Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Žiūrėsim, ką šiuo klausimu galima padaryti. O ar sklinda gandai ir apie Didžiąją Suomiją?

– Beveik ne. Dėl to dalyko aš nesirūpinčiau.

Susitikimas baigėsi. Edgaras pakilo ir vėl pajuto odekolono dvelktelėjimą.

– Aš parekomendavau jus vienam savo kolegai. Tikslesnes detales sužinosite vėliau. Jam reikia patikimos padėties apžvalgos, atskleidžiant vietines pažiūras. Galite laisvai išsakyti jam savo nuomonę, pone Fiurstai.

Iš centrinės būstinės vyras išėjo apimtas palengvėjimo ir kupinas vilčių. Edgarą vertė šypsotis tai, kokią neviltį jam varė saugumo policijos kampanijai skirtas traukinys: langų rėmai šiepėsi, dalis vagonų uždangstyta beržų šakomis. Perone Edgaras keikė save, kad tinkamu laiku nesistengė patekti į policijos gretas, kad nenuėjo su kitais, o nusekė paskui Rolandą. Jis irgi turėjo būti grįžtančiųjų namo šaunuolių gretose, geležinkelio stotyje klausytis pačių aukščiausių vokiečių saugumo policijos atstovų, SS oberšturmfiurerio Šterco ir SS oberšturmfiurerio Kerlio draugiškų žodžių, ir direktoriaus Angeluso prakilnios kalbos.

Nerimu kunkuliuojantį rūpestį kėlė ir tai, kad Stafanio saloje apmokyti vyrai buvo priskirti Suomijos savanoriams. Draudimas apdovanoti Geležiniu kryžiumi kaip užkariautų Rytų srities tautų atstovams jiems nebuvo taikomas – vaikinai buvo taip vertinami, kad buvo siūloma nepaisant instrukcijos kiekvienam jų leisti gauti savo Riterio kryžių. Ir jie jį gavo. Pavydas graužė lyg rūgštis, kai Edgaras sužinojo, kad estai su Riterio kryžiumi buvo įleidžiami net į vokiečiams skirtus restoranus. Jeigu jis nebūtų nuėjęs su Rolandu, ir pats dabar būtų turėjęs kryžių po kaklu. Vis dėlto žaidimas dar nepraloštas, ką tik įvykęs susitikimas tai patvirtino. Galbūt vieną dieną ir jo nuotraukas pardavinės visame Trečiajame reiche ar bent jau Ostlande, ir vaikai maišys klijus iš krakmolo, norėdami įklijuoti jo atvaizdą savo sąsiuviniuose. Viskas įmanoma. Po to nemalonaus nutikimo, kai Rolandas išvijo jį iš Leonidos namelio miške, jis nebematė savo pusbrolio ir visai nesijaudino dėl nutrūkusių santykių. Rolando nulemta apgailėtina karjeros prastova išsisprendė lyg savaime, ir viskas buvo jau praeityje: bergždžias laukimas pirtyje, nepagrįsti priekabiavimai dėl Rozalijos, tikriausia beprotybė, šviečianti pusbrolio žvilgsnyje, ir tai, kaip Rolandas jį kietasprandiškai kvotė dėl žmonos. Jo santuoka ne Rolando reikalas.

Nors Helmutas įkalbinėjo Juditą spalio penktą dieną pasilikti namie ir perspėjo ją dėl gresiančio pasikėsinimo, Gerda atėjusi išsiviliojo draugę kartu išlydėti legionierių. Tuščia to pasikėsinimo, vaikinams turi likti gražus prisiminimas iš Estijos, kai jie iškeliaus kariauti.

– Ne vien verkiančios motinos! Mūsų pareiga eiti į stotį! – sušuko Gerda, priekaištingai stebėdama Juditos gražinimosi procedūrą. Ji buvo kruopščiai padariusi tikslų mišinį – du trečdaliai vandenilio peroksido ir vienas trečdalis saldymedžio degtinės – ir ėmė vatos gumulėliu jį tapnoti į plaukus. Gerdos manymu, ji būtų turėjusi patikėti kirpėjai nušviesinti plaukus, rezultatas būtų buvęs kur kas geresnis.

– Prisipažink, kad vis dėlto tu pasigražinai dėl vaikinų. Betgi neprivalai visko daryti pati. Kartais man atrodo, jog tu to gerai nesuvoki, – kalbėjo Gerda. – Žiūrėk, kad šis kartas būtų paskutinis! Girdėjau, esą kai kas vaikinams sudėjo maisto į kelionę, o aš pamaniau, kad gana ir lakuotų nagų.

