Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Porkovas buvo nusiteikęs gerti, pusė butelio jau buvo nugerta, ir kai šis vėl pripildė stikliukus degtinės, Partso kalba tapo dvigubai sklandesnė. Iš pradžių Porkovas nenorėjo suprasti Partso prašymo, mesto kaip užuomina, jo žvilgsnyje virpčiojo nežymi nuostaba, ji buvo tokia dygi, kad, Partso galva, Porkovas visai nebuvo toks įmetęs, kaip atrodė, kaip ir jis pats. Tačiau jei jo elgesys bus palaikytas įžūliu, galės pasiteisinti girtumu, ir kliaudamasis ta mintimi Partsas prisivertė tiesiai išsakyti savo prašymą. Kartu nutaisė nelaimingo įžeistojo miną ir sumiknojo, kad archyvinėje medžiagoje jis iš tiesų rastų daugiau atmatų ir sugebėtų nustatyti jų tapatybę. Porkovas nusijuokė, sušėrė Partsui per nugarą ir tarė, esą, matysim, išgersim degtinės ir matysim. Pildydamas stikliuką Porkovas, prisidengdamas savo neblaivia būsena, metė jam naują žvilgsnį, ir Partsas, nusišluostęs akis, leido savo stotui išsklisti girto romume, nudavė sunkiai statąs stikliuką ant stalo ir sulaikė ranką, siekiančią nusivalyti nuo pečių pleiskanas.

– Tačiau jūsų kūriniui jau buvo skirta ganėtinai medžiagos, jos turėtų pakakti. Mes laikomės savų taisyklių, drauge Partsai.

Partsas skubriai parodė dėkingumą už jam perleistą medžiagą ir pridūrė:

– Esu įsitikinęs, kad rezultatui pranokus pradinius lūkesčius jūs, drauge kapitone, Maskvoje būsite laikomas didvyriu.

Tardamas tuos žodžius Porkovas sustingo tiesiai priešais Partsą:

– Žinoma, toje medžiagoje jūs galite rasti šio bei to, ko neras kiti.

– Tikrai. Aš pats buvau ten ir mačiau fašistinių atmatų nusikaltimus, ir jeigu Raudonoji armija nebūtų išvadavusi Klogos koncentracijos stovyklos, nebūčiau ištrūkęs mirčiai iš nagų. Visiškai atsidėjau vien tiems didvyriškiems žygiams įamžinti ir piktybinio hitlerinio naviko nusikaltimams atskleisti. Galbūt net atpažinsiu kurį prižiūrėtoją. Daugelis mūsų buvo nacionalistai, vėliau tapę banditais.

Porkovas vėl prapliupo kvatoti, seilių purslai nutiško Partsui į stikliuką, ir Partsas iš solidarumo prisidėjo prie girtai drėgno krekėjimo. Kiekvienas, užimantis draugo kapitono poziciją, troško aukštesnio tarnybos laipsnio, ir Porkovo operacija pradėjo įsibėgėti. Argi draugas galėtų nepaisyti auksu grįsto kelio Maskvon? Pastaraisiais metais apie fašistų nuotykius buvo išleista tiek daug knygų ir jos buvo taip paplitusios užsienyje, juk Partsas žinojo, kokią reikšmę turi dabartinė operacija. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių politinis biuras kaip tik investavo į tokią veiklą Estijoje. Kartu visuomet atsiranda ir konkurencija.

Porkovas vėl pripylė stikliukus.

– Aš rengiu savo vasarnamyje kuklų pobūvį. Ateikite abu su žmona. Norėčiau su ja susipažinti. Dabar mes esam suinteresuoti kurti jums ateitį. Estai slepia nacionalistus ir nesuvokia, kokie tie pavojingi. Tai moralės problema, tautos moralę būtina kelti, ir jūs akivaizdžiai gebate tai daryti.

Jau autobuse draugui Partsui ėmė nemaloniai mausti pilvą. Tai sukėlė ne Porkovo siūlyti stikliukai, o su kelione namo ir Porkovo kvietimu susijęs rūpestis. Draugas kapitonas pasirodė esąs prielankus dėl archyvo, bet ar jo palankumas išliks, jeigu Partsas nepriims kvietimo? Iš kitų namų sklindantis vakarinis indų kaukšenimas ir apšviestos virtuvės gadino jam nuotaiką. Už dviejų namų nuo jų trečiadieniais virdavo kukulienę, ketvirtadieniais – vaikams pienišką sriubą su makaronais, vyrui kepdavo kepsnį. Maišydavo uogienes. Partso namie laukė šalta viryklė ir ant jos puodas šaltame vandenyje mirkstančių bulvių – Partsui pargrįžus iš Sibiro, jos ilgainiui pakeitė iš pradžių gamintus padažus ir Nelsono kotletus. Kieme augantys uogų krūmai nedavė derliaus – žmona nė karto nebuvo po jais iškračiusi pelenų.

