Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Ji dar gali atsistoti, palikti virtuvinėmis žnyplėmis dabar siūlantį sausainių vyrą ir sugalvoti naują planą, kaip suvystyti tą Rolando išrinktą vokietį, kaip jį suvilioti ir apsivyti minkštomis rankomis jam apie kaklą, bet ji jau atsigręžė netinkamo vyro pusėn, pasuko galvą, pažvelgė jam į akis ir, kas blogiausia, – kai vyro lūpose radosi šypsena, užmiršo Rolandą, jo užduotį ir bevardžiame kape pakastą Rozaliją, visa tai, kas spėjo nutikti per pastaruosius metus. Ji pamiršo bombas ir keliuose gulinčius lavonus, lervas ir muses ant lavonų, žūtbūtinį prekiavimą taukų skardinėmis, savo santuokinę padėtį ir privalomą padorumą. Ji pamiršo net tai, kad mūvi vien kojinėmis, kad jai ką tik pavogė batus, jos vienintelius batus; ji spėjo pamiršti tą dieninių vagių šutvę, parvertusią ją priešais Dailės parodų rūmus ir nutraukusią nuo kojų batus. Vos tik karininkas jai ištiesė ranką, padėjo atsistoti ir nuvedė į šiltą „Kultaso“ kavinę, išnyko skausmas, gėda, apmaudo ir kartėlio ašaros, nes ji padarė lemtingą klaidą – pažvelgė vyrui į akis.

– Panele, jūs būtinai turite leisti man palydėt jus namo. Jūs negalit eiti gatve vienomis kojinėmis. Prašau jus, froilen. Jeigu suteiktumėt man tokią garbę ir trumpam užeitumėt pas mane, galėčiau paprašyti savo tarnaitę, kad atneštų jums naujus batelius. Aš gyvenu čia pat, kitoje Freiheitsplatz pusėje.

Tą akimirką, kai Judita įsimylėjo „Kultaso“ kavinėje, Rolandas suko ratus tarp prunkštaujančių arklių, kaukšinčių kanopų, vermachto kareivių ir elegantiškai nešiojančių savo rankines mamzelių, ėjo apie „Gloria Palace“ kino afišas, nors negalėjo sutelkti į jas dėmesio, ėjo aplink valgyklą, pro kurios pilvą gniuždančius langus buvo matyti, kaip padavėjos mojuoja žirklėmis viršum lankytojų maisto talonų, jis suko ratus apie prekeivius, pasiuntinukus, garuojančias arklių grūšnias ir tiesianugarius miestiečius, ir taip sukiodamasis sugavo „Palace“ durininko įtariamą žvilgsnį, jis nužingsniavo toliau nuo „Palace“ ir sutemus jau suko ratus apie šešėlius, savo mintis, melsvomis akimis žvilgsančius automobilius, jisai susidūrė su mergina, ši šūktelėjo, o tuo metu Judita jau buvo pakeliui į meilę.

Judita padavė tarnaitei savo paltą ir pirštines, autus ji pati nusivyniojo, nes gėda juk irgi turi ribas. Ji buvo nusiųsta tiesiai į svetainę, nors mėgino prieštarauti, ir jos pėdos paliko ant mozaikinio parketo drėgnas dėmes. Ji degė, labiau iš gėdos nei nuo šalčio, ir kai vokietis nuėjo paieškoti bibliotekoje kokio pašildo, Judita nustūmė autus slėptuvėn po foteliu, toliau nuo kilimo. „Kultase“ vyriškis, padavėjos padedamas, pats apvyniojo virtuvinėmis šluostėmis jai kojas, surišo pakavimo virve ir, nepaisydamas Juditos priešgyniavimo, sumokėjo kavinės padavėjai už papildomas paslaugas. Pilkas adymo siūlas net kavinės prieblandoje buvo gėdingai matomas, kiekvienas mažiausias dygsnis. Medvilninės kojinės galo ties pirštais po jais beveik nebuvo matyti, o dabar krištolinis svetainės sietynas negailestingai apnuogino jos kojų pirštų galus ir Judita stengėsi juos paslėpti, surietusi kabliu. Po minutėlės priešais ją atsirado dubuo su garuojančiu vandeniu, šalia jo – garstyčių miltelių, rankšluosčiai ir šlepetės, kurių stirksančios plunksnos plazdeno ore. Ant sofos buvo padėtas šildytuvas su žarijomis ir šilto vandens butelis, gramofone sukosi Listas. Judita neklausė, iš kur vokiečio tarnaitė išburs žadėtus batus. Lūpos sustingo, nors svetainėje buvo šilta, o kai vyras sugrįžo su krištoline ropine ir stiklais, ji nė nemėgino mesti jo pusėn žvilgsnio. Stipriai užsimerkusi, po nuleistais vokais ji įspraudė vyriškio veidą savo atmintin, nes jo nenorėjo pamiršti, tokio grožio negalima pamiršti. Į užkištą už rankogalio nosinaitę daužėsi pulsas, odą trynė nosinaitėje išsiuvinėta raidė J – tiesiog J be pavardės raidės. Vyras pastatė padėklą ant stalelio prie sofos, išpilstė į stiklus vyną ir nusigręžė, kad Judita galėtų nusimauti kojines. Judita suprato užuominą, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti, taigi pačiupusi stiklą gurkė vyną lyg vandenį, godžiai, kad galėtų prisiminti, kaip būti moterim, kaip turi elgtis moteris. Visi jos mėginimai elgtis moteriškai sukėlė gėdingas pasekmes sutuoktinių lovoje ir ji nenorėjo atsiminti tų akimirkų, ji dar mauktelėjo vyno, nemandagiai pati prisipylė iš ropinės ir gėrė, ir vyriškis girdėjo kliukėjimą, grįžtelėjo galvą ir jo vogčia mestas žvilgsnis užkliuvo už virptelėjusių Juditos blakstienų, o jo akies kertelėje buvo ne daugiau drąsos nei Juditos truksinčiame antakių išlinkyje, ne daugiau elegancijos negu sustirusioje nuo šalčio, nuleistoje ant kojinės Juditos rankoje.