Judita juokėsi. Ji negalėjo atsispirti Gerdai, ir ryte jiedvi vos spėjo nubėgti priešais Gustavo Adolfo gimnaziją pasižiūrėti į eiseną, traukiančią Rotušės aikštėn. Kiemas ir visas kelias buvo nukloti gėlėmis, žmonės žygiavo paskui orkestrą, minia augo. Priešais legionierius siuvo merginos tautiniais drabužiais ir segė vyrams prie krūtinės tėvynės gėles. Žmonės uoliai mojavo estiškomis vėliavomis, vokiškos vėliavos tingiai karojo. Kažkas nuėjęs sukomandavo jų nešėjams, pirštai stipriau susigniaužė, vėliavos pakilo. Rotušės aikštė kirbėjo ir erzėjo, būrys vaikėzų užgniaužę kvapą spoksojo į savanorių eiles, žvalią eigastį ir sulaižytas galvas. Gerda nusitempė Juditą kartu, minios proveržis vos neparvertė jų, SA obergrupenfiurerio Licmano pasirodymą joms pavyko labiau išgirsti, nei pamatyti. Judita pasistiebė, už Licmano sproginosi Hjalmaras Mejė, o ar ten nebuvo pats saugumo policijos komandoras Zandbergeris, balta apykaklė ant krūtinės išdrikusi kaip žuvėdros sparnai, o gal ir SS oberfiureris Meleris. Gerda ėmė mojuoti laisva ranka. Apie Licmaną ten ir šen puldinėjo fotografai, ieškodami geresnio optinio kampo ir mėtydami ant grindinio sudegusias blykstes, gautas laisvai naudoti. Aikštė pražydo vėliavomis, balta, mėlyna, juoda, raudona, sambrūzdis kvaršino galvą. Judita nusileido ant kulnų ir nubraukė nuo akių ką tik išbalintas garbanas, ant smilkinių plaukai vėl susigarbiniavo. Tarp išvykstančiųjų nebuvo nė vieno jos pažįstamo, netgi Gerdos giminaičių, tad ką jos čia veikia? Gerda sakė, kad joms reikia patirti tą akimirką, kai estai galės kovoti už savo laisvę: „Galų gale savas legionas, Judita, ar supranti, ar tu supranti, kaip ilgai mes to laukėm, Estijos likimas priklausys nuo to, koks bus pačių estų indėlis į kovą prieš bolševizmą, Judita, ar tu supranti!?“

Judita pakėlė ranką, kurion Gerda buvo įbrukusi mažą mėlyną, juodą ir baltą vėliavėlę, šūksmai paūmėjo ir čia Juditą lenkė jų dingstis: tai papulkininkis Erikas Hurmė, ant jo krūtinės su Suomijos žiemos karo apdovanojimais konkuruojantis Geležinis kryžius. Judita jau žinojo, ką kitą dieną skaitys laikraštyje. Bus aprašyti tvirti legionierių žingsniai ir atėjusių jų tėvų pasididžiavimas, bus ne kartą paminėta Estijos trispalvė, bet tiktai kartu su Vokietijos vėliava, ir galbūt šalia bus nuotrauka su Licmano jusliai tirtančia erelio nosim ir kaip jis spaudžia papulkininkiui Hurmei ranką. Judita žinojo, kad Helmutas gauna pranešimų apie tautos nuotaikas ir, pasak jų, pasipiktinimą kėlė tai, kad šauktiniai privalėjo pasirašyti popierių, esą jie eina tarnauti savo noru. Raportuose buvo rodomas susirūpinimas dėl tokių nuomonių plitimo, taip pat todėl, kad daugelis šauktinių vengė karinės prievolės. Judita žvelgė į tikruosius savanorius ir Gerdos užsidegimą ir staiga tolėliau pamatė pažįstamą profilį. Vyras pradingo minioje, Judita užsidengė ranka burną. Tamsi galva jau šmėstelėjo dar toliau, vyras atsigręžė – Judita suklydo, juslės iškrėtė jai kitą pokštą, tačiau pažįstama galva vėl sušmėžavo, vos per metrą nuo vyro, per kurį Judita apsipažino. Juditos žvilgsnis šukavo minią, tačiau bergždžiai, ji mėgino pereiti aikštę, tai buvo neįmanoma. Gal jai tik pasivaideno. Galbūt ji regėjo velionį, velioniai tris mėnesius gali atsisveikinti su visais gyvaisiais. Spūstis buvo tokia stipri, kad Judita turėjo laikytis Gerdos, reikėjo iki galo išklausyti kalbas, nors ją apėmė silpnumas, ir ji turėjo giedoti Vokietijos himną, tada sekti Gerdai iš paskos Harju bei Tompuiestės gatvėmis į geležinkelio stotį. Kažkur tenai buvo Helmutas, sekantis bolševikų sabotažininkus, margai apsitaisę legionieriai jau stovėjo išsirikiavę perone. Veltui Juditos žvilgsnis ieškojo Rolando ar panašaus į Rolandą vyro.

– Ant vagonų užrašas „Pergalė arba mirtis“, – Gerda šūktelėjo jai, ką mato.

Tuomet tai prasidėjo: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind , ir traukinys ėmė judėti, tačiau daina nesiliovė skambėjusi. Ašaros ant Juditos skruostų, regis, ją smaugė.