Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Šūsnies vidury jam krito į akį sąsiuvinis su vaškuotais viršeliais. Dienoraštis. Partsas iškart pažino raštą; grindys susiūbavo ir skaityklos stalo kampas ėmė minkštėti. Šito Partsas nesitikėjo. Visko, bet tik ne šito. Maža to, kad jis uoliai rengė savo dvasią apsilankymui archyve, Partso savikliova pašlijo, tai buvo be galo svarbus radinys. Jis minutėlę susikaupė išlygindamas kvėpavimą, sugebėjo ištiesinti kojas ir po vieno kito instinktyvaus judesio bei staigių skruostų timpčiojimų jam pavyko išlaikyt galvą tiesiai, jis vėl prisivertė žiūrinėti tyrimui skirtą medžiagą, nors stalo plokštė ir kėdė pavirto plastilinu, ir šis ėmė tirpti neįtikėtinai karštame ore, jis jautė, kaip po juo linksta fanera, kone girdėjo, kaip ji eižėja, ir kartojo mintyse, kad tai tik saviapgaulė, juslės įsijaudrino, nieko daugiau. Jisai suspaudė stalo kraštą it valdymo svirtį ir atvertė dienoraštį kur papuola. Puslapio viršutiniame pakraštyje pažymėti metai smogė it šūvis.

Kai prižiūrėtojas nuėjo patikrinti lankytojo už atokiau stovinčio stalo, dienoraštis tartum savaime nuslydo Partsui marškinių užantin. Jis negalėjo rimtai suvokti, ką dabar padarė, ir sykiu viską suvokė. Medžiagos vagystė – tai sunkinanti aplinkybė, ir ją galima lengvai susekti, jeigu kam nors kiltų mintis palyginti archyvinę medžiagą su žurnalo skiltimis, kuriose buvo registruojami Partsui išduoti dokumentai, arba jei kas nors patikrintų asmenis, kurie gavo skaityti šį dienoraštį, tuomet negelbėtų net dienoraščio grąžinimas, būtų per vėlu apgailestauti. Dienoraštis spaudė jam šoną ir jis užuodė degėsių kvapą, vadinasi, pataikė.

Nukniaukęs dienoraštį draugas Partsas stengėsi elgtis kaip įprastai, atsidėti paskleistų ant stalo dokumentų tyrimui, tačiau odą po dienoraščiu išpylė rūgštokas prakaitas, už kitų stalų krebždinamas popierius raižė ausį ir bet koks nežymus kostelėjimas ar šiugždesys vertė kone pašokti ant kojų, nes jam vaidenosi, jog kiekvienas garsas buvo priekaišto ženklas, rodantis, kad jo poelgis pastebėtas, kad trūkčiojantys skruostikauliai jį išdavė. Partso žvilgsnis kliudė priešais skaityklos stalus stovintį prižiūrėtoją ir jis stengėsi kontroliuoti savo vyzdžius, jie neišsiplėtė, jis taip pat nenusuko žvilgsnio per greit, Partsas buvo tuo tikras, kaip buvo tikras ir tuo, kad prižiūrėtojo veide šmėstelėjo įtarimas. Jam skirtas įtarimas. Vis dėlto prižiūrėtojas nuleido akis, tarsi nieko ypatingo nebūtų nutikę, priešais jį ant stalo gulėjo tvarkingai sudėlioti popieriai, greičiausiai prašymai išduoti lektūrą, jis ėmė juos žiūrinėti, uždengdamas skaityti išduotų knygų puslapiuose dalis, kurių netinkamumą lėmė būsimas skaitytojas.

Partsas jau sykį anksčiau turėjo galimybę susipažinti su ypač pavojingomis, paženklintomis dviem šešiakampėmis žvaigždėmis knygomis, dabar jam kaip iš dangaus nukrito dar karštesnė medžiaga, o ką jis padarė: sukėlė pavojų šitokioms galimybėms. Tik keli mėnesiai nuo tada, kai draugas Partsas ir draugas Porkovas dviese išmetė po stikliuką, jį pasiekė leidimas, kuris davė teisę susipažinti su specialiųjų archyvų ir bibliotekų medžiaga. Tai dar labiau pabrėžė Partso poziciją. Atsivėrusios šarvuotos archyvo durys vis dėlto buvo pergalinga akimirka, Partsas galėjo įeiti pro duris, jas atvėrė kaip tik jam. Pateikdamas savo popierius skyriaus vedėjui jis jautėsi priklausąs privilegijuotiesiems. Jis buvo ne bet kas. Greitai jis gali būti bet kas. Jis gali būti ničniekas. Jis viskam užtraukė pavojų dėl vieno dienoraščio.

