Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Nuolatos daugėja naujų apribojimų, taigi verta linksmai leisti laiką, kol tai dar galima. Rygoje jau nebeleidžiama rūkyti net teatro salėse, turbūt netrukus neleis ir „Estonijoje“, nors kas tas instrukcijas bei draudimus spėja sekti. Bet dabar turiu eiti, darbas laukia, aš tikiuosi, kad pasimatysim vakare „Estonijoj“? Gal kartu, mėgaudamiesi menu, galėsim pasidžiaugti savo paskutine cigarete.

Akies mirksnyje sužibo kibirkštis, kibirkštyje – pažadas.

Mano išrinktas vokietis išėjo iš „Kultaso“ vienas. Pažiūrėjęs į jo tolstančią uniforminę kepurę, plazdančią peleriną, nuskubėjau kavinėn. Juditos ten jau nebuvo matyti. Kai kavinės padavėjų paklausiau apie damą, atitinkančią Juditos požymius, tos įtariai pažvelgusios papurtė galvą. Kitomis dienomis vis skambinau į Baltojo Laivo gatvę, bet niekas neatsiliepė. Nuėjęs beldžiau į duris – veltui, Judita prapuolė. Mane apėmė nerimas. Galų gale paprašiau mūsų tarpininko B4 skyriuje suieškoti moterį, vardu Judita Parts, ir tuomet sužinojau, kad ji susirado meilužį vokietį, nepažįstamą man, netgi SS hauptšturmfiurerį. Pirmiausia turėjau kiek apvirškinti tą naujieną, nurijau nusivylimą, paskui išsiaiškinau frico adresą ir mėgavausi mintimi, kaip kokį vyruką pasiųsiu sekti Juditos, išgąsdinsiu ją savo žiniomis, netikėtai iššoksiu priešais ją ir pasakysiu, kada ji buvo sekama, kada su savo fricu buvo „Norde“ ir kada kazino. Įsivaizdavau jos įbaugintą miną ir kaip ji veidu įsikniaubia į lapės kailio apykaklę, kaip jos lūpų raudonis, tos šelmyste apgaubtos lūpos, pradingsta tenai ir kaip ji bijo. Tai švelnino mano apmaudą. Vis dėlto ši svajonė neišsipildė, nes, mano žiniomis, tai buvo geresnis laimikis už pirmiau išrinktą vokietį ir nenorėjau, jog kas nors iš mūsų skirtų Juditai daugiau dėmesio. Taip buvo saugiau, daugiau niekam neminėjau jos vardo. Sekčiau ją pats, ir jei tik galėčiau savo pirštais sugniaužti jai alkūnes, aš nedvejodamas stipriai sugniaužčiau, išaiškinčiau, jog jai nelieka nieko kito, tik bendradarbiauti, jeigu nenori, kad jos vyras išgirstų apie žmonos nuotykius, o vokietis – apie savo merginos klastą. Pasakyčiau, kad niekada neduosiu jai ramybės.

Rolandas gavo nakvynę Rožinio gatvėje ir sekė Juditą. Vis dėlto tai buvo įmanoma dėl darbo uoste, – čia įsidarbinti pavyko, nes tarpininkaujant B4 skyriaus kontaktiniam asmeniui gavo pasą. Uoste buvo ilgi darbadieniai, Rolandas išeidavo turbūt prieš Juditai nubundant ir grįždavo vėlią naktį. Jis negaudavo atsakymo į raštelius, įspraustus po buto Baltojo Laivo gatvėje durimis, Judita lankydavosi ten labai retai, ji nusigavo į pasaulį, kurio vartai buvo užverti Rolandui, ir praėjo ne viena savaitė, kol pirmąkart ją pamatė: jos plevėsuojantis šalis dingo priešais duris sustojusiame automobilyje, tad kai sausakimšas valiūkiškos draugijos „Opel Olympia“ trūktelėjo iš vietos, Rolandui neliko kitos išeities, tik pasižymėti anksčiau iš namo išėjusius svečius: generolas komisaras Licmanas ir visur besiblaškantis Hjalmaras Mejė. Sykį tarp durų šmėstelėjo pats komandoras Zandbergeris. Pas Juditos fricą lankėsi informuoti svečiai ir ne vienas jų ateidavo bei išeidavo langų temdymo metu, kai kurie užsukdavo į namą per tarnų duris. B4 skyriuje dirbančio Richardo duomenys nežadėjo apie tuos svečius nieko gero.

