Vokietija jautėsi gerokai nusivylusi, taip nusivylusi, kad net ir estus mėgino prisivilioti į savo gretas, estus, iš kurių vos 50–70 procentų būtų tikę Waffen-SS Estijos legionui dėl savo rasinės prigimties ir sveikatos. Kai Judita nuskubėjo švariai perrašyti teksto, atėjo kažkoks vokietis, jis atnešė laiškus ir ėmė tyliai šnekučiuotis su Helmutu: fiureris kone apalpęs, kai jam buvę pasiūlyta duoti ginklus ukrainiečiams. Nė vieno ginklo į tokias nepatikimas rankas, laukinėms tautoms!

Namie Judita pirmiausia susimaišė vieną nelaimingą moterį skraidinantį kokteilį, paskui pravirko. Vokiečiams tiko tik jos 50–70 procentų, rasinė prigimtis ir sveikata buvo tinkami, ko gero, tik žemiau – ne aukščiau juosmens. Jeigu Rolandas sužinotų, jis pasakytų kaip tik taip, imtų šaipytis, neva Helmutui Judita niekuomet nebus tokia pat gera kaip šimtu procentų tinkama froilen. Betgi Judita ir nežinojo, kokią karjerą Helmutui numatė jo tėvynainiai, kokius ketinimus su Helmutu siejo jo giminės, ko norėjo ir ar apskritai ko nors konkrečiai norėjo pats Helmutas. Bene ji žino, gal Helmutui jau išrinkta tinkama nuotaka, kokia šimtaprocentinė vokietė, kokia neišsiskyrusi moteriškė, kilusi ne iš užkariautų rytinių sričių, tokia, kurios plaukai švelniai vilnija ir nuo lietaus bevališkai nesigarbiniuoja. Keldama antrą stikliuką, Judita jau verkė dėl Vokietijos nevilties, po trečiojo prisispaudė prie vokų šaltus šaukštelius, kad apmalšintų patinimą, ir stengėsi nusiraminti prieš Helmutui pareinant namo.

Juditos daugiau nebekvietė į centrinę būstinę. Anokio čia daikto, bet pirmiau ji tikėjosi, kad taip nutiks ir jinai bus tikroji Helmuto sekretorė, tokia, kuri centrinėje būstinėje eina tam tikras pareigas. Ji būtų norėjusi prisidėti prie rytais skubančių į Tenismeję sekretorių, vertėjų ir mašininkių, ji būtų mielai sutikusi dirbti nors ir pačia nereikšmingiausia telegrafiste, kad tik galėtų būti dar arčiau kasdienio Helmuto gyvenimo.

Dabar ji tenkinosi tuo, kad spausdino namuose įkyrėjusius raportus apie degtinės gamyklos saugumą, Kavės gamyklos ir Brandmano šokolado fabriko veiklos ataskaitas, taip pat estiškus laikraščių straipsnius. Ji buvo patenkinta, nes nenorėjo žinoti daugiau, negu reikia. Gerdai pasisekė, Gerda nemokėjo greitraščio.

Edgaras pajuto silpstant kojas, kai tiesė panelei rūbininkei skrybėlę ir paltą. Kodėl susitikimas turėjo įvykti čia? Kodėl ne parke ant suoliuko, kokioje įprastoje kavinėje arba Tenismejėje? Ar jie norėjo pabrėžti jo padėtį, paerzinti iš virtuvės nešamais gardėsiais, įvilioti į svetimą teritoriją? Vokiečiams skirtų maitinimo įstaigų ir maisto parduotuvių svaiginantys kvapai visada sklisdavo gatvėje, jis dažnai jų godėjosi, ir tas restoranas nebuvo išimtis. Restorano salėje ir ant laiptų spietėsi karininkai, skubantys kelneriai laviravo tarp mundurų, girgždindami grindis, iš virtuvės smelkėsi kepsnių kvapai ir indų žvangesį skrodė žalvario blizgiklio aitra. Stiklai skimbčiojo kaip varpeliai, buteliai šliuožė į ledo kibirėlius, „Sherry Cobbler“ kokteiliai – į kokočių rankas, ir visiems buvo smagu.

