Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Judita aiškiai susirengė eiti, taisydamasi petelius ir perbalusiais nagais maigydama bakelito sagę ant palaidinės. Ji turi naujienų, staiga buvau tuo tikras. Ta įžvalga padėjo man susitvardyti. Tęsiau toliau, kaip ir pirma ją spirdamas, prisiversdamas kalbėti ramiai:

– Čia telefono numeris. Kai tavo vokietis iškeliaus, paskambinsi tuo numeriu ir pasakysi, kad šiandien gražus oras. Noriu ateiti apžiūrėti jo kabineto. Mūsų sumanymui gali padėti bet kas.

Judita nepaėmė popierėlio. Įkišau jį jai į rankinę. Judita padėjo sulamdytą nosinaitę prie manęs ir spoksojo į jūrą.

– Rolandai, tu privalai nedelsdamas vykt į kaimą.

Judita šnekėjo greitai, įbedusi akis į jūrą. Feldgendarmerie esą žinoma, kad uostuose pilna dezertyrų ir besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų, netrukus uoste surengs kratą, drauge ieškos ir žmogaus, ketinusio surengti pasikėsinimą. Helmutas Hercas gavo informaciją, neva tasai asmuo slapstosi tarp uosto darbininkų.

– Ketinta pasikėsinti į Alfredo Rozenbergo gyvybę, jeigu jo traukinys būtų atvykęs į geležinkelio stotį. Juk tai nebuvai tu? – Judita stipriai susičiaupė.

Pažvelgiau į Juditą. Ji kalbėjo rimtai.

– Tu privalai išvykti, Rozalija būtų to norėjusi. Aš duosiu tau pinigų.

Judita atsistojo, paliko nosinaitės gniutulą ant suolo ir kaukšėdama nuėjo. Ar tai ir buvo jos žinia, ar ji todėl ir atėjo? Buvau nusivylęs ir kartu budrus. Nieko nebuvau girdėjęs apie nenusisekusį pasikėsinimą, tačiau jeigu Judita rimtai paklausė, ar nedalyvavau, kas nors kitas irgi galėjo pamanyti tą patį, ir greičiausiai dėl to mėginimo vokiečiai sugriežtino saugumo protokolą. Nebeisiu ryte į uostą.

Nors tramvajuose dažnai tikrindavo dokumentus, įlipau į kitą, siekdamas sutaupyti laiko, – reikėjo skubiai rengtis kelionei. Ligi šiol mano Ausweisas tarnavo kaip tikras ir suklastotų gimimo metų nebuvo įmanoma įžiūrėti. Nešiojausi jį kišenėje ant krūtinės, kurioje anuomet laikiau Rozalijos nuotrauką, ir sausakimšo tramvajaus bildesy supratau, kad ranka seniai jos nečiuopė. Nors jau prieš daug laiko buvau suplėšęs nuotrauką, tik dabar pajutau, kad ji pranyko ir kad niekad jos nesusigrąžinsiu, netgi ją įsivaizduodamas. Vietoj Rozalijos veido kišenėje buvo suklastotas pasas, o man ausyse liko aidėti Juditos kulniukų kaukšėjimas. Jos žingsniai skambėjo netikrai: grynos odos bateliai su aštriais metaliniais kulnais. Su jais ir nukaukšėjo savo keliu, strėnomis keldama sijono bangas, ir jau ketinau sviesti pinigų gniužulą jai iš paskos. Minutėlę gailėjausi, kad nepasinaudojau galimybe ją įskaudinti. Nepasakiau to, ką Richardas sužinojo B4 skyriuje: Johanas buvo nugabentas į Kavės gamyklos rūsį, ir nors cypė buvo skirta laikinai suimtiems, jo pėdsakai nutrūko ten. Apie jo žmoną nebuvo jokių žinių. Likau nepasakęs to Juditai, kadangi nemokėjau tinkamai guosti moterų. Ir dar todėl, kad Juditos būdas buvo labai permainingas. Kai sugrįšiu į Taliną ir ji nenorės bendradarbiauti, pasakysiu jai, kaip atrodė rūsys, kai Richardas pirmąkart į jį įžengė, ir tenai užsibaigė Johano žemiškasis kelias. Ši žinia nesukeltų Juditos priešiškumo vokiečiams, anaiptol, bet gal išsklaidytų tuos šampano burbulus jos galvoje ir primintų, kad vokiečiai negrąžino Johano turto jos šeimai, primintų, kokia svarbi yra mūsų veikla. Turėjau taikyti tokius sumanius triukus, nes kito tokio informacijos šaltinio mes greit nerasim. Judita šildėsi tų vyrų draugėje, kurie mums rūpėjo, turėjome juos stebėti. Aš juos sekiau. Mačiau juodu. Žinojau, kad Judita geidė laikytis savo frico, jos žvilgsnis buvo kaip įsimylėjusios moters, ji žengė rožių žiedais. Tai buvo mano ginklas, privalėjau išmokti juo naudotis.

