Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Ir jeigu jis sugebės užsitikrinti tolygų žmonos nevilčiai Kontoros pasitenkinimą, kas žino, gal dar išauš diena, kai draugas Partsas be rūpesčio nueis pas fotografą ir paprašys padaryti nuotrauką užsienio pasui, paprastų paprasčiausiai, jis pasakys tai tokiu balsu, tarsi kalbėdamas apie kasdienį dalyką, tarsi jis visuomet būtų buvęs vyjezdnoj 9– padorus tarybinis pilietis, turintis užsienio vizą. Tada, galimas dalykas, kai kurie kolegos ir pažįstami, kurių vardų jis gerai nepamena, ims kaulyti, kad jis atvežtų sekso žurnalų ar bent jau kortų su nuogų moterų atvaizdais. Partso atmintyje šmėstelėjo pūstažandė „Inturisto“ gidė. Moteris neva turėjusi ryšių su Vakarais, ji visad parsiveždavo kokį prie pilvo prilipdytą žurnalą. Toks žaidimas vyko jau seniai, bet gidė po patikros vis grįždavo lyg niekur nieko: juk ir Kontorai reikėjo žurnalų.

Partso knyga dar nebus gatava ateinančių metų iškilmėms, kai bus švenčiamas Talino išvadavimo iš fašistinių užpuolikų dvidešimtmetis, tačiau sukakus dvidešimt penktosioms metinėms draugas Partsas puikuosis tarp kitų kaip žinomas didvyris, gėlėmis apkaišytas rašytojas ir tiesioginis įvykių liudytojas. Galbūt Taline filatelijos parodos lankytojai gėrėsis jo veido bruožais pašto ženkluose ir pirmosios dienos pašto vokuose. Jam nebeteks eikvoti marias laiko palaikant susirašinėjimo draugų tinklą, jam nereikės valandų valandas pleškinti laiškų – nei falsifikuotų, nei tikrų, jokių dezinformuojančių, profilaktinių ar tyrinėjančių nuotaikas laiškų. Repatrijavusių išeivių apdorojimas liktų praeityje. Kontora suprastų, kad jam reikia nuosavo kabineto, o laikraštis „Cross and Cockade“, kaip ir kiti užsienio leidiniai, melstų jo parašyti naujų straipsnių apie tarybinius pilotus. Susirašinėjimą tęstų gal tik su tais adresatais, kurie norėtų pasikeisti mintimis su gerbiamu tarybiniu rašytoju ar šnektelėti apie jo profesiją – tarybinę skraidybą. Fabriko priedanga ir urzgaujantys estų išeiviai liktų praeityje, jau vien todėl, kad jų akyse jis liktų apsidergęs. Jis taptų nauju žmogumi, jis gyventų naują gyvenimą.

Vienintelė problema buvo žmonos nervai. Po šitiekos metų jos nervai galutinai pairo – kaip tik tada, kai ateities gairės buvo aiškios ir Partsas gavo Kontoros palaikymą.

Konspiracinis butas buvo tuščias, neskaitant draugų Porkovo ir Partso, dviejų stalų, magnetofono, poros kėdžių ir be atvangos birbiančio telefono. Pačiam Partsui atėmė žadą: jis laikė rankoje aplanką su Klogos konclagerio sąrašais, ir staiga nustebęs pajuto, kad girdi urkimą. Jau norėjo pasiteirauti draugo kapitono, ar tas neatnešė į butą katės, vis dėlto susiprotėjo nelaidyti liežuvio, nes urkimas sklido iš jo paties. Žali sienų apmušalai taip rėžė akį, kad jis turėjo prisimerkti. Draugas Porkovas linktelėjo į sąrašus ir pasakė, kad čia ne visi. Nors fašistai sprukdami pasiėmė savo archyvus, Valstybiniam saugumo komitetui pavyko surinkti gana daug naudingos informacijos, Ypatingoji komisija nacių nusikaltimams tirti taip pat atliko didelį darbą.

– Daugelio aukų tapatybės, žinoma, nepajėgta nustatyti, ir mes mielai papildytume sąrašą, – tarė Porkovas. – Deja, nemažai žudikų taip pat nepavyko išaiškinti. Tų asmenų net pernelyg daug. Šiuo klausimu tikiuosi jūsų pagalbos. Su tarybine morale nesuderinama, kad nusikaltėliai išvengtų bausmės. Mes ne taip veikiam. Galite pasiimti medžiagą namo.

