Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Partsas, stvėręs pieštuką, brūkštelėjo sugertuke bandymą – vieną kitą skubrų žodį: „Mano pusbrolis, kaip eina gandas, yra Kanadoje arba Australijoje, būsiu dėkingas už bet kokius jo duomenis, kitų giminių jau nebeturiu.“ Rytoj nuneš skelbimą į „Gimtojo krašto“ redakciją. Kol Kontora nežino, kad jis medžioja dienoraščio autorių, jis gali nesibaimindamas ieškoti savo pusbrolio ir jį pažįstančių žmonių ir pagrįsti tai metodu, kuris padės sukelti užsienio estų išeivijos užuojautą, atskleis jų akyse jo ištikimybę. Per laikraštį Partsui pavyko susekti jau keletą asmenų ir užmegzti patikimus santykius, emigrantus labai džiugino tik išeivijos estams skirtas „Gimtasis kraštas“. Skelbimų skiltis, kurioje galėjai ieškoti pradingusių giminaičių ar draugų, rado palaikymą net tarp tų, kurie nepasitikėjo Tarybų Sąjunga, be jokios abejonės, įsteigti laikraštį – tai genialus Kontoros sumanymas. Ligi šiol Partsas turėjo tik stebėti emigrantų nuotaikas ir mintis, kurias švelnino tėvynės ilgesys ir pasitikėjimas, tačiau padėtis pakito. Galbūt vertėjo organams pasiūlyti, kad „Gimtasis kraštas“ fabrikuotų išsiilgusių giminių skelbimus, kuriuose būtų ieškomi Klogos liudytojų sąrašuose nurodyti asmenys? Visuomet atsiranda vienas kitas ką nors žinantis, pažįstantis ką nors, kas savo ruožtu dar ką nors pažįsta, o Partsas pelnė pasitikėjimą, jis juk pabuvojęs prie Tibro žmogus, ne partijos narys, ir jam pats Laidoneris asmeniškai buvo suteikęs lakūno ženklą.

Tik su Ainu Ervinu Mere jam nepasisekė. Kai Partso paklausė apie laikotarpį, kuomet Merė veikė pirmosiose B grupės gretose, jam nereikėjo atskleisti draugystės ryšių, – bet kas gi galėjo patikėti, kad Merė nesutiks bendradarbiauti su Kontora. Sprendimas buvo stulbinantis, be to, iš saugumo komiteto perleistų dokumentų išaiškėjo be galo tinkama „apdoroti“ medžiaga: prieš ateinant vokiečiams Merė veikė kaip čekistas Vidaus reikalų liaudies komisariate. Partsui pasiūlė tos informacijos toli gražu nelaikyti paslaptimi, kai jis kontaktuos su Mere. Arba Miuleriu – tokia pavarde Merė buvo žinomas Vidaus reikalų liaudies komisariate. Taigi sukurptuose laiškuose Partsas priminė Merei jų susitikimą prie seno malūno ir juokais pavadino savo draugą Ainu Miuleriu. O Merė jam neatsakė, ir padarė didžiausią kvailystę. Partsas buvo visiškai tikras, kad būtų pasiekęs geresnių rezultatų, jeigu jį būtų išleidę Anglijon paviešėti pas majorą, bet ne, jis tegalėjo rašyti. Ir Anglija neišdavė Merės Tarybų Sąjungai. Kitą sykį jis nesileis apgaunamas. Partso prašymu, jo liudijimas Aino Ervino Merės teismo procese nebuvo paminėtas „Gimtojo krašto“ skiltyse, nors laikraštyje, aišku, buvo plačiai rašoma apie tą įvykį; tai nebūtų derėję prie tariamo įvaizdžio, kurį Partsas sukūrė estų išeivijai, pastariesiems Tarybų Sąjungos teismų sistema nekėlė jokio pasitikėjimo.

Grynas stebuklas, kad Rolando niekas neieškojo ir nerado, juk jo duomenys buvo aiškiai matyti Klogos sąrašuose, kad ir todėl, jog tie estai, kurie buvo įkalinti, bet išliko gyvi, ar kuriems pavyko išvengti vokiečių evakuacijos, buvo įtariami šnipinėjimu. Todėl Partsas negalėjo būti vienintelis, sekantis Rolando pėdsakais, tačiau jis turi būti tas, kuris ras Rolandą pirmiau, nei pats atsisės su juo į vieną teismo proceso liudytojų suolą. Dabar Klogos liudytojai turėjo nemažą paklausą, nes hitlerininkų veiksmams buvo skiriamas ypač didelis dėmesys. Partsas žinojo tai itin gerai. Visi pėdsakai bus susekti. Pusiau parašytas kūrinys buvo geriausia priedanga ieškant Rolando.

