Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Gerdos draugėje ji pažvalėjo, vienas kitas kokteilis suteiks dar daugiau guvumo, tačiau, grįždama paskui Gerdą į restorano salę, Judita vis žvalgėsi aplinkui. Ji buvo pratusi taip elgtis nuo pat pirmojo vakaro, nors vokiečių lankomose vietose rečiau matydavo pažįstamų, bent jau nesutiko Rolando, to vienintelio, apie kurį negalėjo papasakoti Gerdai.

Kai Judita prie baltomis staltiesėmis užtiestų „Du Nordo“ stalų kėlė kokteilio taurę, Rolandas nudavė Rožinio gatvėje skaitąs skelbimų lentą, kurios viršuje, palei medinį rėmą didelėmis raidėmis buvo išvedžiota: „Laisvi butai“. Jis mintinai mokėjo kiekvieną vėjo šnarinamą žinutę. Pro karo ligoninės duris sklindantis karbolio rūgšties dvokas virto laukimo ir nusivylimo kvapais. Jis iš žingsnių atskirdavo skubančias ligoninėn medicinos seseris ir ambulatorijos vyrus, fricų karinėse parduotuvėse dirbinėjančius patarnautojus ir žygiuojančius į sandėlio kontorą darbuotojus. Rolando buto šeimininkė buvo pusiau kurčia ir akla dėl senatvės, jai nerūpėjo, ką jis veikia, tačiau gatvėse zujo daug vokiečių ir jų parankinių, o kadangi Rolandas greit išmoko pažinti kiekvieno minančio grindinį žmogaus būvį, jis manė, kad ir jo būvį lygiai taip gali atpažinti kiti, ir todėl nusprendė pakeisti nakvynės vietą. Jis ketino kraustytis į tuščio Meriveljos vasarnamio palėpę. Esančiam pogrindyje žmogui reikia būti atsargiam, o Juditos vokiečio veiksmus ir pažįstamų aplinką jis jau gana pristebėjo. Sudėjęs savo žinias su Richardo aiškinimais, galėjo padaryti vičvieną galutinę išvadą: fricai buvo tokie pat niekšai kaip ir bolševikai, kurie apiplėšė šalį, darydami tai viešai, vadovaudamiesi Sovietų Sąjungos įstatymais. Raudonarmiečiams palikus Kuresarės pilį, Richardas buvo vienas pirmųjų, savo akimis išvydęs krūvas lavonų, moteris su nupjaustytomis krūtimis, adatų prismaigstytus numirėlius. Kavės gamyklos rūsio sienos buvo nutepliotos krauju. Dabar kartojasi lygiai tas pats, lygiai taip pat remiantis įstatymu. Jie daro viską, kad Rozalijos atvejis neiškiltų švieson, bent jau tam, kad išsaugotų teisėtvarkos iliuziją. Rolandas ėmė suprasti, kad jam reikės liudyti tokius pat veiksmus, kokius patyrė bolševikų valdžios metu, ir jam drebėjo rankos, kai vakare rašė apie dabartinę padėtį. Pasiuntinys nugabens laišką į Švediją:

„SS šturmbanfiurerio Zandbergerio ir marionetinės vyriausybės vadovo Mejės manymu, Vokietija privalo atkurti estų pasitikėjimą. Estijos Respublikos metais iš Vokietijos ir kitur čionai perbėgę žydai paskleidė tiek daug prieštaringos propagandos, kad pogromai, kurie turėjo ypatingą įtaką Lietuvai ir Latvijai, čia neduos jokios galimybės pasiekti panašių rezultatų. Zandbergeris tai iškart sumojo ir todėl stengėsi laikyti savo „zonder“ komandą juo didesniame šešėlyje ir draudė smurtą. Tokia teisėtvarka grindžiama veikla rodo, kad Zandbergeris yra protingas ir psichologiškai pasikaustęs. Priemonės turi būti suderintos su Vokietijos įstatymais.“

– Aš pamenu, kai atidarė Paplūdimio svetainę. Naktys tuomet buvo ilgos, šviesios. Ar įsivaizduoji, kad kokteilius pardavinėjo iki trečios ryto?

Judita atėjo. Paminėti kokteiliai priminė man Juditą buvus kitokią ir iš kito pasaulio negu Rozalija. Juditos mergautiniai metai praėjo bufetuose siurbčiojant kokteilius, svingo ritmu lankstant kelius ir siūbuojant.

Sėdėjome valandėlę tylomis ir klausėmės iš Piritos Paplūdimio svetainės sklindančios muzikos, aš stengiausi nuslėpti palengvėjimą. Išsirūpinti laisvą akimirką prireikė nelengvo įdirbio, o uoste mano vietos laukė daugybė vyrų. Aš buvau tikras, kad Judita ir vėl neateis į susitikimą, ir tikėjausi, kad neturėsiu nusivilti naujienomis, kaip pirmiau dažnai nutikdavo. Per dažnai.

– Ar tau ilgu sugrįžt į kaimą? – paklausė Judita.

