Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Judita buvo įsitikinusi, kad Marija yra virtuvėje – buvo girdėti, kaip mergina kikena su katilo meistru, – tad nuėjo į miegamąjį, atplėšė drabužinės duris, maištingai atlošta galva ir tiesutėle nugara. Galinėje spintos kertėje buvo paslėpti veltiniai, jų padai ir pakraščiai iš geros odos, kruopščiai ištepti ir nublizginti vilnone skiaute, su kaliošais jie atlaikys bet kokius orus. Kai Leonida atsiuntė vilnos dviem poroms, Judita nusprendė vieną atiduoti Rolandui, kai tas atvyko į Taliną, tačiau Rolando reikalavimai darėsi tokie pat tamsūs ir grėsmingi kaip jis pats. Ryte Judita išmes veltinius per langą karo belaisviams, bet ne, kam laukti. Judita atvėrė langą ir plačiu lanku švystelėjo veltinius gatvėn. Kam nors klius puikus apavas, jai to gana. Netrukus Helmutas pareis namo ir pavakary jie su Gerda ir Valteriu išeis į miestą, jiems bus linksma, Juditai bus smagu, kaip nebuvo jau daugelį metų, o dabar ji išlenks dar vieną „Sidecaro“ kokteilį ir susigarbiniuos plaukus nuožulniomis bangomis, ir nepajus jokių sąžinės priekaištų. Tik vienas stiklas, ir ji galės tamsinti blakstienas be baimės išteplioti dažus.

Po trečio skraidinančio kokteilio Judita buvo pasirengusi sėstis prie tualetinio staliuko ir nusitvėrė rankinį veidrodį. Po dviejų sėkmingų bangų plaukai atsisakė paklusti, Judita numetė žnyples ant tualetinio staliuko. Vakarinė suknelė lūkuriavo ant pakabos, tiulio mezginiai ir šydas – ant komodos, kartoninėje dėžėje gulėjo nauja suknia, skirta ateinančiam vakarui, suvyniota į šilkinį krepdešino popierių. Viena problema buvo išspręsta, bet nuotaika nepasitaisė, ir tai lėmė pelės. Arba tikriau – jų nebuvimas. Ji pastatė pelėkautus kambario ir spintos kampuose, kiekvienam kampe, bet pelėkautai buvo tušti. Kartais ji nubusdavo naktį, manydama, kad girdi cypiant, tačiau visada klysdavo. Pelės niekad nebuvo jos nuvylusios, jos visuomet pasirodydavo išpranašauti kokio artimojo mirties, ir todėl Judita buvo tikra savo vyrą tebesant gyvą. Pastarąjį kartą pelės ją perspėjo dėl Rozalijos likimo, nors Judita būtų norėjusi, kad jos būtų išpranašavusios laisvę jai.

Kai vežantis miško darbininkus sunkvežimis ryte pajudės iš Talino, įsisuksiu tarp jų. Pirmiausia turėjau susikrauti daiktus Meriveljos vasarnamio pastogėje. Namas stovėjo tuščias ir todėl tobulai tiko. Vis dėlto jis man buvo nemalonus, kaip ir kitos vietos, kur nebeliko žmonių. Vokiečiai ir čia sušveitė balandžius – už sandėlio nebebuvo girdėti burkuojančio pulkelio, valkataujančios katės atvirai triukšmavo kambariuose ir verandose. Dėl visa ko savo paskutinę Meriveljos naktį praleisiu sandėlyje, apgalvotai taip pasielgsiu. Prie lauko durų pamačiau, jog kažkas nustūmė paspęstą lentelę. Atsargiai, bet vis dėlto nustūmė. Gal tai tik katė. Šiaip ar taip, atleidau valterio saugiklį ir įsiklausiau. Nusėlinau veranda, per tamsų kambarį. Kažkas užkliuvo už drobule apdengto fotelio. Kopdamas laiptais perlipau girgždančias pakopas. Nuėjęs prie palėpės angos, ją pravėriau, ir vos nenušoviau viduje lūkuriuojančio Richardo.

– Kaip sugebėjai čia ateiti?

Laikiau pistoletą jam prie smilkinio. Richardas iš išgąsčio neteko balso ir tepajėgė iššvokšti, kad yra vienas. Jis žinojo slaptažodį. Nuleidau ginklą.

– Man liepė čia ateiti, aš turiu išvykti iš šalies.

– Iš tavo paliktų pėdsakų matyti, kad nebūtum pastebėjęs, jei kas nors būtų tave sekęs.

– Pora vidaus direktorato tarnautojų pradingo, į mane visi keistai žiūri. Tu privalai man padėti, parūpinau suklastotus leidimus išvykti.

Skubiai susišlaviau mantą kuprinėn ir liepiau jam sekti iš paskos. Reikėjo skubėti, buvau tikras, kad jį sekė. Richardas ėmė lipti laiptais, bet aš neleidau. Mes eisime stogu.