Partsas stengėsi vėl susikaupti, prisivertė stebeilyti į bunkerių brėžinius, jo žvilgsnis sekė kiekvieną banditiškų atsišaukimų pavadinimą. Jis turėjo elgtis lygiai taip įprastai, kaip prižiūrėtojas, kaip kiti skaityklos lankytojai, ir kaip tik dabar turėjo iš jam duotos medžiagos išsunkti visą įmanomą informaciją, nes nežinojo, kada vėl atsiras galimybė tyrinėti nelegalius, beveik mėgėjiškus brėžinius, ar jie kada nors pateks jam į rankas, o gal jisai įklius, ir kas tuomet laukia? Didžioji dalis leidinių tebuvo dvipusiai popieriaus lapai, tačiau tarp jų rado ir keturių ar net šešių lapų su dideliu užsidegimu parengtų numerių. Partsui buvo pažįstama jų pakili kalbos vartosena, jis atminė ją nuo mokymų Stafanio saloje laikų. Anuomet jis buvo vienas tų, kurie ketino tapti idealiais nariais žvalgybos būrio, pagarsėjusio savo didvyriškais žygiais išvarant iš Estijos žemės Raudonąją armiją. Bet kuriuo kitu atveju toks jaunatviškas naivumas būtų vertęs jį nusišaipyti, bet ne dabar, kada nors jis tikrai nusišaipys, jis privalo gauti galimybę nusišaipyti, o kad taip nutiktų, neturi įkliūti per tą vagystę. Jeigu nugvelbtas daiktas būtų ne toks svarbus ar jei puslapio viršuje būtų kokie nors kiti metai, jis nesijaudintų, ar jam pavyks. Jo atveju ir metai, ir dienoraščio autorius buvo netinkami, todėl vaškuotas viršelis ir degino jam nuogą kūną, ėsdino pilvo odą ligi mėsos, jis ėmė grimzti jūron su rūkstančiu laivagaliu. Partso smilius virpčiodamas judėjo išilgai brėžinių kontūrų, ieškodamas atsvaros virš kaminų, ugniakurų, prie sienos tvirtinamų gultų ir ventiliacijos kanalų, ir nors stengėsi išlaikyti tiesų kursą, tai padaryti buvo per sunku, ir jis nubaksnodavo pirštą nuo brėžinio, buvo priverstas atsisegti apykaklę, kraujagyslės tvinksėjo į audeklą, tvinksėjo naršiai, širdis tvaskėjo į dienoraštį, apie bambą žliaugė prakaitas, mentės jau pranyko bangose. Prie skaityklos stalų atsklido čiulpuojančio pypkę žmogaus čepsėjimas, degtukas braižė sieros juostelę ir vyras atsistojo, įsispoksojęs tiesiai į Partsą, išpūtė dūmus. Ar tas žmogus ką nors pastebėjo? Partsas nebegalėjo nusėdėti vietoje, jis turėjo išeiti iš savo kabinos, palikti pusiau peržiūrėtą medžiagą, turėjo pašokti.

Kėdė žvygtelėjo ant parketo jam stojantis, uoliai dirbanti prižiūrėtojo ranka stabtelėjo, akys pakilo. Partsas priėjo prie stalo ir padėjo priešais jį užsakytą medžiagą. Prakaituoti pirštai paliko brėžiniuose tamsias dėmes, tačiau prižiūrėtojas dėl jų netarė jokios pastabos. Jis buvo lėtapėdis, rašalas piešė įrašus skiltyse kankinamai tiksliai, ir Partsas jau ketino atsikirsti, jeigu vyras nusistebėtų, kodėl Partsui duotame pluošte trūksta vieno dokumento. Jisai ims tvirtinti, kad nėra jo gavęs, jis rengėsi sukaupti visas jėgas, įkrauti balsą susierzinimo, imti piktintis skyriaus aplaidumu, o ypač medžiagą atnešusia moterimi, bet kaip tik tą akimirką šarvo duryse barkštelėjo raktai ir toji moteris sugrįžo skyriun. Partsas sustingo, moteris mėgino prasisprausti prie kartotekos už prižiūrėtojo stalo ir jos marga medvilne aptemptos plačios strėnos nuvertė stalo kampe stovinčią stiklinę peleninę, duždama ant grindų ji patraukė visų žvilgsnius prižiūrėtojo pusėn; moteris šoktelėjo, rašalas bjauriai užtiško ant skilčių, prižiūrėtojas subliuvo, rašalinė apvirto, šis ištraukė pluoštą sugertukų, nuaidėjo rusiški keiksmažodžiai, prižiūrėtojas riktelėjo lankytojams, kad jie užsiimtų savo darbu, ant jo stalo kampo sukrauta knygų krūvelė nuvirto, ir čia Partsas sausai pareiškė skubąs, atiduotas bylas tikrai galima priimti ir be jo pagalbos. Jis paliko prižiūrėtoją bartis su moterim, rašalą plačiai išsilieti ant skilčių, plėnis kilti aukštyn, čiupęs raktus, kuriuos moteris numetė ant prižiūrėtojo stalo, atrakino jais šarvo duris ir prieš išeidamas, niekieno nepastebėtas, numetė raktus prie artimiausio stalo sėdinčiam lankytojui.