SS unteršturmfiurerio Mencelio nebuvo matyti, bet greičiausiai Edgarą atpažino, nes, administratoriui nespėjus jo pasiųsti į salę, nuo jos vidury esančio staliuko jam kažkas pamojo. SS hauptšturmfiureris, Edgaras atpažino antsiuvus ir ištiesė ranką pasisveikinti. Vyriškis atsistojo ir tingiai ją paėmė. SS hauptšturmfiureris Hercas atrodė iškilniai. Pernelyg iškilniai.

– Malonu susipažinti, pone Fiurstai.

– Man taip pat, pone SS hauptšturmfiureri!

– Unterštumfiureris Mencelis primygtinai jus rekomendavo. Deja, jis turėjo išvykti iš Revelio skubiais reikalais, prašė perduoti jums linkėjimų. Jei gerai supratau, jūs studijavote Dorpate?

Edgaras linktelėjo. Jis pasijuto nuraudęs ligi pirštų galų.

– Daug kas labai giria vietinį teatrą. Ar jūs rekomenduotumėt?

– Žinoma, labai, taip pat operą, pone SS hauptšturmfiureri! Vanemuinės teatre taip atliekamas Pučinis, kad, be abejo, patenkins ir jūsų skonį. Kiek supratau, tenai koncertuoti atvyks muzikai iš Štutgarto.

Edgaro balsas nesuvirpėjo, jis mintyse pagyrė save už kultūros išmanymą, nors pamanė pokalbio temą esant kiek keistoką. Jį trikdė sklindantis iš virtuvės metodiškas mėsos muštuko bilsnojimas. Jau kelintas kelneris su sidabriniu dangčiu uždengtu dubeniu pralėkė pro jį, už gretimo stalo sėdinčių vokiečių lūpų kampeliai raudonavo nuo vyno, Edgarą troškino. Liežuvis atrodė išbrinkęs, tartum jis per dienas nebūtų gėręs vandens, pilvo urzgesį pakeitė rėmuo, kurio nebejautė jau kuris laikas. Jis pats nežinojo, ar nori, kad pilvas toliau urgztų, ar kad liautųsi.

– Labai ačiū, pone Fiurstai, aš dar nespėjau susipažinti su Dorpato kultūriniu gyvenimu, pirmai progai pasitaikius, pasistengsiu pasitaisyti. O dabar prie reikalo. Ką jūs manote apie vokiškus gatvių pavadinimus? Vidaus direktoratas tam nepritaria, atrodo, estams ne prie širdies Adolf Hitler Strasse . O kaip liaudis reagavo į reichsmaršalo Geringo kalbą?

Hauptšturmfiureris lengvai kaitaliojo temas, jo frazės baigdavosi tartum šypsena, susimetančia į raukšles akių kertelėse. Vyras panėšėjo į Ernstą Udetą, didžiausią aviatorių iš visų: nosis buvo labai panašių kontūrų, ir lūpos tarsi Ernstą vaizduojančioje mėgstamiausioje Edgaro atvirutėje. Joje Ernstas buvo labai jaunas, už stalo sėdintis vyras atrodė patyręs kur kas daugiau gyvenimo. Edgaras atgręžė dešinį skruostą į hauptšturmfiurerį, tokiu kampu jo nosis atrodė kur kas geriau.

– Reichsmaršalo Geringo kalba Atminties dieną buvo savotiškai probleminė. Ypač dėl to, kad maisto stygius jau badyte bado akis. Gal pamenate, ką reichsmaršalas Geringas sakė savo kalboje…

Hauptšturmfiureris suraukė kaktą.

– Taip taip. Tačiau visų pirma būtina pamaitinti vokiečius, tada visus kitus.

– Galima vertinti apdairiai, kad po šios kalbos pastebimas šioks toks santykių su Vokietija atvėsimas. Taip pat pažymėtina yra daktaro Veskio veikla.

– Kas yra daktaras Veskis? – paklausė hauptšturmfiureris.

Pro šalį pralėkė naujas mėsos maltinukų dubuo. Pilvas liovėsi urzgęs, tačiau rėmuo nepraėjo. Edgaras kiek kilstelėjo antakius, kad paakiai atrodytų šviesesni, ir laikė juos pakėlęs. Peilyje regėjo savo atspindį – oda raudonavo, tarsi būtų su mentele aptepta pomada, ir kiekvienas stikliukas dėjo vis naują sluoksnį.