Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Žmona daugiau nieko neklausinėjo, juk ir pati mėgo saugiai vaikštinėti po saulėlydžio ir suprato, kad dėl šios priežasties buvo geriau įsiminti Partsą esant tikrą estą. Prasti buvo laikai tiems, kurie pasirinko ar kuriuos manė palaikant kitą šalį, ne Estiją, Kontorai savo ruožtu nepatiko tie, kurie palaikė Estiją. Partso laimei, koncentracijos stovyklos iš esmės nudilino jo veido bruožus, ir neįtikėtina, kad jis susidurs su savo senais kolegomis, – greičiausiai jie jau buvo likviduoti. Naujas gyvenimas prasidėjo gerai. Nors miegamasis nei jam, nei jo žmonai nebuvo bendros ramybės ir tylos arba aistrų šaltinis, jie vis dėlto išmoko dalytis lova, savo vėsumu net karštą vasarą išlaikydami gaivias paklodes, mokydamiesi draugiškumo, gal netgi draugystės. Partsas nesiskundė nauja gyvenamąja vieta ir neklausė, kodėl žmona išsikėlė iš Talino. Grįžusiam iš Sibiro žmogui nebuvo prasmės nė svajoti apie ką geresnio, leidimo gyventi sostinėje jis nebūtų gavęs. Reikėjo paprasčiausiai tyliai tūnoti, leisti laikui dar labiau apdoroti skruostus, leisti akinių antnosiui išgraužti dar gilesnį rantą tarp akių, sukurti naują veidą. Jis neketino vėl daryti klaidų.

Partsas jau kurį laiką gyveno Valgoje visiškoje ramybėje ir tyloje, tačiau kartą, kai kulniavo namo, jam į draugiją pasisiūlė kažkoks nepažįstamas žmogus. Partsas iškart susizgribo, kur šuo pakastas. Instrukcijos buvo aiškios: jis privalėjo susipažinti su tais kombinato darbuotojais, kurie pargrįžo iš Sibiro į Estiją, ir pranešti organams, kokios buvo išvežtųjų į Sibirą nuotaikos ir antitarybiniai jausmai, įvertinti, ar jie pajėgtų surengti sabotažą, taip pat stebėti žmonių reakciją į gaunamus iš užsienio laiškus. Jam ganėtinai pasisekė, jis buvo palaikytas tinkamu pradėti susirašinėjimą vieno pas jį praleidusio vakarą vyriškio vardu. Partsas suprato, kad apie jo gebėjimą padirbinėti raštą Kontora jau žinojo. Vėliau išgirdo, kad Saugumo komiteto grafikos ir braižo specialistai jam tiesiog pavydėjo.

Dėl savo sumanumo draugas Partsas toliau dirbo su emigrantais. Siekdamas pasitikėjimo, jis triūsinėjo apie savo fotografijas, uždėjo jose neva iš Laidonerio gautą lakūno ženklą ir sumaniai aprašė, kaip generolas Laidoneris pats suteikė jam tą garbę. Kontora liko patenkinta Partso kalbiniais gebėjimais ir tiksliai sudarytu sakinių repertuaru. Partsas mokėjo vengti nereikalingo šiurkštumo, neėmė koneveikti tarybinės sistemos, nes tik patys naiviausi Vakarų kvailiai tikėjo, kad laiškai, persunkti tėvynei ar šiaip visuomenės pusiausvyrai kenkiančių nuomonių, gali sklandyti per sieną be pašto kontrolės arba Kontoros palaiminimo.

Jau po poros savaičių jam pavyko gauti atsakymą į vieną savo laišką, kuris buvo surašytas pagal nurodymus ir išsiųstas Vilemui į Stokholmą. Juodu tuo pačiu metu mokėsi Tartu, ir Vilemas apsidžiaugė, gavęs žinutę iš tėvynės. Kontora užvedė personalinę Vilemo bylą, pašto kontrolės skyrius pagreitino Vilemo motinos laiškų judėjimą į Švediją, ir jau po mėnesio skyriaus pasiųstas Partsas maršrutiniu automobiliu lėkė į Tartu, kad galėtų parengti Vilemo motiną stebintį tarpininką. Per du mėnesius Partsas sukaupė užtektinai duomenų apie tai, kad Vilemas priklausė amerikiečių šnipinėjimo grupei, ir gavo premiją – leidimą kartu su žmona sugrįžt į Taliną. Jis įsidarbino „Normoje“, žmona nuėjo budėti į geležinkelio stotį ir tolimųjų reisų traukinių perone jai buvo skirta asmeninė kėdė. Pagaliau jie turėjo vietos antrai sofai, žmona kiekvieną vakarą paklodavo jam svetainėje. Tačiau po visų laimėjimų jis nesugebėjo nuvesti savo žmonos blaivios pas Porkovą pavakaroti. Jie negalės nueiti. Jie niekuomet negalės ten nueiti. Porkovo vakarienei patiekto didžiojo eršketo jis neparagaus.

