Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Daktaras Veskis yra Dorpato universiteto filologas. Kalbama, kad jis sudarinėja tikslų rytinių sričių žemėlapį. O žemėlapis reikalingas, nes estus ketinama perkelti Rusijon. Sako, esą jo žemėlapyje visi rusų kaimai jau pervadinti estiškai.

Edgaras girdėjo savo balsą ir suprato, kad šneka protingai, tačiau tai buvo tik mintyse išmėginto pokalbio nuotrupos, tad nebuvo tikras, ar sugebėtų atsakyti į klausimus, nukrypstančius nuo pasirinkto maršruto. Edgaro žvilgsnis pataikydavo tiesiai į Geležinį kryžių, ir jis ne kartą prisiversdavo nusukti akis kitur.

– Nejaugi? Tai itin netikėta, bet nėra visiškai nesuprantama. Iš kur sklinda tie gandai ir kas juos platina? Galiu jus patikinti, kad tokie planai neatitinka reicho interesų.

– Žinoma, ne, pone SS hauptšturmfiureri!

– Jūs išmanote šios šalies aplinką daug geriau už kitus, pone Fiurstai. Daug geriau. Bendras vaizdas, jūs matote bendrą vaizdą.

Hauptšturmfiurerio Herco veide vėl plastelėjo šypsena. Edgaras sutriko, pakėlė ranką prie skruosto, kurį užkliudė šypsena.

– O antivokiška veikla?

– Iš tiesų tokios nėra.

– Esu skaitęs jūsų parašytus raportus. Jie yra puikūs, padėkos žodžių gavom net iš Berlyno. Aš esu įsitikinęs, kad jūs visapusiškai tinkate naujai užduočiai. Pageidaučiau, kad tęstumėte savo darbą B grupėje, Abteilung B4 , tačiau vykdydamas kiek kitokias užduotis. Ko gero, jūs niekad nebuvote asmeniškai susitikęs su grupenleiteriu Ainu Ervinu Mere, tiesa? Tam tikru metu būtinai su juo susitiksite, jis raportuoja tiesiogiai man, pagrindinė jūsų užduotis – pranešinėti man apie Abteilunge vyraujančias nuotaikas ir galimas vidaus grėsmes. Mus pasiekė informacija, kad pogrindinėms organizacijoms pavyko prastumti slaptąjį agentą į net labai patikimus organus, ir aš noriu žinoti, kokia yra B grupės būklė.

Kai Edgaras išėjo iš restorano į gatvę, tuščiomis išlenkti stikliukai ėmė skverbtis lauk. Jis nuskubėjo už kampo, surado tarpuvartę ir luktelėjo, kol jam palengvės. Šįkart odekolonas nekėlė rūpesčių – Edgaras susiprotėjo laikyti buteliuką toliau nuo drabužių, – bet prieš susitikimą būtų buvę protingiau užkąsti. Jis suprato, kad persistengia, kiekvieną susitikimą trikdė kokia nors kliautis: varanti lengvintis degtinė arba odekolonas. Vis dėlto dabar galvojo ne apie tai – apie vyrą, sėdėjusį priešais jį. Tą akimirką, kai jų kojos po stalu nejučia susilietė, Edgaras nusprendė, kad SS hauptšturmfiureriui Hercui taps nepamainomas. Hercas juo pasikliovė, ir netrukus juodu vėl susitiks.

Kai opelis paliko Taliną už nugaros, Judita pamėgino niūniuoti „Das macht die Berliner Luft“ 13, tačiau Helmutas tik stebeilijo pro langą, viena ranka atsainiai apsivijęs Juditos pečius, kita viršum sprigtu atvertos peleninės stingiai laikydamas cigaretę, o ne jos kojinės kraštą. Juditos balsas nuslopo. Ir šįkart jie kartu nedainuos žvalinančio maršo, neskardens linksmų dainelių, kaip seniau dažnai darydavo, Helmutas neišsiims mažutėlaičio estų ir vokiečių pasikalbėjimų žodynėlio, iš kurio Judita kelionėje mokydavo Helmutą naudingų posakių ir kurio viršelyje abiem kalbom buvo išspausdinti Marijos Under posmai; Helmutas nebekužda jai į ausį „lūpos tavosios lūpose mano“. Pro šalį šmėsčiojančių elektros stulpų laidus pakeitė spygliuota viela. Helmutas, nuleidęs langą, išmetė cigaretę pavėjui ir atgręžė veidą į oro srautą, tartum opelyje nepakaktų deguonies. Judita jautė šalia sėdinčio Helmuto įtampą, vyras tolydžio į ją žvilgčiojo, pernelyg dažnai, tarsi darydamas tai sąmoningai, tik tam, kad Judita nepastebėtų raukšlės jo kaktoje.