Klogos aplankas ištisą popietę stovėjo Partsui akyse, kutendamas jam blauzdą per portfelį, padėtą ant sargo būdelės grindų. Jam taip magėjo išimti aplanką, nors kartą užmest į jį akį, tačiau jis nebuvo tikras, kaip reaguos, ką nors ten radęs. Partsas vis tebebuvo sudirgęs, nors spalvos nebeerzino. Vis dėlto saulė niekad nebuvo taip aukštai ir diena tokia skaisti, net būdelės viduje jis laikė pridėjęs ranką prie akių ir stengėsi visą dieną galvoti apie ką nors kita, mėgino elgtis kuo paprasčiau, susitelkti į šiokiadienio smulkmenas – pro vartus išsiliejančią žmonių masę, juosmenis moterų, prisikimšusių apatinukes gėrybių, išsipūtusias vyrų vidines kišenes, jisai bandė stebėti sumaištį, kurią sukėlė inspektorės apsilankymas, kaip inspektorei pasiūlytas konjakas veikiai išmušė ją raudoniu ir kaip ji tuo metu, kai draugija vaikštinėjo po gamyklos kiemą, kvatojo iš juokelių, kuriuos laidė apie ją zujantys vyrukai. Inspektorės patikra gamykloje užsiėmė patys gražiausi darbuotojai. Partsas ramiai priėmė vieną kitą šokoladą, linktelėjo vairuotojui, kuris gabeno pilną dėžę skardos į inspektorės sodą, ir galvojo apie savo žmoną, pažadėjusią nupirkti pieno, nors ir suprato, kad jei nenueis pieno pats, vakare jo šaldytuve lauks tik buteliai su poros centimetrų balkšvomis išrūgomis dugne. Jisai stengėsi galvoti apie viską, išskyrus portfelio turinį, ir kelyje į namus jau ėmė būgštauti, ką jis ras tame aplanke. Jeigu ką nors surastų, kuo tai užsibaigtų? Susinervinęs ir pieno parduotuvėn pamiršo nueiti. Šaldytuve tebuvo virtinė butelių, jų aliuminio folijos dangteliuose žvilgėjo senos datos. Partsas išpylė butelius į plautuvę ir iššveitęs šepečiu sustatė eilėmis – žmona niekuomet neišnešdavo jų į supirkimo punktą – ir, atsirėmęs į dujų baliono rėmą, kvėptelėjęs pilnus plaučius oro ir minutėlę užsimerkęs, atsisėdo. Nebuvo prasmės vėl pykti dėl pieno butelių. Reikėjo susitelkti svarbiausiam dalykui – Klogos sąrašams. Sumojęs vietoje pieno įsipilti grietinės, jis smarkiai tarškindamas šaukštelį įbėrė grietinėn cukraus, šliukštelėjo pirktinio obuolių kompoto ir nužingsniavo į kabinetą. Dabar jis peržiūrės sąrašus, ir jeigu Klogos medžiagoje neras nieko įdomaus, po vieną peržiūrės ir kitų konclagerių sąrašus. Porkovas buvo taip maloniai nusiteikęs, kad gauti bet kokius duomenis atrodė visai įmanoma. Jeigu Partsas neaptiks jam keblių vardų, jis apdoros kitus sąrašus, kad ir kokie jie būtų, išknaisios visus vardus ir ims smulkiau tirti kiekvieną, galėjusį jį pažinoti: ar tas žmogus dar tebėra gyvas ir jeigu yra, kur dabar gyvena.

Draugo Partso nuojauta neapvylė. 1944 metų sąraše jis rado pažįstamą vardą. Tik vardą ir pavardę, nebuvo mirties datos nė įrašo apie perkėlimą į kitą konclagerį ar evakuaciją Vokietijon. Verčiau jau tas vardas būtų priklausęs kam nors kitam. Vis tiek kam. Jisai ieškojo visokiausių galimų vardų, tačiau kaip tik to vardo jis nebūtų norėjęs išvysti, to vardo, kurį minėdamas jauti, lyg liežuvį būtų išpylusios nudegimo pūslės. Vardas, kurio apskritai neturėjo būti tame sąraše.

Pusbrolis pasuko savais keliais vos atėjus vokiečiams, ir Partsas daugiau nieko apie jį negirdėjo, netgi menkiausio gando ar paskalų, net iš mamulės, kuri būtų iškart pranešusi, jei tik būtų ką sužinojusi. Partsas manė, kad Rolandas pabėgo į Vakarus arba mirė prieš ateinant Raudonajai armijai, ir čia dera klausimas: kodėl Rolandas atsidūrė Klogoje, o ne kur nors kitur?! Visų pirma, kodėl Rolando Simsono vardas ir pavardė apskritai atsirado Klogos kalinių sąraše? Partsas atidžiai sklaidė popierius, kartkartėmis vėsindamas burną grietine. Trejetas kalinių minėjo Rolandą vardą, paties Rolando prisipažinimo nebuvo. Vyras, vardu Antis, atminė dieną, kai Rolandas atvyko į Klogą, nes kaip tik tą dieną buvo jo paties gimtadienis ir jis buvo nusprendęs duoti duonos pirmam pasitaikiusiam kaliniui. Rolandas Simsonas buvo ką tik atvežtas ir, prisistatęs aiškia estų kalba, siekė elgtis taip, tartum jie nebūtų buvę konclageryje. Antis norėjo pasiimti jį dirbti savo grupėn, žydų reikalai buvo ne patys geriausi, ir išaiškėjo, kad Rolandas buvęs vertas darbininkas. Partsas sugniaužė kumštį, net nagai odon susmigo, ir prakeikė visas pasaulio šventes. Skausmas ūmai išblaivino galvą. Rolandą įkalino prieš pat vokiečiams pasitraukiant. Greičiausiai jis buvo nužudytas stovykloje ir jo kūnas liko neatpažintas, o jeigu iš stovyklos išsigelbėjo gyvas, gal buvo nušautas miške ar kiek vėliau, nei atėjo Raudonoji armija, bet su kuo jis prieš tai spėjo susitikti? Su kuo kalbėjo? Kiek jam pavyko išbūti miške, kieno draugėje? Kažkur tikriausiai buvo kokia nors Rolando byla, turėjo būti informacija apie jo sušaudymą ar įkalinimą. Partsas krimto pieštuką, kol tas suskilo. Visa tai reikėjo išsiaiškinti.