Gerdos krizenimas iš opelio sklido ligi laiptinės. Judita atsisėdo šalia jos, laikydama delną Helmuto saujoje, ir jie nuvažiavo tiesiai į jūrą besileidžiančios saulės linkui. Kai šampano butelis ištuštėjo ir vasaros lietus suvilgė damų šukuosenas, jie nusprendė palikti Paplūdimio svetainę ir vykti prie restorano „Du Nord“ knibždančių stalų. Pasak Helmuto, tenai esąs geresnis virėjas ir geresnis rislingas. Judita jautė Gerdai didelį dėkingumą, nes ši jos nesmerkė, Gerdos draugijoje ji galėjo būti įsimylėjusi, kiek tik geidžia, Gerda akivaizdžiai buvo apmąsčiusi Juditos būklę, nes kai jiedvi „Du Nordo“ tualeto kambaryje atsisėdo ant sofos, dažydamasi lūpas Gerda paklausė:

– Tikiuosi, kad tu viskuo pasirūpinai?

Judita išraudo.

– Taip ir maniau. Aš visai nesistebiu, kad Helmutas tave pamilo. Pati pamatysi, kad tokių nekaltybių kaip tu Berlyne nedažnai sutiksi. Geriausias moters draugas yra okliuzyvinis pesaras 11, visa kita vien tauškalai. Pažįstu gydytoją, kuris parūpins, – sušnibždėjo Gerda. – Tai kainuoja, bet tikrai apsaugo nuo visų bėdų. Patikėk manimi, jo nė kiek nejauti ir paskiau gali būti rami.

Gerda užrašė gydytojo adresą savojo Valterio vizitinės kortelės kitoje pusėje, ir turinčios meilužį ponios didžiausia problema buvo išspręsta. Juditos palengvėjimo atodūsis prajuokino Gerdą, juokas užkrėtė ir Juditą, ir jiedvi apsikabinusios per pečius kikeno ant sofos, kol Judita pradėjo žagsėti, o Gerdos akių dažai išsitepliojo, ir jos nusprendė susiimti. Pasaulis atrodo visai kitoks, kai yra Gerda, su kuria gali kalbėti beveik apie viską; Gerda, kuri tik prunkštelėjo, kai Judita kuždomis dalijosi su ja savo rūpesčiu: ką gi pagalvotų jos vyras, sužinojęs, kad jo žmona viešai kariasi ant kaklo svetimam vyriškiui; Gerda, kuri mano, kad Judita būtų beprotė, jei paliktų Helmutą; Gerda, kuri buvo įsitikinusi, kad Helmutas ves Juditą, nes juk ir reichsministras Rozenbergas buvo vedęs estę, „Estonijos“ baleriną Hildą Lėsman. Gerda nenorėjo nė klausyti Juditos prieštaravimo, esą, kaip tik tada, kai tuberkuliozės pribaigtą Hildą pakeitė vokietaitė Hedviga, reichsministro karjera ėmė sparčiai kilti, nors Judita jai priminė, kad reicho ministras buvo Baltijos vokietis, o ne kilęs iš Vokietijos kaip Helmutas, ir gimusiam Vokietijoje SS karininkui žmona iš rytinės srities tikrai neduos naudos. Gerda tik juokėsi iš jos samprotavimų, ji vėl juokėsi iš jų ant sofos tualeto kambaryje.

