Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Draugas Partsas padėjo rankas ant stalo, šalia dienoraščio. Viršutiniame aukšte buvo tylu, žmona apkvaitusi nuo degtinės. Dienoraščio lapai buvo su drėgmės dėmėmis, minkšti pakraščiai apsitrynę. Partsas įkvėpė, kilstelėjo nykščiu viršelį ir atvertė pirmąjį puslapį. Nors jau kelissyk išnagrinėjo dienoraštį, vis dėlto šis darė tokį patį poveikį: pulsas šoktelėjo, išilgai stuburo ėmė tarsi pelės lakstyti. Puslapiai buvo tirštai prirašyti, pakaitomis pieštuku ir išblukusiu rašalu, stiprus plunksnos spaudimas violetinėmis dėmėmis nubertame popieriuje išbadė skyles. Partsas iš rašytinių raidžių išlinkio nutuokė apie rašančiojo jausmus, tačiau puslapiuose nebuvo paminėta jokių vietų, nekalbant apie tikruosius asmenų vardus. Netgi užkoduoti vardai buvo keisti, aiškiai rodantys, kad autorius juos išsigalvojo, Partso ištirtuose nelegaliuose rašiniuose tokių nebuvo.

Kai kurie iš palikusiųjų užrašus tiksliai nurodydavo savo būrio narių duomenis, bunkerių vietas, iš esmės viską: įstojimo datas, maisto davinius ir valgymo laiką, atsargų sandėlius, ginklų slėptuves, visiškai viską, rodydami tiesiog neįtikėtiną kvailumą. Išskyrus patį autorių, jis buvo išimtis tarp saviškių. Dienoraščio autorius buvo įvardytas kaip nežinomas likęs banditas, sąsiuvinis buvo rastas metalinėje dėžutėje sudegusiame bunkeryje. Bunkeryje buvo trys lavonai, trejetas Ginkluotai pasipriešinimo sąjungai priklausiusių banditų, jų asmenybės buvo nustatytos, tačiau Partsas jų nepažinojo. Raporto išvadose pažymėta, kad nė vienas jų negalėjo būti dienoraščio autorius, nes Kovos su banditizmu skyrius turėjo visų trijų mirusiųjų rašto pavyzdžius ir nė vienas nesutapo su dienoraščio autoriaus braižu. Vienintelis jo buvimo įrodymas tebuvo anoniminis dienoraštis, ir tik Partsas žinojo, kad tasai dienoraštis priklausė Rolandui Simsonui.

Užrašai pradėti rašyti 1945-aisiais ir baigti, nurodžius paskutiniuose puslapiuose 1950 ir 1951 metus. Partsą ypač sukrėtė paskutiniai puslapiai – ne tiek dėl turinio, kiek dėl datos. Paskutinieji sakiniai buvo parašyti praėjus septyneriems metams nuo tada, kai įsitvirtino tarybų valdžia ir buvo uždarytos sienos. Tai rodė, kad Rolandas tebegyveno ir praėjus dvejiems metams nuo kovo trėmimo, kai banditų parankiniai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, pakalikai išrauti kaip piktžolės, kai nebebuvo likę nė vieno vienkiemio, rėmusio miško brolius, – viskas buvo kolektyvizuota, pasipriešinimas užgniaužtas.

Priešingai, nei spėjo Partsas, Rolandas nebuvo Klogoje nušautas į nugarą, jis neliko palaidotas nežinomame kape kokio nors vokiečių padegto namo rūsyje, jis ir vėliau nebuvo sugautas miške ir nenusibaigė nuo šautinių žaizdų. Būdamas kalinys, jis negalėjo pabėgti iš šalies, jo nespėjo evakuoti. Kadangi 1951 metais jis buvo gyvas, sveikas ir visai laisvas, niekas daugiau negalėjo jo priveikti. Jisai vis dar tebebuvo čia.

Partsas nusprendė nesirūpinti. Jis išnagrinės dalyką, apmąstys jį, išmoks pažinti Rolandą kaip save patį, jis turi tapti Rolandu. Tiktai taip jis suseks Rolandą. Juo greičiau jis ims suprasti nelegalių dienoraščių ir užrašų autorius, juo greičiau suseks it po žeme prasmegusius vyrus, o tikriau – šio dienoraščio autorių. Jis turi suprasti jo minties vingius geriau už savo paties. Nes jeigu žmogui ir pavyks įgyti naują tapatybę, naują vardą, susikurti naują biografiją, vis tiek koks nors dalykas iš buvusio gyvenimo jį išduos. Niekas nežinojo to geriau už draugą Partsą.