Neatsakiau, nesupratau, ką ji norėjo pasakyti. Miesto grindinys tiko man ne ką daugiau nei mano ašvieniui, ir ji tai žinojo. Vis dėlto stengiausi gražiai elgtis, slėpiau putojantį viduje pyktį už visus vakarus ir naktis, kai bergždžiai jos tykojau. Kai pagaliau išvydau, kad ji ateina, ir ateina viena, manyje susigrūmė palengvėjimas ir įniršis. Juditos sidabrinės lapės stiklinės akys buvo tokios pat bejausmės kaip ir jos pačios, Rozalijos jos neatminė, bet ir tą kartą man pavyko susitvardyti, aš nenorėjau jos pernelyg išgąsdinti – tik tiek, kiek reikia. Mes neturėjome nė vieno kontaktinio asmens, turinčio tokią padėtį kaip Judita, ir, šiaip ar taip, aš ja pasiklioviau labiau nei kitomis fricų paukštytėmis.

– Kur tu dabar prisiglaudei? – paklausė Judita.

– Tau geriau nežinoti.

– Ko gero. Ne vienas Meriveljos vasarnamis tebėra tuščias. Pasak gandų.

Žiūrėjau į pakrante vaikštinėjančius žmones, paskui kamuolį lakstantį šunį, moteris maudymosi kostiumėliais, taip žvilgančias nuo vandens blauzdas, kad akys negalėjo tverti, sutuoktinių poras – susikibę už parankių jie ėjo nuo Paplūdimio svetainės į pajūrį, braukdami vienas kitam iš lūpų kertelių vaflių trupinius. Jų laimė spindėjo bangose, man suspaudė širdį. Nebegalėjau tęsti tos tuščios kalbos.

– Ar ką nors išsiaiškinai?

Judita krūptelėjo nuo mano klausimo, nors to paties klausdavau kas kartą, kai mudu susitikdavome; jos burna spragt ir susičiaupė. Sugniaužiau kumščius.

– Kodėl tu apkritai atėjai, jeigu neturi ką pasakyti?

– Būčiau galėjusi neateiti, – atsakė Judita ir pasitraukė ant suolo toliau nuo manęs.

Iškart supratau, kad mano žodžiai buvo netinkami. Viltis, nubundanti kas kartą, kai pamatydavau Juditą, vėl dingo ir vietoj jos įšokavo tos pačios mintys, kurios kamuodavo mane nakčia, o jų žąslų žvangesys skambėdavo ausyse net nubudus. Judita dirstelėjo į mano kumščius, pasistūmėjo į suolo galą ir įsistebeilijo jūron, tarsi ten būtų buvę kas įdomaus. Mane nukrėtė drebulys. Judita buvo kaip visi kiti. Ji netikėjo nė vienu blogu žodžiu apie vokiečius, juolab dabar, kai sunkesnių laikų išskaptuotas aštrumas nyko jai nuo skruostikaulių. Jeigu pasakyčiau, ką žinau, ji užginčytų, kad meluoju. Kai buvo užimtas Sevastopolis, jau niekas neabejojo Vokietijos pergale ir netgi tuo, ar Vokietija vis dėlto pajėgs pati viena išgelbėti nuo naujo bolševikų teroro, tačiau mūsų grupė tikėjo Čerčiliu ir Atlanto deklaracija, nepriklausomybės atkūrimu po karo ir tuo, kad prieš tautos valią nebus vykdomi jokie teritoriniai pokyčiai. Mūsų pasiuntiniai nuolatos gabeno medžiagą į Suomiją ir Švediją, tarp jų ir mano raportus, mes gaudavom iškarpų iš pasaulio laikraščių ir naujienų analizę. Nebuvo jokių ženklų, kad vokiečiai ketina atsižvelgti į mūsų pageidavimus kitokiu lygmeniu, išskyrus šventines kalbas. Tačiau jais geidė tikėti ne vienas, taip pat ir grietinėlės skonio paragavusi Judita.

– Aš tenai tik rūpinuosi namų ūkiu. Tarnams girdint apie reikalus nekalbama, ar tu supranti? Be to, jis tyrinėja sabotažo grėsmę, ne tvarkos pažeidimus, ir čia tiriami tik Taline įvykdyti nusikaltimai, prie visos valstybės duomenų jis tikriausiai negali prieiti, argi neaišku, kad niekaip negaliu tau padėti, – tarė Judita.

Girdėjau tokius pasiteisinimus jau ne kartą, vis tie patys apgailėtini aiškinimai, tokie pat nenaudingi, nors buvau pabrėžęs, kad bet kokia informacija, net ir menkiausias tvarkos pažeidimas, gali mus atvesti prie Rozalijos žudiko pėdsakų. Jinai viską toliau tebeneigė, neigė gandus, neigė vokiečių puikavimąsi, neigė jų blogus įpročius. Netikėjau fricų tiksliais nurodymais ir uoliu tvarkos palaikymu; vieni ir tie patys atsakymai stipriai užčiaupė man burną ir tikėjausi, kad ji nors savo vokiečiui taip prastai nemeluoja. Aš supratau jos pasirinkimą, nes Juditos santuokinė padėtis nebuvo normali, bet negalėjau suprasti, kad turėjau jai priminti Rozaliją.