M arkas buvo degeneravusio ir fašizmo persigėrusio esto tipinis pavyzdys , – Partsas skanavo išbelstą sakinį. Lango stiklą sudrebinęs traukinys sujaukė sakinio ritmą, puslapis po puslapio šalia „Optimos“ auganti rankraščio krūvelė ėmė tirtėti. Sakinys turėjo branduolį, gana stiprų užtaisą, tačiau buvo perdėm bejausmis, niekam daugiau nesužadins jausmų. Slogučiai, skaitytojai turi gauti slogučių. Todėl kanibalizmas buvo Martinsono genialus atradimas, nors Partsas ne itin noriai vadino tą žmogų genijumi. Nėra vaiko, į kurio sapnus nepajėgtų įsiskverbti kanibalizmas, ir taip anksti patirtų emocinių žymių paskui neįmanoma išdildyti, apie žmones, vaikystėje vadinamus kanibalais, vėliau niekas nebegalvos geriau. Vičvienu žodžiu Ervinas Martinsonas pasuko istorijos ratą skyriaus pageidaujamu kursu. Vičvienu žodžiu! Kontoroje buvo svarstoma, kad jausmas yra stipresnis už protą. Jausmas užginčija protą, todėl visų pirma būtina sukelti kaip tik emocinę reakciją. Partsas nusivalė nuo pirštų pastilės likučius, uždėjo naują lapą su kalke ant volelio ir įsistebeilijo į „Sąrašo duomenų, draudžiamų viešai skelbti spaudoje, radijo ir televizijos laidose“ naujausią leidinį ir savo žodžių virtinę. Draugas Porkovas, paduodamas Partsui brošiūrą, padvejojo, tačiau vis dėlto įrašė Partsą kaip leidinio gavėją. Neigiamiems jausmams sužadinti tinkami žodžiai ir teigiami posakiai buvo skirtingose sąrašo skiltyse. Partsas pirmiausia pagalvojo, kad taip įtempus vadžias bus užkirstos galimybės tobulinti kalbą ir gludinti kalbos polėkį, bet galų gale jis sugebėjo natūraliai laikytis instrukcijos, tikslas buvo pasiektas. Ne paslaptis, kad puošdamas Kalėdų eglutę Markas ėmė pavyzdį iš savo tiesioginio viršininko. Jis puošė eglutę patekusių į konclagerį ir niekada iš jo neišėjusių tarybinių piliečių auksiniais žiedais. Jis leido vaikams prie eglutės šokti ratelį, akivaizdžiai gėrėdamasis tuo vaizdu. Partsas spragtelėjo pirštais. Jis tiksliai neatminė, kur matė taip padabintą eglutę ir ar apskritai pats ją matė, tačiau, šiaip ar taip, vaizdinys buvo toks stiprus, kad negalėjo jo nepanaudoti. Kartu jis šitaip įtvirtino bendrą neigiamą sampratą apie Kalėdų eglutę, tai irgi nėra blogai. Ar jis pasirinko tinkamą stilių? Partsas patempė lūpas. Galbūt. Gal reikėtų dar pridėti kokio liudininko tikslesnį motyvą. Kokios nors moters, turėjusios stebėti tą groteskišką vaidinimą. Tartu koncentracijos stovyklon atgabentai Marijai pasisekė, nes ji buvo išrinkta tarnauti Marko namuose. Pasisekė todėl, kad šitaip ji išvengė žiauresnės lemties, ir dar todėl, kad jai pavykdavo iš Marko namų ūkio nugvelbti maisto atliekų. Bet kartu jai labai nepasisekė, nes ji turėdavo patiekti Kalėdų valgius, kai nuo degančių eglutės žvakių lajus varvėjo ant nužudytų tarybinių piliečių žiedų. Ar tarp jų kabojo ir jos motinos žiedas? Arba jos tėvo? Šito Marija niekada nesužinojo.

Draugas Partsas taip guviai tarškino „Optimą“, kad popieriuje atsirado skylių, raidžių svirtys vėl susimetė krūvon, klavišai nenorėjo judėti. Tarybinių piliečių žiedai? Gal vis dėlto žydų? O gal paminėjus žydus tarybinių piliečių kančios atsidurs antrame plane, sumažins tarybinės liaudies aukos vertę ir dydį, netgi sukels jai pavojų? Partsas atrado, kad spintoje užrakintose Vakarų knygose buvo aiškiai akcentuojami žydai.

Partsas ėmė narplioti raidžių svirtis, ištraukęs lapą iš po volelio, atsistojo, pabandė perskaityti porą sakinių. Tekstas jau įgavo pagreitį. Moterys, jis turėjo susitelkti ties moterimis, moterys visuomet sužadina jausmus, Marija buvo neabejotinai teigiama veikėja, sukelianti užuojautą. Jeigu nebūtų žmogaus, kuris perteiktų Marko žiaurumą, kurio akimis skaitytojas regėtų Kalėdų eglutę ir Kūčių stalą, Markas neatrodytų pernelyg nuožmus. Taip, Marijos liudijimas buvo reikalingas. Ir kur iš tikrųjų plytėjo sentimentalumo riba? Ne, dar ne čia. Kanibalizmo jis vis dėlto nedrįso paminėti. Gana to, kad Partsas turėjo ne kartą nurodinėti Martinsono knygas, kadangi jos buvo įrašytos siūlytinos literatūros sąraše. Nors ateityje jo paties kūrinys, ko gero, sukels tokią pat nuorodų laviną, Partso pirštams nebuvo lengva išbelsti Martinsono pavardę.