Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

– Ką tu ketini daryti? Juk nesi sumanęs ką nors kvaila? – Edgaras pasirodė ant slenksčio kaip nelaimės pranašas, vėjas pavertė jo palto skvernus juodais sparnais. Aš jau gailėjausi prasitaręs pusbroliui, ką nugirdau pakeliui į pirtį: kaimynų vaikėzas matė, kaip tą naktį, kai dingo Rozalija, nuo Armių vienkiemio žingsniavo vienas vokietis. Ar bent jau jis vilkėjo vokiečių mundurą, prietemoje berniukas nematė vyro veido. Ar vyriškis buvo atėjęs tik dėl Leonidos skardinių su taukais? Aš netikėjau tuo.

– Kaltininkas vaikštinėja laisvėj, o tau tik savo šakar makar rūpi, – mečiau jam.

– Kaime eina gandas apie valkatą. Dievai žino, kur tas žmogus jau nusibeldė, – atsakė Edgaras.

– Tu juk žinai, kad tai tikrų tikriausi paistalai.

– Tai, ką padarė kažkoks beprotis, tu suverti vokiečiams. Tu tiesiog apakai, tu pats elgiesi kaip pusprotis.

Edgaro balsas gergždė man ausyse. Turėjau atsikelti, nuėjau ir įmečiau daugiau malkų viryklėn, patrinksėjau viryklės durelėmis.

– Ir kokia iš to nauda, jei Leonida būtų nuėjusi policijon? Tai juk nebūtų grąžinę Rozalijos.

Edgaras prisivertė košės į lėkštę, pirma dešine, paskui kaire ranka. Žodžiai ėmė čepsenti kilnojamam šaukštui į taktą, jie švagždėjo panieką, ant stalo tiško košės trupinėliai.

– Pats pagalvok, jeigu Leonida būtų nuėjusi ir pasakiusi, jog vienas nežinomas vokietis kažką padarė Rozalijai. Kur Leonida su mamule tuomet prisidurtų, jeigu kareiviai imtų iš tolo lenkti vienkiemį, ką, pinigų juk verkiant reikia. Ir, žinoma, jie imtų vengti vienkiemio, skleidžiančio nepagrįstus gandus.

Baigęs savo kalbą Edgaras susičiaupė, jo lūpos priekaištingai išlinko.

– Pažvelk į save. Pažvelk į mane, Leonidą, mamulę, mūsų pažįstamus. Mes gyvenam toliau, tu irgi turi gyventi toliau. Bent jau barzdą nusiskustum.

Edgaro žodžiai buvo įžūlūs. Kas kartą jam sugrįžus po neaiškių darbelių, įžūlumo vis padaugėdavo. Jis dažnai likdavo vaikštinėti kieme, tarsi su kuo nors šnekučiuotų, galbūt su savo naujais pažįstamas ar su kuo ten vykdavo susitikinėti mieste. Pasakiau, kad jis turįs išsiaiškinti, kas nutiko Rozalijai, ausylai klausytis. Kažkas vis tiek ką nors žinos, šitokiam užkampy niekas nelikdavo paslapty. Laukiau naujienų, Edgaras grįžęs visad tik papurtydavo galvą. Galų gale įsitikinau, kad jis nė piršto nepajudino. Pas Leonidą su motina negalėjau eiti – bijojau pakelsiąs prieš jas ranką. Edgaras kartkartėmis nueidavo aplankyti motinos, ir jeigu apskritai būtų kam sakiusi, motina būtų prasitarusi jam, tačiau Edgaras neketino įtikinėti mielos mamulės, nenorėjo sužinoti vardų, nenorėjo tiksliau išsiaiškinti apie namuose apsilankiusius kareivius, nedarė nieko, kad ir kaip jo meldžiau.

– O jeigu tai visai ne vokietis? Kas bus, jeigu tu nei iš šio, nei iš to apkaltinsi vokiečius?

– Ką tu nori pasakyti?

– Gal tai buvo kažkas, merginęs tavo draugužę…

Edgaras tįsojo ant grindų. Košės dubuo išlakstė į šukes. Edgarui prasižiojus kyšojo kraujuoti dantys. Stovėjau nejudėdamas, drebėjau. Edgaras ėmė šliaužti prie durų. Pamaniau, kad jis nori nuslinkti arklidėn. Pastojau jam kelią. Edgaras nežiūrėjo mano pusėn, jis visuomet vengė muštynių. Bijojau, kad suduosiu vėl, nudėsiu. Pasitraukęs atkėliau kablį ir atvėriau duris.

– Dink iš čia.

Edgaras iššliaužė į kiemą. Uždaręs duris nuėjau diendaržin. Stebėjau arklidę. Edgaras pasiėmė dviratį. Nusivaręs jį prie kelio sustojo, turbūt manė, kad stebiu jį iš krūmų.

– Tavo mergina turėjo blogą vardą! – sušuko Edgaras.

Jis puolė bėgti, net neužšokęs ant dviračio, matyt, per smarkiai jam trinktelėjau.