Ryte atsikėlęs iš lovos Helmutas rūpestingai apklojo Juditą, lėtai apklostė moters kojas pūkais, tačiau Judita nustūmė apklotą, leisdama švelniam kambario orui glostyti odą. Ji uždėjo plikas pėdas ant patalų, ištempė čiurnas, lyg ketindama jas panerti į vonios vandenį, ištiesė rankas, išlenkė sprandą, ir oras nusileido ant kūno kaip ką tik pamelžtas pienas. Kuro stygius vertė ją godėtis šilumos. Vis dėlto ji nesidrovėjo ir tada, kai nuoga vartėsi ant storų patalų, liko kambaryje vienudu su vyru, kurį tik vakar susitiko. Nosį kuteno geros kavos aromatas, šnervės dar juto praėjusio vakaro vyną. Jie gėrė nevaržomi, norėdami patirti džiaugsmą ar tikriau nuslėpti savo sutrikimą dėl to, ką vienas kitame atrado. Taip jau nutiko.

Iš lauko atsklido taukšintys rusų belaisvių medpadžiai, Helmutas uždėjo Briuknerio plokštelę ir paprašė, kad Judita vakare nueitų su juo į „Estoniją“ 10.

Judita vėl įsikniaubė į patalus ir apsiklojo kojas antklode.

– Negaliu.

– Kodėl negalite, froilen?

– Frau.

Helmutas su savo munduru atrodė labai iškilnus, gražu pažiūrėti. Jis ėmė segtis prieš veidrodį Riterio kryžių.

– Aš tai norėčiau, – pridūrė Judita.

– Tuomet jūs galėtumėt nueiti, mano gražioji ponia?

– Kas nors iš pažįstamų gali mane pamatyti, – kuštelėjo ji.

– Labai prašau…

Helmutas priėjo prie jos, spragtelėjęs atvėrė portsigarą, uždegė cigaretę ir pažvelgė į savo ranką taip, kad Judita suprato, kaip vyras bijo neigiamo atsakymo, lygiai kaip ir Judita bijo išgirst jį iš vyro lūpų.

– Gal ir man duotumėt vieną užsitraukti? – paklausė Judita.

– Žinoma. Prašom atleisti. Atrodo, kad per ilgai užsibuvau Berlyne.

– Kaip suprasti?

– Jūs atrodote labai jauna. Pas mus draudžiama rūkyti jaunesnėms kaip dvidešimt penkerių metų moterims.

– Kodėl gi?

– Na, manoma, kad rūkymas kenkia jų vaisingumui.

Judita susigėdo. Helmutas kreivai šyptelėjo:

– Aš neprieštaravau komandiruotei į Ostlandą, nes maniau, kad čia bent galėsiu savo skyriuje užsitraukti dūmą. Reichsfiureris mums draudžia rūkyti ir darbo metu, bet tikėkimės, kad jo budrus žvilgsnis čia nesieks. Ir, aišku, rūkyti draudžiama viešosiose įstaigose ir taip toliau, pas mus nuolat kovojama su pasyviu rūkymu.

– Pasyviu rūkymu?

– Tai tabako dūmų poveikis nerūkantiesiems, kai šalia jų rūko kiti.

– Juokingai skamba, – tarė Judita ir vėl susigėdo. – Aš nenorėjau kritikuoti.

– Reichsfiureris paprasčiausiai tikisi kuo geriausių vaisingumo rezultatų ir rūpinasi, kad mūsų rasė neišsigimtų, todėl ir man, šiaip ar taip, tai turi rūpėti.

Helmutas, pridegęs naują cigaretę, įdėjo ją Juditai tarp lūpų, ir Judita nesuprato, kas jai labiau apsuko galvą: cigaretė ar judesys, kuriuo vyras ją padavė. Ji geidė, kad tas rytmetys niekuomet nesibaigtų, jos galva dar buvo kupina rasotos nakties, plaukuose nakties lašai, ir kai Helmutas pažvelgė jai į akis, ji jautė, kaip po nuskambėjusių žodžių jų širdys nepaliaujamai artėja viena prie kitos, ir mintis, kad tas artėjimas gali nutrūkti, atrodė neįmanoma.