Vėsiai ramaus bendro gyvenimo lūžis įvyko prieš dvejus metus, kai prasidėjo Aino Ervino Merės teismo procesas. Partsą, kaip fašistinio maro sukelto siaubo stebėtoją, pakvietė į liudytojų suolą, kur jis puikiai įvykdė savo užduotį: visų pirma uoliai išėjo liudytojams surengtus mokymus Maniežo gatvėje, o paskui išmaniai pasisakė teismo procese, pasmerkė kaltininkus, meistriškai panaudodamas naujus įgūdžius, tačiau kartu buvo patenkintas, kad Anglija atsisakė išduoti Merę Tarybų Sąjungai, – susitikimas su majoru akis į akį būtų buvęs gana keblus. Partso pasakojimo poveikį sustiprino transliacija radijo bangomis, apie Klogos baisybių liudininką plačiai rašė, netgi buvo nuvedę jį į vaikų darželį, ten jis buvo užverstas gėlėmis, blykstės žybčiojo ir radijo laidoje apie susitikimą vaikų darželyje buvo girdėti, kaip darbuotojos verkė, o vaikai dainavo.

Kontora buvo patenkinta, žmona – ne. Įvyko radikalus pokytis: moteriškė ėmė praleidinėti darbą, tapetai pradviso pagirių smarve, seniau nuolatos puoselėjama išvaizda nyko garbana po garbanos, oda pilkėjo taip pat sparčiai, kaip moterų šukuosenos po bombardavimų, kai plaukų spalva tapdavo peleninė. Partso ausis dar pasiekė gandas, neva geležinkelio stotyje nuo žmonos irgi trenkdavo degtine, tarpais ji net nuvirsdavo nuo budėtojo kėdės. Geresnėmis dienomis ji galėdavo smarkiai kibt į namų ruošą, kaip šiandienos skalbimas, tačiau po pirmo stikliuko pamiršdavo atsuktą čiaupą arba užsklęstą dūmtraukį, arba vonioje palikdavo vandenį bėgti per kraštą. Pastaruoju metu Partsas keliskart per dieną tikrino dūmtraukius ir be paliovos uodė orą dėl galimo dujų nuotėkio.

Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo procesai dar labiau paakino žmoną, ir seniau tik kartkartėm pasitaikantys trypčiojimai pirmyn ir atgal virto įprastu naktiniu užsiėmimu. Partsas gerai atminė, kaip jis atsitiktinai užtiko žmoną, skaitančią Ervino Martinsono knygą apie Linaso ir Vikso teismo procesus, drebančiomis rankomis, iš lūpų kertės tįsojo tamsus nuo cigaretės seilių dryžis. Nuo kiekvieno dirglaus atsidūsėjimo lūpų kertelėje iškildavo burbulas. Partsas, pačiupęs iš žmonos knygą, užrakino kabineto spintoje. Žmonos balsas buvo kupinas siaubo: ar vyras esąs tikras, kad kitame teismo procese jis nesėdės anų vietoje, iš kur jis žinąs, kuo visa tai baigsis, kas gi jų laukia toliau.

Kai žmonai pasimaišė protas dėl Aino Ervino Merės atvejo, Partsas reagavo priešingai. Nuo teismo proceso Karininkų namuose prasidėjo naujas laikotarpis, ir Partsas stvėrėsi nukritusios glėbin galimybės – viską reikėjo paversti savo nauda. Saugiai ateičiai užtikrinti gana ir paprasčiausio liudytojo karjeros, hitlerinio sadizmo stebėtojo ir aukos vaidmens. Galimas daiktas, kad jį pakvies ir į kitus teismo procesus, netgi užsienyje, juk jis yra reikalingas. Kodėl žmona negalėjo to suprasti?

Knyga tiesiog praturtins gyvenimą nauja plotme, suteiks didesnių galimybių. Geriausiu atveju ji leis prieiti prie duomenų, kurių tinkamas naudojimas užtikrintų jiems vertą gyvenimą, poilsį prie Juodosios jūros, apsipirkimą specialiosiose parduotuvėse.

Po Karlo Linaso ir Ervino Vikso atvejų vyks aibė panašių procesų, Partsas buvo įsitikinęs. Jų jau buvo gana daug ir teismo bylos jau prasidėjo visur – Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Bulgarijoje. Linaso teismo proceso pirminiams nesklandumams priskirtinos nesėkmės daugiau nesikartos. Žurnalo „Socialističeskaja Zakonnost“ naujienas apie Linaso ir jo kompanionų teismo išvadas paskelbė jau 1961 metų pabaigoje, nors pats procesas turėjo vykti tik kitąmet. Partsui tai kėlė juoką, bet jis stengdavosi sulaikyti šypseną, kai apie tą dalyką kalbėdavo draugijoj. Taigi Kontora darė akivaizdžius pažangos žingsnius, nuolat kūrė naujus darbo metodus, sparčiai vystėsi technologijos skyrius ir agentų aparatas vis augo. Šia tema reikėjo naujų knygų. Partsui pasisekė, greičiausiai jam atsivėrė galimybė tą akimirką, kai Kontoros veikloje įvyko reikšmingas persilaužimas.