Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Ar tu jam nepasakojai apie mūsų veiksmus?

Richardas atrodė įsižeidęs.

– Žinoma, ne.

Aš tikėjau Richardu, tačiau nepamiršau, koks sumanus buvo Edgaras.

– Ar jis daro ką daugiau, be raportų tauškinimo Berlynui?

– Nežinau. Jis gerai sutaria su vokiečių karininkais, kalba vokiškai kaip vokietis. Visai kaip tikras arijas.

Mintimis vėl prakeikiau tą mėginimą pasikėsinti į Rozenbergą. Dabar prasidėjo rimti reikalai, o aš turėjau bėgti kaip koks šunpalaikis. Skaičiau toliau. Vokiečiai buvo patenkinti, kad taip greitai pavyko sutelkti policijos pajėgas, nors per Sovietų Sąjungos vasaros operacijas buvo sunaikinta visa Estijos policija. Rusų operacijos buvo laikomos naudingomis, nes jos suminkštino estus, niekas nenorėjo matyti į etapinius lagerius riedančių sunkvežimių, ką ir kalbėti apie sausakimšus traukinio vagonus. Niekas nenorėjo atsidurti tuose vagonuose.

– Tačiau kodėl vokiečiai prilygina estus žydams? Ar vokiečiai ketina Vokietijoje vykdyti kažką panašaus į trėmimus? – paklausiau. – O čionai? Ar vokiečiai jau buvo padarę žydams kai ką, kaip rusai mums? Katrie mokosi iš katrų? Kokių velnių jie prasimanė?

– Blogų dalykų, – sušnibždėjo paštininkė. Prisiminiau, kad mergina turėjo jaunikį, tas jaunikis buvo žydas. Alfonsas slapstėsi pas žydus, pabėgusius čia iš Vokietijos, bet kai dalis žydų vokiečiams artėjant perbėgo į Sovietų Sąjungą, jis atsisakė bėgti. Alfonso tėvas buvo tremtinys, jaunuolis neturėjo jokių iliuzijų, susijusių su Sovietų Sąjunga. Klausiamai pažvelgiau į paštininkę.

– Mus visus išžudys.

Merginos žodžiai skambėjo trapiai ir užtikrintai. Man ėmė svaigti galva. Akyse švytėjo Edgaro šypsena.

Edgaro neėmė miegas. Atsikėlęs išmaišė vandenyje cukraus ir išlenkė stiklinę vienu mauku. Ryte saugumo policijos centrinėje būstinėje susitiks su SS unteršturmfiureriu Menceliu, Mencelis norėjo išgirsti į Taliną perkelto Edgaro samprotavimus, tad būtina padaryti gerą įspūdį. Edgaras jaudinosi. Mencelio vizitas Taline vyko kaip tik tinkamu laiku: Vokietijoje baigėsi estų saugumo kampanijos mokymai ir jos dalyviams Taline buvo surengtos iškilmingos sutiktuvės, kurios atėmė Edgarui dvasios ramybę, išvagojo kaktą rūpesčio raukšlėmis. Jeigu šalis bus pilna Vokietijoje parengtų specialistų, šie gali imtis veiksmų greičiau už jį, ir neįmanoma užtikrinti, kad jo informacija bus naudojama svarbesnėms operacijoms, ir ar kas nors ją apskritai atsimins?

Edgaras dar kartą pasitikrino kostiumą, ką tik įsigytą, solidaus kirpimo. Šepečiavo jį vakare du kartus. Ankstesnio kostiumo savininko kairysis petys buvo žemesnis už dešinįjį, todėl teko išplėšti vatą iš petelio, vis dėlto pečiai nebuvo tolygūs. Tačiau vis tiek turėjo vilktis šį, senasis kostiumas buvo visas suadytas. Jeigu susitikimas su Menceliu pavyks, turbūt galėtų nunešti kostiumą geresniam siuvėjui arba paieškoti juodajame turguje audeklo naujam kostiumui su dvieiliu švarku.

SS unteršturmfiureris Mencelis pradėjo susitikimą padėkos žodžiais: iš Edgaro gauta informacija pasitvirtino, priešingai nei daugelio kitų, jo raportai buvo sudaryti itin patikimai. Edgaras giliai įkvėpė, palengvėjimas leido atsipalaiduoti, ir čia jam į nosį tvokstelėjo odekolono kvapas. Ketindamas padaryti kuo geresnį įspūdį, ryte ant naujo kostiumo netyčiom išliejo visą buteliuką odekolono. Tapnojo drėgnu rankšluosčiu be jokios naudos, o išvėdinti neužteko laiko. Kad odekolono debesys neužtvindytų viso skyriaus, jis stengėsi kuo mažiau judėti, pirmiausia šiek tiek patraukęs savo kėdę toliau nuo vokiečio. Kadangi Mencelis nerodė pastebėjęs kažką ypatinga, jis padrąsėjo. Galbūt Mencelis paprasčiausiai buvo subtilus, kaip dera germanui, o gal jam pačiam kvapas atrodė stipresnis, nei buvo iš tikrųjų, galbūt tik jo nervai šėliojo.