– Tai tu nepameni, kad tavo mergina degtinės varykloje turėjo draugę! Ten ir nubėgo, vos dingusi kitiems iš akių, ką tu manai, kodėl ji ten bėgo! Ten juk buvo nemažai bernų, vokiečių ir mūsiškių!

Norėjau jį sugauti, bet įtempiau raumenis ir prisiverčiau likti vietoje. Siela buvo pilna juodų minčių, o mano slogutis buvo dar juodesnis. Buvau lyg pabūklų liepsnos suskaldytas medis, be šakų, sužeistas, ir supantis kraštovaizdis man atrodė toks pat. Rozalijos, mano Rozalijos, jau nebėra. Nebegirdėsiu aš savo serbentakės juoko čiurlenimo, niekados nebevaikštinėsiu su ja parugėmis, nesvajosiu apie ateitį. Tai netilpo man galvoje, nors mano užrašų knygelė mirgėjo nuo brolius žyminčių kryžių. Bet tai kas kita, juk jie krito kovodami.

Po to, kai išvariau Edgarą, ir pats susirengiau eiti. Pasiėmiau Edgaro sumaniai sumeistrautus antspaudus, jie greičiausiai tiks panaudoti. Savo ašvienį slapčiomis palikau pas Armidę. Nors jaučiau, kad tą akimirką jis buvo mano vienintelis draugas, negalėjau jo laikyti mieste. Sustojau tik tuomet, kai atsidūriau Taline, Baltojo Laivo gatvėje, namo arkoje. Aš nežinojau, ar Juditą jau buvo pasiekusi žinia, ir jeigu buvo, tai ką jai pasakė. Nuo mano guminio apsiausto sruvo vanduo, o mintyse vėl išgyvenau akimirką, kai tarp durų išdygo Edgaras ir ant grindų mėtėsi Rozalijos rinktos pelkinės plukės.

Kai sulysusi Juditos figūra pasirodė tarp laukujų durų, žengtelėjau iš šešėlio. Vos ją atpažinau. Judita virptelėjo kaip maža paukštytė ir man it peiliu pervėrė krūtinę, nes kiekviena lengvakojė moteris man priminė mano mylimąją.

– Rolandai! Ką tu čia veiki?

– Eikim vidun.

Tačiau kambaryje irgi nebuvo lengva tai pasakyti. Kaupiau drąsą, mėgindamas įsisąmoninti, kad prieš kurį laiką buvau visko netekęs žmogus, o dabar esu vyras, kuriam būtina rasti išeitį; suieškoti kaltininką ir leisti Rozalijos vėlei ramiai ilsėtis. Šitaip aš tikrai nesusigrąžinsiu mūsų laukų, bolševikų nužudyto tėvo nei Rozalijos, tačiau galėsiu pasiųst savo priešą skradžiai žemę.

– Kaip tu atvykai?

– Atvykau, ir tiek.

– Kaip pavyko kelionė?

– Gerai.

– Ar kas nors nutiko? – paklausė Judita.

Įsistebeilijau į prieškambarį. Žodžiai buvo tokie sunkūs, negalėjau jų išstumti. Atsisėdau prie virtuvės stalo. Apie tėvą pasiteirausiu vėliau, pirma reikėjo įtikinti Juditą. Ant stalo stovėjo dėžė su lydytų taukų skardinėmis. Keista sėdėti tiesiog taip, nuleidus rankas. Būtų lengviau šnekėti, jei būčiau galėjęs nors sukioti pieštuką ar tepti pavalkus. Pasitryniau smakro šerius, persibraukiau pirštais pašiauštus plaukus, nevala prie miestietės stalo. Man taip ir lindo galvon visokie niekai, tada neturėjau galvoti apie reikalą.

Tyla slogino, Judita neramiai krutėjo, ir nors jai rūpėjo sužinoti daugiau, ji tylėjo, ėmė tvarkyti jau sutvarkytus virtuvės rykus, kilnojo dėžę su vištienos konservais iš vienos vietos į kitą, sumurmėjo, kad ją atvežė Leonida, atvykusi į turgų parduoti antros tokios dėžės, girdi, vokiečiai siunčia savo šeimoms maisto.

– Už juos gali gauti bet ko. Už dvi skardines gavau dvi poras kojinių. Ir kiaušinių miltelių.

Prasižiojęs liepiau jai nutilti. O juk nežinojau nieko daugiau, kas, mano galva, tiktų atlikti užduotį geriau už Juditą. Suspaudžiau lūpas.

– Tu karščiuoji, Rolandai.

Judita ištiesė man nosinę. Aš jos nepaėmiau. Brinktelėjo virtuvinės spintelės durys ir Judita su termometru priėjo prie manęs, įlašinusi į stiklinę vandens truputį jodo, ir su savo termometru bei stikline nedavė man ramybės. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Judita padėjo termometrą su stikline priešais mane ant stalo ir ėmė traukti iš krepšio medžiagą kompresui, ieškodama Bilroto tvarsliavos iš batisto ir flanelės.

– Tu atrodai pasiligojęs, – tarė ji.