Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Antrąją pagrindinę ašį akivaizdžiai sudarė estų išeivija, didžiąją dalį Partso gautos medžiagos buvo parašę mitriai valdantys plunksną emigrantai. Politinis biuras turbūt nerimavo dėl jų erzėjimo, antitarybinių pasisakymų, tėvynės juodinimo. Ir kadangi tai kėlė rūpesčių Maskvai, buvo imtasi priemonių, atėjo metas atsakomajam smūgiui. Net pats Partsas nebūtų gebėjęs sumanyti geresnės priemonės: taip pasireikšti emigrantų aplinkoje, kad tai Vakarų akyse paverstų juos nepatikimais. Kai estų nacionalistams būdingas fašizmas bus išvilktas dienos švieson, visi tėvynės išdavikai bus grąžinti Tarybų Sąjungai ant padėklo, nes Vakaruose niekas nenori suteikti prieglobsčio fašistams, nusikaltėlius būtina atiduoti teisti. Niekas daugiau neklausys estų išeivijos skundų ir kreipimųsi, niekas nedrįs jų viešai remti, tai bus suprantama kaip fašizmo rėmimas, Estijos egzilinė vyriausybė pavirs fašistinių atmatų slaptąja draugija. Netgi įrodymų nereikėtų, gana pasėti įtarimus. Tiktai užuomina, tik kuždesys.

– Aiškus dalykas, galite iš savo patirties pridėti šį bei tą pikantiško, – pridūrė Porkovas, pranešęs Partsui apie jo naują užduotį. Jie niekuomet anksčiau nesikalbėjo apie Partso praeitį, tačiau Partsas suprato užuominą, nebuvo jokios prasmės slėpti priežasčių, dėl kurių jį išvežė į Sibirą. Dabar tos priežastys virto nuopelnais, kiekvienas Stafanio saloje žengtas žingsnis nešė jam naudą, patvirtindamas jo nuovokumą.

– Be jūsų pagalbos mums nebūtų pavykę taip veiksmingai sunaikinti tų nacionalistinių kenkėjų. Tokių dalykų mes neužmirštame, drauge Partsai, – dėstė Porkovas.

Partsas gurktelėjo. Nors tai sakydamas Porkovas davė suprasti, kad tomis temomis su juo galima laisvai šnekėtis, Partsas ne ypač norėjo pradėti tokios kalbos, nes tai kartu ir kompromitavo jį. Vis dėlto Porkovas pageidavo tęsti temą, ir Partsas lūpų kertelėse išspaudė šypseną.

– Taigi, tarp mudviejų šnekant, galiu pasakyti, kad Valstybiniam saugumo komitetui niekas nesuteikė tikslesnės informacijos apie antitarybinę veiklą Estijoje nei jūs – tie ryšininkai, Anglijos šnipai, banditai miške, adresai… Vertas dėmesio darbas, drauge Partsai! Be jūsų nebūtų buvęs išaiškintas tokio nacio kaip Linasas pabėgimas į Vakarus, nekalbant apie kitus talkinusius estų emigrantams išdavikus, kurių tapatybę jūs padėjote atskleisti.

Partsas pasijuto esąs nuogas. Porkovas kalbėjo su juo apie tuos dalykus tik norėdamas parodyti, kad žino apie pašnekovą viską. Partsas, aišku, nieko kito ir nesitikėjo, tačiau balsiai ištarti faktai buvo jėgos demonstravimas. Pažįstamas metodas. Jis prisivertė nejudinti rankos, nors ji pakilo patikrinti, ar pasas tebėra krūtinės kišenėje. Stovėjo kaip įbestas, žvelgė Porkovui tiesiai į akis ir šypsojosi.

– Dalyvaudamas antifašistinio pasipriešinimo judėjime, turėjau galimybę įsigyventi į estų nacionalistų veiklą, dabar ją puikiai perpratau. Drįstu teigti, kad esu nacionalizmo žinovas.

Jo kūrinį ketino išleisti leidykla „Eesti Raamat“. Porkovas turėjo pasirūpinti, kad reikalai eitų sklandžiai. Jis jau galėjo ruoštis iškilmingai akimirkai – pasirašyti leidybinę sutartį, reikėjo gauti šampano ir užsakyti „Napoleono“ pyragą, o žmonai – gvazdikų. Greičiausiai knyga bus apsčiai verčiama, tikrai apsčiai. Apdovanojimai. Milžiniški tiražai. Per antifašistines iškilmes jis sėdės garbės svečio vietoje.

Jis gali atsisakyti savo priedangos, darbo „Normos“ sargo būdelėje. Avanso ir rudų Kontoros vokelių pragyventi užteks sočiai.

Jo namuose bus įvestos gamtinės dujos.

Negali būti, Partsas neįstengė patikėti savo laime.

Problema tebuvo darbui reikalinga ramybė – namie jos nė kvapo nėra. Draugas Partsas užsiminė apie savo reikmes tyrimo skyriui, bet pažangos nebuvo matyti, o savo žmonai jis negalėjo atskleisti užduoties, nekalbant apie viltį, kad dėl tokios svarbios užduoties žmonos nervų priepuoliai galėtų aprimti. Partsas, grįžęs prie stalo, atsisagstė apykaklę. Telieka imtis darbo, Porkovas jau norėjo pajusti skonį, laukė pirmųjų puslapių, žaidimas nulems tiek daug, visą likusį gyvenimą.