Vis dėlto namų tarpuvartėje Partso laukė staigmena: vėjas sklaidė ant virvės iškabintas paklodes. Partsas minutėlę sustojo pasigrožėti, kaip vėjo gūsiai vertė vilnyti drobules, žaviausias vaizdas po ilgo laiko, nors tokią valandą būtų protingiau jau įnešti skalbinius. Tačiau žmona išskalbė baltinius – savo namuose! Jo nė karto nesuerzino net drovus žmonos įprotis džiovinti savo apatinius po paklodėmis, neerzino, kad vonia rytais būdavo tuščia, ir net tai, kad valandų valandas „Fermentoje“ mirkomi baltiniai niekada nebus pakankamai balti, nė tas, kad jie ir vėl netrukus susiginčys dėl viešosios skalbyklos, nors Partsas puikiai žinojo tokių įstaigų lygį; juk paklodės apkraštuotos mamulės nėriniais. Bet tai tik smulkmenos, padėtis gal nebuvo beviltiška, galbūt įvyko pokytis į gera. Gal jie net galės priimti Porkovo kvietimą.

Partsas priėjo prie laukujų durų. Iš žmonos patefono į kiemą, laiptinę ir turėklus viską virpindami skverbėsi Listo muzikos garsai, ir kai Partsas įsitvėrė turėklo pasiremti, drebulys smilktelėjo į ranką. Partsas, ištraukęs iš kišenės raktus, barkštelėjęs atplėšė duris ir peržengė slenkstį, palikęs neįžiebtą prieškambario lempą, jame rungėsi viltis ir dvejonė, kad teks nusivilti. Iš svetainės atsklido stūgavimas, per durų stiklą sklido šviesa. Stūgavimas stiprėjo ir vėl silpo, kartkartėmis apčiuopomis ieškodamas žodžių. Visą tą laiką Partsas dar tikėjosi, kad svetainės durys atsivers ir žmona išeis jo pasitikti, paprasčiausiai kiek kauštelėjusi ir valiūkiška, bet nusivylimas išsilukšteno kaip suplėkusi svogūno šerdis, vilties kibirkštis, kurią įžiebė kieme džiūstantys baltiniai, užgeso ant telefono stalelio stovinčioje pilnutėlėje peleninėje. Partsas prišliejo marokietiškos odos portfelį prie triumò, pakabino ant gembės paltą ir apsiavė šlepetes; tik tuomet jis buvo pasirengęs praverti svetainės duris, stoti akis į akį su savo žmonos būkle.

Žmona lingavo į šalis oranžinio lubų šviestuvo ratile, chalato skvernas buvo užsivertęs ligi liemens, apatinuko mezginiai nešvarūs, ištinusį veidą slėpė susivėlę plaukai ir patefono riksmas. Pusiau surūkyta cigaretė smilko peleninėje, raudonai žėravo degantis galas, „Belyj Aist“ butelis buvo puspilnis, po stalu kūpsojo suverktos į šlapius gumulus ruožuotos vyriškos nosinės. Partsas tyliai užvėrė duris ir nuėjo virtuvėn. Žingsniai aidėjo sunkiai, paklodės turės palaukti. Gražiai praėjęs susitikimas Pagari gatvėje užliūliavo jį juokinga viltimi. Jis paprasčiausiai troško, taip labai troško, kad juodu būtų galėję išeiti pavakarot kartu, kaip vyras su žmona. Jis buvo besmegenis.

Prieš keletą metų buvo ne taip. Būdamas Sibire Partsas gavo laišką iš mamulės, ji rašė, kad marti gyvena gerai ir mamulė ją prižiūri. Žinia, kad žmonos būklė gera, nekėlė jam jokių jausmų, nors tai buvo pirmas naujaisiais metais gautas pranešimas, susijęs su jo žmona. Jis nežinojo, ką ji veikė prieš vokiečiams pasitraukiant. Jisai pateko į teisiamųjų suolą ir netrukus – į Sibiro vagoną, tad žinios apie žmoną jo mintyse nebuvo svarbiausios, bet kai pagaliau galėjo pradėti kelionę Estijon, pasijuto smagiai turėdamas namus, į kuriuos gali grįžti. Mamulė su Leonida jau buvo išėjusios iš šio pasaulio, taip pat jo tikroji motina Alvynė, Armių vienkiemyje gyveno svetimi žmonės, nieko daugiau jis nebeturėjo. Žmoną susirado Valgoje, mažame, tačiau tvarkingame kambarėlyje, kurio orą slėgė esančios už durų vienintelės komunalinio buto tupyklos dvokas. Pats kambarys buvo sutvarkytas, žmona viso proto, ji deramai rūpinosi savo higiena ir lėtai linktelėjo, kai Partsas pabrėžė, jog kada nors kam nors pasiteiravus apie jo buvimą Sibire, jai derėtų įsidėmėti, kad vyras buvo nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą ir už tai, kad pasikliovė trečiąja galimybe – anglais, kad jam skyrė dešimt metų, nes vokiečiams pasitraukus jis mėgino suburti saviškių estų būrį ir Stafanio saloje dalyvavo žvalgybininkų mokymuose, žmona galinti laisvai kalbėti apie tai su kitais pargrįžusiais iš Sibiro, taip pat prisiminti savo brolio likimą.