Gavau iš paštininkės vokišką mundurą, ji man parūpino iš miško ir porą saujų šovinių. Paprašiau pagloboti Richardą, kol rasiu jam vietą laive ar motorinėje valtyje. Richardas padėjo ant stalo aplanką, sakydamas, kad pasiėmė viską, ką galėjo. Padėjau šalia aplanko Juditos duotą pinigų gniutulą, Richardas įsikišo jį kišenėn. Kai atverčiau aplanką, jis perspėjo, kad man nepatiks skaityti.

– Politinės policijos raportai, visi autentiški.

Dorpatas – tai stulbinamai europietiškas miestas, nepaisant pastarųjų metų nesėkmių. Reichsministro Rozenbergo nuomone, Baltijos šalims būdingi europiniai bruožai. Deja, nuostabūs reichsministro veikalai čia yra nežinomi, nes bolševikai stabdė civilizacijos procesus.

Mes siūlome, kad reicho naujojo Vokietijos istorijos instituto tyrimų rezultatai būtų diegiami ir Estlande, galbūt čionai reikėtų įsteigti net savo referentūrą. Priešingu atveju estai nesupras visos žydų klausimo svarbos. Respublikos laikais žydai Estlande turėjo kultūrinę autonomiją. Kaip tik todėl būtų tikslinga ištirti, kokio dydžio žalą tai padarė Estlande, susidarius padėčiai, kai žydams nebuvo taikoma jokių apribojimų, ir kaip tokioje visuomeninėje aplinkoje pasireiškė būdingas žydų rasei pasalūniškumas. Pavyzdžiui, antisemitizmo kriminalizacija 1933 metais, be jokios abejonės, yra laikytina žydų suokalbio padariniu, iš to galima spręsti, kad Estlande buvo labai silpna valdžia, ar kad estų rasė yra išskirtinai neinteligentiška. Vis dėlto tai gerai sukryžminta rasė, tad anksčiau tokia savybė būtų buvusi staigmena. Taip pat įmanomas dalykas, kad vyriausybė anuomet buvo ypač degeneravusi, arba kad žydų buvo netgi jos gretose. Būtina ištirti, kaip tokia bevalė valstybė apskritai išsilaikė. Galbūt Estlandą vertėtų paversti didžiausiu Ostlando žydų rezervatu. Kita vertus, komandoras Zandbergeris yra pabrėžęs aplinkybę, kad Estlandui nepatartini pogromai kaip tik dėl išskirtinės šalies prosemitinės praeities. Dėl vokiečių Aufsegelungo germanų kultūros paveldas išgelbėjo šalį nuo visiškos pražūties. Žydų čia itin mažai, daug mažiau negu Latvijoje ir Lietuvoje. Galimas dalykas, jie moka taip užsimaskuoti, kad čiabuviai nekreipia į juos jokio dėmesio.

Parinkome vietinių tarpininkų su germanų bruožais. Radome gana išmanių asmenų tarp Baltijos vokiečių, kuriuos reichas grąžino į Estlandą.

Be galo svarbu, tiesiog neišvengiama galutiniam sprendimui įgyvendinti yra suvienodinti esmines gaires visame Ostlande.

Padėjęs aplanką, paprašiau paštininkės atsigerti. Richardas atvėrė savo tabokinę, susuko mudviem abiem po suktinę. Paštininkė verkė.

– Perskaityk paskutinius puslapius, – patarė Richardas, – tuos, kuriuose kalbama apie operacijas. Čia turimi mintyje birželio trėmimai.

Estai elgėsi lyg žydai, visi klusniai žygiavo į sunkvežimius, klusniai – į traukinius. Nebuvo nė vieno keblaus atvejo. Moterys ir vaikai verkė, tik tiek. Leidimas pasiimti savo asmeninius daiktus nuramdė čiabuvius kaip ir žydus.

Vėl padėjau popierius. Paštininkė priėjusi atsisėdo šalia mūsų. Jos ašarotos akys buvo apskritos it mėnuo tomis naktimis, kai krito bombos. Galvojau apie tėvą. Galvojau apie tėvą traukinyje. Toliau galvoti nepajėgiau. Vėl stvėriau popierius, prisiminęs mūsų užduotį.

– Kas tai parašė? – paklausiau.

– Tai tavo pusbrolio darbas.

– Edgaro?

– Ten jis darbuojasi, pasivadinęs Egertu Fiurstu. Jis užėjo į mūsų skyrių kažko brūzti, ir aš pažadėjau jam, kad niekam neatskleisiu jo tikrojo vardo. Edgaras tvirtino, girdi, vėl vedęs ir pasiėmęs žmonos pavardę, tačiau tai panėšėjo į priverstinį melą, žmona esą buvusi nuotykių ieškotoja ir jį palikusi. Bene aš žinau, jis minėjo kažkokius vekselius.