– Kokie jūsų įspūdžiai apie B4 skyrių, pone Fiurstai? Laisvai klokit, ką manote, – skatino Mencelis.

– Galvosūkį kelia daugybiniai apmaudūs atvejai, kuomet vietos informatoriai skundžia vieni kitus, pone SS unteršturmfiureri. Bet ką apšaukia bolševiku, slaptas komunistų irštvas mato ten, kur jų nėra, apie vieną ir tą patį sabotažą galima gauti net trejetą skirtingų versijų. Motyvai greičiausiai yra grynas pavydas, pagieža ir troškimas atkeršyti, visa tai, kuo gali vadovautis niekingi žmonės, – kalbėjo Edgaras. – Sykį net atėjo skundas dėl mūsų referentūros naudojamo buto. Kadangi tokie atvejai didina darbo apimtį, sunku susitelkti į dalykus, kurie yra artimesni mūsų interesams. Sakyčiau, tai labai neefektyvu.

Mencelis įdėmiai klausėsi, palinkęs į priekį, Edgarui liovėsi niežėti padus, savikliova vožtelėjo jam per galvą taip netikėtai, kaip pirmiau odekolono buteliukas nukrito ant kostiumo, ir tas savikliovos dvelksmas buvo toks pat stiprus kaip odekolono, tik gerąja prasme, pečių siūlės ant jo sprando nugulė lygiai taip, tartum kostiumas būtų siūtas tik jam, dalyko išmanymas ištiesino nugarą.

– Padėtį iš tiesų būtina pradėti kontroliuoti, antraip mes gerokai apsijuoksime. Vokietija taip nepratusi. Vokietijos negalima išnaudoti! – šūktelėjo Mencelis, kai Edgaras užbaigė savo ataskaitą, ir pridūrė: – Gal konjako? Jis iš Latvijos, su keistu žibalo prieskoniu, nepeikite. Antra, mums kelia didelį rūpestį tai, kodėl taip mažai estų pasisiūlė savanoriais į mūsų ginkluotąsias pajėgas. Tikėjomės kur kas didesnio entuziazmo.

Mencelis pabrėžė nelaukiąs korektiško atsakymo, jis norėjo išgirsti tiesą. Edgaras sukiojo savo stikle konjaką, judindamas vien riešą ir įdėmiai stebėdamas verpetą. Kambaryje įsivyravo nesmagus odekolono dvelksmas, kai Edgaras paėmė ištiestą stiklą, ir savikliovoje radosi spragų. Kalbėdamas jis neturėjo kada kreipti dėmesio į kvapą, jam padėjo drąsinanti Mencelio laikysena. O gal jam tik taip atrodė. Jis dvejojo. Reikėjo teisingai mesti savo kortas, jis paprasčiausiai nežinojo, kurios kortos buvo tinkamos, kurios – ne. Kai B4 persikraustė į Tenismeję, į tą patį kvartalą, kur buvo įsikūrusi Vokiečių saugumo policija, eidamas į centrinę būstinę jis turėjo pagiežingai stebėti, kaip kiti sulig kiekviena užduotimi kilo karjeros laiptais, priėmę naujus iššūkius skubėdavo pro duris paradine uniforma su vis aukštesniu laipsniu, o jis tuo metu perniek eikvojo savo gebėjimus piktavalėms ir kvailoms senėms, skleidžiančioms paskalas, bei jų skundams.

Edgaras susiėmė.

– Pone SS unteršturmfiureri, tarp žmonių sklinda gandai, neva po karo estai bus iškelti už Peipaus ežero arba Karelijon. Tokios kalbos kelia žmonėms dvejonių, ar Vokietijos armija estams tikrai yra geriausias pasirinkimas. Birželio trėmimai padarė estus jautrius viskam, kas yra susiję su grėsme palikti savo namus ir žemę.

Mencelis pakėlė antakius ir atsistojo. Pečiai buvo įsitempę, konjakas virpčiojo stikle, galionai tirtėjo.

– Tai visiškai konfidencialu. Galimas daiktas, perkraustymas palies Baltijos žydus, galbūt pajūrio zonoje gyvenančius švedus, tačiau estų – nieku gyvu. Ar dėkingumas estams yra visai nesuprantama sąvoka?

– Esu tvirtai įsitikinęs, kad minint reicho indėlį į Estijos vadavimą estų dėkingumas yra beribis. Apskritai čia vyrauja labai ramios nuotaikos, ir, neskaitant pavienių bolševikų, niekas neketina išsprogdinti vermachto automobilių ar panašiai. Tik maisto stygius verčia žmones rimtai susirūpinti. Jeigu vyrai galėtų nešioti Estijos spalvas, būtų galima tikėtis didesnio savanorių skaičiaus.