Pagari gatvės rūsio skersvėjis draugą Partsą pasiglemžė dar lauke, likus šimtui metrų iki šarvuotų namo durų. Tą ypatingą skersvėjį jis atminė dar iš jaunystės, tarybų valdžios metų, prieš vokiečiams ateinant. Jis buvo atvykęs ten pat susitikti su savo anuomečiu kolega Ervinu Viksu aptarti tam tikrų dalykų Vidaus reikalų liaudies komisariate, ir Viksas žengė pro duris iš rūsio kaip tik tada, kai Partsas sustojo nusikratyti nuo apsiausto lietaus lašų. Vikso marškinių rankogaliuose buvo žymu kraujo dėmių, ant baltų lentinių grindų batai įspaudė rausvus pėdsakus. Apie esančią rūsyje slėginę kamerą ėjo visokiausių gandų, Partso manymu, baisiausias buvo skersvėjis, rūsyje skersvėjis traukė jau andai, vėjas ten traukė visais laikais, nusinešdamas pasitikėjimą savimi, kuris jį dar lydėjo gatvėje, pakeliui į Pagari namą. Praėjo dešimtmečiai, tačiau Valstybinio vidaus reikalų komiteto pastatas tebedarė vis tokią pat įtaką. Tokio skersvėjo nebuvo niekur kitur, jisai sekė paskui tave į liftą ir viršutinius aukštus, pūtė tiesiog per draugo Porkovo kabineto parketą, versdamas susvyruoti Partso rūpestingai išpuoselėtą savikliovą, kai stojo priešais kapitoną. Partsas juto parketą ir kiekvieną jo rievę net per batų padus. Tarsi jo naujasis apavas būtų buvęs pakeistas jaunystės metų batais, tais, su pakaltais užkulniais, tais, kurių padai buvo taip nudrengti, kad smėlis graužė pirštus.

Porkovas draugiškai nusišypsojo prie savo darbo stalo po didžiųjų vadų portretais, alkūnė ant bylos su kartoniniais viršeliais, kurią jis tyčia užvėrė lėtai, taip lėtai, kad Partsas spėjo pamatyti byloje švystelėjusią savo nuotrauką. Jie valandėlę pasigrožėjo pro Porkovo kabineto langą atsiveriančiu žaviu vaizdu į Lai gatvę, iš čia buvo matyti ir jūra, Porkovui taip pat patiko Olevistės bažnyčios bokštas. Partsas prisimerkė, jis vos ne vos pajėgė atskirti iš Pagari gatvės į Olevistės bokštą nutiestą kabelį. Staiga jam toptelėjo, kaip čia būtų, jeigu ir jisai vieną gražią dieną turėtų tokį kabinetą, savo skyrių, kuriame vaikštinėdamas galėtų jaustis kaip žengiantis valdžios koridoriais, kur žvarbus rūsio skersvėjis pučia kitiems, bet ne jam į sprandą. Jis leistų kontoros darbuotojams važinėti senu tarnų liftu, o pats naudotųsi tik pagrindiniu, jis turėtų visų patalpų, ryšių centro, filmų archyvo ir rūsių raktus. Visi nakties metą birzgiančio teletaipo išspjauti pranešimai priklausytų jam. Visų piliečių gyvenimai. Bet kuris telefono pokalbis. Bet kuris laiškas. Bet kuris judesys. Bet kuris santykis. Bet kuri karjera. Bet kuris gyvenimas.

Skersvėjis sujudino kelnių klešnę, Porkovas kostelėjo. Partsas ištiesė nugarą, atlošė pečius. Kvietimas į šviesos užlietą Porkovo kabinetą – tai pagarbos ženklas, jam reikėjo atitinkamai elgtis, susikaupti. Krištolinė ropinė žvilgėjo paskutiniuose saulėlydžio blyksniuose. Porkovas iš čekiško krištolo įpylė į stikliukus degtinės, įžiebė matinio stiklo lubų šviestuvą ir pasakė esąs labai patenkintas. Partsas gurktelėjo – jie perskaitė jo popierius, Porkovas buvo romiai nusiteikęs, jo pakilių žodžių sukinamas medus akimirką apmiglojo Partsui akis, ir jis pakaitom raudonavo ir lemeno neaiškius žodžius.

Išlenkęs stikliuką, turėjo įsignybti ranką primindamas sau, kad atėjo čia su reikalu. Pakeliui į namus jau ne kartą lyg nejučia praeidavo pro Pernu plento 10-ojo namo fasadą, žvilgtelėdavo į viršutinio aukšto langus, pajutęs trauką užsukti tenai ir parodyti „Glavlito“ darbuotojams, koks pažangus jo rankraštis – jie suvoktų jo prasmę, jo tobulumą. Pasvajoti juk galima, iš tikrųjų jis niekad to nepadarys, niekad nepamatys „Glavlito“ tarnautojų ir neims jų įtikinėti. Užuot tai daręs, turi eiti pasikalbėti į tame pačiame name esančią leidyklą, ir jau gana greitai, jie turi jam sumokėti pinigus, bet viskam savo metas, ko gero, vis dėlto būtų protingiau po kurio laiko priminti apie avansą. Visų pirma reikia įtikti Porkovui, pelnyti jo pasitikėjimą. Nėra reikalo trikdyti puikios draugo kapitono nuotaikos, kad jam nepasirodytų netinkamas Partso prašymas: jis norėtų praplėsti savo tiriamąjį darbą, naudodamasis archyvine medžiaga.