Skaitant dienoraštį susidaręs įvaizdis ne visiškai atitiko asmenį, kurį kadaise pažinojo Partsas. Tas žmogus be baimės, su pašėlusia drąsa puldavo į mūšį, o dienoraščio autorius buvo kur kas atsargesnis. Vis dėlto užrašai buvo sudaryti taip, tartum būtų skirti kam nors perskaityti ateityje. Partsas negalėjo to suvokti. Rolandas gyveno mirties slėnyje, neturėdamas jokios vilties sugrįžti atgal į kasdienį gyvenimą, nė menkiausios galimybės išnešti sveiką kailį, iš kur tas tvirtas įsitikinimas, kad vieną dieną jo balsas bus išgirstas? Tiesa, Rolandas nebuvo vienintelis tarp saviškių. Partsas gerai atminė tą karštligišką įkyrią mintį, kurios verčiami žmonės Sibire į stiklinius butelius kaišiojo savo biografijas ir prisiminimus, – „ateinančios kartos čia ras duomenų apie bolševikų nusikaltimus“, – ir dievai žino kokius popiergalius, kurie slapčiom buvo palaidoti kartu su autoriais nežinomuose kapuose. Greičiausiai dalis butelių mėtėsi už antspauduotų durų kaip ir šis dienoraštis, kurį Partsas išmaniai susiveikė, ir juos tirti galėjo tik patikimi saugumo organų darbuotojai, o daugelio butelių niekas neras ir neperskaitys niekuomet. Partsas prisiminė kolegą, kurį dar vaiką išvežė kažkur prie Katynės. Minkštu nuo degtinės liežuviu vyras vebleno, kad jie, savaime aišku, žinojo, ką padarė lenkams, ir kad paskiau ateis estų eilė. „Kad tu būtum matęs mano motinos veidą.“ Esą visiems lenkams buvo sušvirkšta bandomųjų vaistų, jie buvo išvežti autobusais ir niekas nesipriešino: juk mirtininkui niekas neduos maisto į kelionę ir mirtininkų niekas neskiepija? „Mes, estai, puikiai supratom. Ant to vagono, kuriuo mus vežė, buvo užrašas Aštuoni arkliai .“ Ir kaip lenkams šovė mintis kalėjimu paverstas vienuolyno sienas skersai išilgai išrašyti savo vardais ir kariniais laipsniais, kuriems buvo skirta pranykti? Ar tai lemia kiekvieno mirtininko dvasios troškulys, reikmė palikti pasauliui bent kokią žymę? Galbūt Rolandą apsėdo toksai įnykis, klaidingas supratimas, kad tikroji tiesa visada išaiškės? Taip, jį tikrai apsėdo toks įnykis.

O gal Rolandas buvo nelyginant tas rusas, kuris pasakojo, kaip jis Maskvoje ypatingajame skyriuje darė bandymus su garstyčių dujomis ir savo gulto kampe įnirtingai raižė chemijos lygtis? Partsas tarpinėje koncentracijos stovykloje dalijosi su senioku siauru gultu ir tas dėstė, kad ypatingojo skyriaus direktorių ypač domino dujų poveikis žmogaus odai. Strichnino dozės. Ricina. Žinoma, tiksliausių rezultatų pasiekiama darant bandymus su žmonėmis. „Vieną vokietį išgydžiau keturis kartus ir tik penktą kartą radau mirtiną dozę.“ Partsas nepajėgė įsidėmėti mokslininko lygčių, nors iškart suvokė, kad senuko receptai vėliau gali tapti neįkainojama mainų preke. Daugybė valstybių būtų pašėliškai norėjusios juos įsigyti, tačiau anuomet bendravimas su užsieniu atrodė labai tolima svajonė. Protingiau bus leisti išlikti ypatingojo skyriaus laboratorijoms, seniokas tvirtino, kad iš savo kolegų jis vienintelis dar tebebuvo gyvas. Galbūt todėl jis turėjo perduoti savo žinias toliau. Gal rašyti dienoraštį Rolandą taip pat vertė įsitikinimas, kad dienos jau suskaitytos?

Partsas mėgavosi Rolando vardu. Ilgainiui ėmė su juo apsiprasti, kitos išeities neliko. Ateinančiais metais tas vardas aibę kartų šmėkščios jo smegenyse, ir jis privalo leisti jam šmėkščioti taip, kad daugiau nebedegintų jo it dilgėlės, kaip degina dabar. Užpakaliniame dienoraščio viršelyje buvo nubrėžti kryžiai. Visas puslapis pilnas mažų kryželių mirusiesiems, pieštukas išvagojo popierių, beveik išdraskė. Nė vieno vardo.

Draugas Partsas atsargiai padėjo dienoraštį ant stalo ir ėmė nagrinėti pastabas, surašytas remiantis banditiškais atsišaukimais. Juo arčiau galas, juo lėkštesnės darėsi naujienos, buvo aišku, kad mėginta per jėgą palaikyti pakilią dvasią. Ir iš dienoraščio buvo matyti, jog kraujo eilutėse nepagausėjo. Prieš Stalino mirtį jau buvo likviduota didžioji dalis nelegalių pajėgų – 662 banditų grupuotės ir 336 pogrindinės organizacijos. Kelioms iš jų paskui dar pavyko slapstytis miške? Šimtui, kelioms dešimtims? Dešimčiai? Penkioms? Ar Rolandas vis tebebuvo miške? Vienas, drauge su kuo nors, o gal net su kokia grupuote? Gal jis priėmė amnestiją? Ne vienas tų, kurie slapstėsi miškuose, pasirinko kaip tik tą variantą, bet tuomet tai turėtų būti kur nors pažymėta, o paskelbus legalizaciją Rolandas būtų buvęs apklaustas dėl įvykių Klogoje, tačiau apie jo liudijimą niekur nėra jokio ženklo. Ne, Rolandas nenusitvėrė amnestijos. O gal jam pavyko išsirūpinti naują tapatybę? Rusijos estų ir ingrų lavina ne vienam nelegalui davė galimybę įsigyti laikiną pasą, traukiniuose nuolatos buvo vagiami pasai. Norint jį gauti kurį laiką užteko pranešti, kad pametei asmens dokumentą, ir mokėti rusų kalbos pradmenis, tereikėjo savo gyvenamąją vietą nurodyti Leningrado srityje ir rasti kokį vietinį žmogų, sutinkantį apgyvendinti pas save. Kai tokių apgavikų pasai nustodavo galioti, jie įkliūdavo. Jeigu Rolandas priklausė tai šutvei, kaip jam pavyko gauti naujus dokumentus? Su kuo jis per tuos metus spėjo šnekučiuotis, su kuo bendravo? Kažkas būtinai turėjo jam padėti, padeda ligi šiol, kad ir kur Rolandas gyvena – miške ar tarp žmonių.