Judita tebebuvo nuleidusi galvą. Kartkartėm Rolandas savo kankinamais klausimais atimdavo iš jos tai, ką ji turėjo anksčiau: garbės jausmą. Argi Rolandas nesuvokia, kad doros meilės užteko toli gražu ne visiems, iš netyčių Juditai ji teko nedorai. Tačiau vos žengė minkštais Helmuto koridoriaus kilimais, laikysena tapo didingesnė, ji maištingai atmetė galvą ir padavė savo vasarinę skrybėlaitę ir pirkinių krepšius tarnaitei, tarsi būtų augusi namuose, kur ją nuo mažens pasitikdavo tarnai. Oriai nužingsniavo prie indaujos išspausti citrinos sulčių, užsidegė cigaretę, derančią prie nelaimingą moterį skraidinančio stiklo, kartu sudegino Rolando duotą telefono numerį. Pasaulis dabar tapo kitoks ir Juditos ateitis bus kitokia, gyvenimas geresnis nei kada nors anksčiau, tad ji neleis visko netekusiam Rolandui jo sugriauti. Ne, Rolandas jos nenusitemps kartu ir neatims to, ką jai pavyko pasiekti: ji taip ilgai laukė, kad atsirastų žmogus, kurį galėtų vadinti mylimuoju, vyriškis, geidžiantis jos visos, tasai, kuriam ji tiktų, ji visą savo gyvenimą laukė tokio vyro kaip Helmutas; laukė, kad dienas ir naktis galėtų sirgti meile; kad liežuvis justų medų ir pieną, ne sierą ir rūdis. Helmuto netrikdė net Juditos santuoka – ši tema ilgą laiką atrodė netinkama, bet pagaliau Judita išsipasakojo viską, kaip buvo iš tikrųjų, kad santuokos nė nėra buvę. Ir Helmutas jos nepaliko, o glamonėjo jai ausį, vadindamas ją saldžiausia karalijos mergaite, nes vyro liežuvis ant Juditos ausies aptiko cukraus krislelį, likusį nuo vakarykštės grožio terapijos.

Visų svarbiausia, kad Helmutas nekamavo jos nuolat reikalaudamas pasakoti, ką estai kalba apie vokiečius. Atvirkščiai, juodu šnekučiuodavosi. Jų pašnekesiai nepanėšėjo į tardymą ir Helmutas gerbė jos nuomonę, netgi tokiais klausimais, kuriuos Gerda priskyrė politikai. Ryte Judita su Helmutu spėliojo, kas nulėmė tai, kad Propagandastaffel surengtos fotografijos parodos nepritraukė tikėtino lankytojų skaičiaus. Tuščios salės sudarė keblumų. Judita manė, kad reicho autoritetui nedera parodos, nekeliančios publikos susidomėjimo. Tai sudaro įvaizdį, esą reicho nepalaiko tauta!

– Tu išties galvota, – nusijuokė Helmutas. – Nors Propagandastaffel veikla priklauso vermachto kompetencijai. Vermachtas nuolat kelia sumaištį, bet gal visa tai, mieloji, tau nuobodoka?

Judita įnirtingai papurtė galvą. Juo labiau Helmutas klausė jos nuomonės ir juo daugiau teikė jai atsakomybės, juo karščiau ji mylėjo Helmutą. O atsakomybės vyras jai negailėjo: Judita tapo jo asmenine sekretore, kurios pareigos, be vertimo ir stenografavimo, buvo estų tautinių papročių ir padavimų pasakojimas Berlyno mokslininkams, kai tie atvykdavo paviešėti, ir spiritizmo seansų rengimas karininkams, kurie jų troško. Helmutas nuolat skubėdamas visiškai patikėdavo savo svečius Juditos atsakomybėn, ir Judita su berlyniečiais ir spiritistais puikiai tvarkėsi – paprasčiausiai nusiųsdavo telegramą poniai Vaik, kuri rengė Lydijos Bartels seansus. Helmutas žerdavo begales pagyrimų, jis manė Juditą esant kone germaniškai veiklią ir padovanojo jai skrybėlės smeigtuką su agato rože. Vyras ja pasitikėjo, ir ji stengėsi niekad neapvilti to pasitikėjimo, ji vis uoliau dirbo, vis sumaniau ir veiksmingiau rengė pokylius, Gerdos patarta, užsisakė vokiškų žurnalų moterims, siekdama iš jų pasimokyti, iš savo vaikystės namų parūpino „Šeimininkės žinyną“ ir tyrinėjo taisykles, kaip susodinti svečius ir serviruoti stalą, stengėsi patarti tarnaitei, kaip mikliau lankstyti servetėles, ir ieškojo tinkamų vakarienės patarnautojų. Virėjai talkinant sukurtas keptų balandžių receptas tapo be galo populiarus, ji mielai dalijosi juo ir mėgavosi kiekviena akimirka, nes, rūpindamasi visais reikalais, ji pagaliau galėjo gyventi tą gyvenimą, kuriam rengėsi visus vaikystės ir jaunystės metus, jinai pelnėsi naudos iš savo išsiauklėjimo ir bendravimo įgūdžių ir nuolatos skubėjo, tad Rolandui nebūtų turėjusi laiko. Todėl prasimanė istoriją, esą rengęs pasikėsinimą į Rozenbergą žmogus slapstosi tarp uosto darbininkų. Judita įprato meluoti geriau, nei būtų galėjusi įsivaizduoti, santuoka ją to išmokė.