– Klausyk, paikšele. Tai tik organizacinis klausimas. Aš judu stebėjau. Maniškis Valteris dyri į kitas moteris net tuomet, kai einu jam įsitvėrusi už parankės, o Helmutas ne. Valteris mano, kad Helmuto laukia puiki ateitis, jis šiek tiek nutuokia apie visokias strategijas, apie kurias aš ničnieko nesuprantu. Karui pasibaigus jį pakvies į Berlyną, ant krūtinės medaliai, ir tu „špaciruosi“ po salonus kaip jo dama. Tu tinkamai pasirinkai. Tobulai kalbi vokiškai ir atrodai kaip vokiečių froilen. Tas smakras! Ir nosis! – šūktelėjo Gerda ir, sprigtelėjusi pirštų galais Juditai per nosį, išlygino jos rūpesčio raukšles. – Juk tu ne veltui lankei vokišką mergaičių gimnaziją. Tu, be abejo, buvai geriausia klasėje! Širdele, jau eikim ir išlenkim po karčiosios stikliuką, nuskraidinantį nelaimingą moterį lig debesų. Šalin rūpesčius!

Gerda čiupo Juditą už rankos ir suspaudė. Gerdos lūpose viskas skambėjo taip paprastai, galbūt ji buvo teisi, gal viskas ir buvo taip paprasta, bent jau čionai, „Du Norde“ ant sofos, Judita tiesiog buvo pratusi viską sunkiau suvokti, be reikalo rūpintis, nors Helmuto dėka ji pateko į visai kitą pasaulį, kuriam daugiau nebepriklausė buvusio gyvenimo nemalonumai. Vakar ponai Palbergai persimetė žvilgsniais kaip tik tuomet, kai Judita ėjo jiems priešais Lyvalaja gatve. Ponios antakiai pašaipiai pakilo, paskui Palbergai nusigręžė į kepyklos vitriną. Judita susimąstė, kaip Gerda būtų reagavusi į tokį susitikimą, ir nusprendė, kad Gerda būtų tik gūžtelėjusi pečiais. Tad ir Judita loštelėjo galvą, pakėlė akis į saulę, ir vos tai padarė, nuotaika vėl pasitaisė, gal netgi pralinksmėjo. Gerda neapkentė arogancijos, kurią jai rodė moterys, vilkinčios išverstais į kitą pusę paltais. Jai ir, jos manymu, apskritai niekam nereikėjo tokių žmonių. Gerda buvo teisi. Dabar Judita žiūrėjo filmus Rožinio gatvėje jųdviejų nuosavoje kino salėje, ir ji tat labai mėgo, nes kinuose būtų galėjusi susitikti pažįstamų, su kuriais nebeturėjo nieko bendro. Taip pat jai patikdavo kviestis Gerdą į svečius žiūrėti „Liebe ist zollfrei“ 12. Savo kino salėje. Jai nebereikėjo aimanuoti kaip kitiems, kad visur turi kėblinti pėsčiomis, ir skųstis, jog transporto priemonės važinėja kaip pakliūva. Jai priklausė asmeninis vairuotojas ir „Opel Olympia“. Ji net nežinojo, ką būtų dariusi, jeigu koks pažįstamas Helmutui girdint būtų ėmęs šaipytis iš Hitlerio ar vokiečių, – vokiečiai nesuprato estiškai ir estai džiaugdamiesi dažnai tuo pasinaudodavo. Vokiečiai buvo daug naivesni už rusus. Judita ką tik matė, kaip kažkoks vaikėzas parodė vokiečių kareiviui ilgą nosį, o kareivis nė neatkreipė į tai dėmesio. Toks dalykas nebūtų buvęs įmanomas ankstesnio valdytojo laikais. Vis dėlto ji nenorėtų pakliūti į tokią padėtį, kai Helmutas šalia. Tai visai nedera, Helmutas padarė jai tiek daug gero, net pažadėjo pasiteirauti apie Johaną.