Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Partsas surietė kojų pirštus ant šlepečių, atsilauždamas gabalėlį saldėsio. Martinsono knygoje buvo Partso tikslus tobulai atitinkantis veikėjas Markas, nežinomas žiauruolis be pavardės, karo nusikaltėlis, kuris niekuomet nebuvo įkliuvęs ir apie kurio vardą niekas negalėjo pasakyti net to, ar tai tebuvo jo pravardė, o gal Markas darbo užduotims vykdyti pasirinko savo krikštavardį. Todėl buvo lengva perpasakoti jo istoriją. Apie Marko veiksmus bylojo daug liudytojų parodymų, o apie patį žmogų – ničnieko. Partsas papurtė galvą, pamanęs, kad kolegų klaidos galų gale tapo naudingos jam. Iš medžiagos galėjai matyti, kad saugumo organai naudojo jauną ir nepatyrusią darbo jėgą, nurodymuose gausu trūkumų, akivaizdus kompetentingų karininkų stygius. Per tardymus niekas nesugebėjo užduoti patikslinančių klausimų arba pareikalauti tikslių asmens duomenų, daugelis liudytojų kalbėjo apie žmones tik vadindami juos vardu ar pavarde, tad parodymuose minimų asmenų nebuvo įmanoma susekti. Penktojo dešimtmečio pabaigoje vyravusi metodų problematika buvo suprasta tik vėliau. Dabar didžiosios dalies liudytojų jau nebebuvo gyvų, nes pats suėmimas buvo gana svarus įvykdytos mirties bausmės įrodymas. Likimo ironija, kad Rolando duomenys buvo taip kruopščiai sužymėti Klogos dokumentuose.

Markas buvo raumeningo kūno, plačių pečių, jų jėga paralyžiuodavo kiekvieną, kuris tapdavo jo žiaurumo objektu, jis dažnai nusigerdavo. Marija, nesuskaičiuojamus vakarus blizginusi Marko aulinius, gerai atminė, kaip Markas balsu kalkuliavo, kiek iš Marijos išeitų geležies, kiek fosforo, kiek muilo. Marija taip pat sakė, kad Markas mokė vaikus matematikos, skaičiuodamas, kiek į konclagerį vežamų kalinių telpa viename pilkame Brandmano šokolado fabriko sunkvežimyje. Brandmano sunkvežimio pilkos durys trinkteli…

Pliekiantys klavišus pirštai stabtelėjo. Trinkteli ne sunkvežimio durys, bet kažkas viršutiniame aukšte. Partsui sustingo pečiai, jis įsiklausė. Tyla. Bet tyla nesumažino pečių įtampos, kaklas, atrodo, buvo dar stingesnis nei pirma. Partsas skrebėdamas išsitraukė iš rašomojo stalo stalčiaus aspirino pakelį, išėmė tabletes iš pakuotės ir maigė jas gaubiantį apvalkalą. Pertraukto sakinio daugiau nebeprisiminė, jis išnyko, kaklo stingulys ėmė kilti į sprandą. Galvos skausmui dabar nėra laiko, Partsas jau pakilo atsinešti iš virtuvės analgino, padėto už žmonos valerijono buteliukų, tačiau vėl atsisėdo ir nurijo sausas aspirino tabletes. Darbas turėjo vykti toliau, pastilė ištirpdė burnoje vaistų skonį. Partsas pakėlė rankas viršum klaviatūros, mintimis vaizduodamasis raumeningą ir tvirtą Marko povyzą. Ganėtinai tikra, štai kur dalyko esmė. Ganėtinai, kad tekstas būtų įtikimas. Gana vieno žodžio. Vienas žodis, ir jo knyga visuose knygynuose, visur – Rytuose ir Vakaruose, visame pasaulyje. Jis stengėsi surasti dienoraštyje vieną kitą tinkamą citatą, tarsi autentišką įrodymų medžiagą. Tačiau dienoraščio kalba buvo visiškai kitokia ir pernelyg neapčiuopiama – rankraščiui reikėjo konkretumo. Užpakaliniame viršelyje esančius kryželius, ko gero, būtų galima įvardyti kaip kryžius, kuriais Markas žymėjo kiekvieną savo nužudytą žmogų, betgi ar jo knygoje Markas – tai veikėjas, skaičiavęs savo aukas?

Be abejo, Martinsonas dabar tobulina kitą savo kūrinį, gal jisai tęs kanibalizmo temą, pateiks kaip natūralų estams dalyką: esą, tarp estų fašistų kanibalizmas peržengęs bet kokias ribas ir be Tarybų Sąjungos suteiktos laisvės estai būtų suriję vienas kitą, kol būtų visi išnykę. Partsui neviltis slėgė krūtinę, jis turi pasiekti geresnių rezultatų negu Martinsonas, negu bet kuris kitas, jis niekam neleis savęs pranokti, ir kaip tik tada, kai jis nusitvėrė pertraukto sakinio minties, žmonos kulnai stipriai kaukštelėjo į grindų lentas ir vėl ėmė taukšėti Partsui viršum galvos; iš pradžių keli žingsniai nuo lovos iki spintos ir atgal, tarsi tik būtų dariusi pratimą, kaip vaikščiojant didinti tempą. Tarsi nė nebūtų ketinusi grįžti lovon. Partsas nuleido rankas ant kelių. Mamulę šeštojo dešimtmečio pradžioje kaime kamavo toks pat rūpestis. Žiurkės būriais lakstė po grindimis ir tarpusieniuose ir neleido mamulei nė bluosto sudėti. Ji parašė apie tai į Sibirą. Anuomet buvo kiti laikai ir žiurkių nenormaliai gausėjo. Jas vadino vargo žiurkėmis. Dabar jo žmona visai kaip ta žiurkė.

Partsas užsimerkė, leisdamas juslėms klajoti po pastilės saldybę, ir susikaupė pamąstyti apie savo tyrimą. Pagrindinio knygos veikėjo Marko charakteris gražiai plėtojosi. Greičiausiai Kontorą gali sudominti panašaus į Marką asmens teikiamos galimybės ir ji pageidaus, kad Markas būtų įvardytas kaip vienas iš estų emigrantų. Juo pasinaudojus būtų galima daryti spaudimą valstybei, pasirinktai taikiniu, kad išduotų tokį nusikaltėlį, tačiau Partsas pats suras tą, kuris tiks tokiam ketinimui, ir įkurdins tą asmenį savo knygoje. Marką jis pasilaikys sau. Markas bus jo kūrinio žvaigždė ir jo didžioji akimirka stos tada, kai Partsas visam pasauliui atskleis tikrąją Marko tapatybę. Kontorai perduos visą būtiną informaciją tik tuomet, kai ateis laikas. Dar ne dabar. Tuomet Kontora apsirūpins galutinėmis priemonėmis. Tikrasis Markas gali būti dievai žino kur – Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Argentinoje arba po žeme, o jeigu jis ir tebegyvena, vargu ar būtų nusistatęs prieš tai, jog kas nors kitas turės atsakyti už jo darbus. Aiškus dalykas, gaila, kad Rolandas turės prisiimti atsakomybę už Marko veiksmus, tačiau paprasčiausiai taip nutiko, kad Markas buvo toksai tobulas. Geriausius Rolando sumanymus Partsas jau buvo nusižiūrėjęs prieš daugelį metų ir pavertęs juos savo žygdarbiais.

„Mes visi žinome, kad, nepaisydamos savo lyčiai būdingo švelnumo ir gyvybę suteikiančios prigimties, fašistiniame terore dalyvavo ir moterys. Parsidavusios tarnauti hitlerizmui moteriškosios būtybės liovėsi buvusios moterimis, jos atstovavo moteriškajai lyčiai tik išoriškai. Jos tapo grobuoniškų pavergėjų atstovėmis.“

Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.

Judita sėdėjo „Kultaso“ kavinėje, sėdėjo ir koketavo, kaip toli gražu nederėtų moteriai, bent jau prieš svetimą vyrą. Tačiau vis tiek Judita burkavo ir raudo, pamainomis taisydamasi ir glostinėdama savo šukuoseną, ir Rolandas, pažiūrėti nerūpestingai vaikštinėjantis visai čia pat, taip gyvai vaizdavosi ją koketuojančią, kad nuolat susidurdavo su ateinančiais jam priešais žmonėmis. Tik tada, kai pamatė, kad Judita artėja prie kavinės ir Dailės parodų rūmų nuo Suur-Karja gatvės, Rolandas įstengė galutinai patikėti, kad ji laikysis jo numatyto plano. Tik tuomet Rolandas su palengvėjimu apsisuko ant kulnų, dingo priešais kavinę atsiveriančiame Laisvės aikštės sambrūzdyje, kad Judita jo nepastebėtų. Jis nepajėgė ištesėti Juditai duoto pažado, pažado neiti stebėti iš arčiau. Juditos užduotis buvo pernelyg svarbi, tad jis paprasčiausiai turėjo ateiti ir tarsi atsitiktinai vaikštinėti šen bei ten, neramiai apžiūrinėti Estijos draudimo bendrovės namo stogą ir žvilgsniu nuslysti išilgai namo sienos prie kavinės langų. Jo akys nuolat judėjo vis ta pačia trajektorija.

Priešais Juditą sėdėjo vokiečių karininkas, tačiau ne tas. Tikrasis vokietis kitame salės gale skanavo kavą, krebždindamas laikraštį ir čiulpodamas pypkę. Vyriškio apykaklės tuščių antsiuvų blizgesys tvinkčiojo Juditos akies kertelėje, prakaituoti Juditos pirštai įsikibo į krėslo atramas, jai tvaskėjo širdis, ji nežinojo, ką sakyti. Ant stalo garavo karštas šokoladas, atrama išslydo jai iš saujos, ant viršutinės lūpos sublizgo prakaito lašeliai, galvoje atsivėrė bežodė gelmė, ir staiga jai nebereikėjo nei karo užtemdytų neonų ant Estijos draudimo bendrovės pastato, nei gatvės žibintų, ji pati įsiplieskė. Jos sieloj gimė stiprus postūmis ir ją užvaldė didelis noras būti kartu kaip tik su tuo priešais sėdinčiu vokiečiu. Širdis pritvinko dvejonės, skruostai nurausvėjo, tartum ji tebebūtų mergina, nesuvokianti savo geismų, pakinkliai sudrėko, nors vien kojinėmis aptemptos kojos šalo ant grindų. Jai už nugaros buvo ledo rūsys, priešais ją švietė karšta vasaros diena, karštis ir šaltis nevaldomai kaitaliojosi.