Jau kuris laikas naftos bendrovės „Baltische Öl“ vyrai slapčiomis lankėsi Rožinio gatvėje ir pro durų plyšį miegamajame Juditos ausis pasiekdavo dirglūs žodžiai: „Svarbiausia karinė ir ekonominė Vokietijos užduotis buvusiose Baltijos valstybėse – tai skalūno panaudojimas, dėl to aukščiausioji reicho valdžia neketina derėtis.“ Todėl „Opel Olympia“ dabar lėkė Vaivaros ir naftos produktų galimybių link, veždamas susirūpinusią Juditą. Galbūt tai nulėmė Stalingradas. Nuolatinis traukimasis Rytų fronte. Tarp Helmuto draugų įsėlino įtampa, ir Judita net nesistengė galvoti, ką tai galėtų reikšti. Ji nustumdavo tas mintis šalin, vis nustumdavo, stengdamasi palaikyti gerą nuotaiką, kai Helmutas atsidusdavo, esą karininkai tampa atsargų tiekėjų marionetėmis.

Iš pradžių Judita manė esant gerą ženklą, kad darbininkams buvo pastatyti būstai ir sutvarkyti besitraukiančių bolševikų nuniokoti gamybiniai statiniai. Vokiečiai nebūtų dėję tiek lėšų į vietinę pramonę, nebūdami tikri, kad bolševikai daugiau čia nebeateis, tiesa? Tai kodėl gi Helmutas toks susirūpinęs? Naujienose knibždėjo propaganda. Gerda būtų pasakiusi, kad politika ne moterims, į ją neverta veltis. Gerda buvo teisi. Aitrus teršalų dvokas vertė tvinkčioti smilkinius, viskas buvo pernelyg sudėtinga, Judita nesuvokė ir krimtosi, kad aistroms teks trauktis prieš prasiskverbiančias į miegamąjį karines problemas.

Atvykusi į vietą Judita stebėjo, kaip Helmutas skuba aptarti reikalų su svarbiais žmonėmis, kaukšėjo užkulniai ir aidėjo pasveikinimai, ir Judita nuėjo ieškoti akmens, tinkamo galbūt paskutinėms šios vasaros saulės maudynėms. Ji užsidėjo tamsius akinius, nusiavė batelius ir nusivyniojo kojines, pakėlė sijono kraštą, ne per aukštai, atsižvelgdama į padorumą ir orą. Vėsus vėjas jau dvelkė rudeniu, ji ir šiaip drebėjo, bet ne tiek, kad iš rankinuko turėtų išsitraukti pervitino 14. Pradėjo jį nešiotis po vasario bombardavimo. Ėjo kalbos, kad armija nori atsikratyti savųjų pervitino atsargų, ir Helmutas gavo jo kelias dėžes. Helmutas buvo teisus, pervitinas gelbėjo. Nuo jo slogutis tirpo kaip sniegas apie bombas; Judita prisiminė nebūdingą vasariui juodą žemę, kolonas keliuose, perkrautas roges, paliekančias miestą, ir tai, kaip vakarą prieš bombardavimą ji pirmą kartą gatvėje pamatė girtą vokiečių kareivį. Judita spragtelėjusi atidarė rankinuką. Griuvėsių jau nepastebėdavo, žvilgsnis nuslysdavo nuo jų kaip nuo dulkių ant baldų. Viskas nuslopo, išskyrus mintį apie vyrą. Saulėje skaisčiai sužvilgę raudoni kojų nagai vėl jai priminė vyro priekaištus, girdi, anytai nebūtų patikę lakuoti nagai. Jie dabar galėjo glemžti šviesą ir raudonuoti taip pat laisvai kaip Lėni Ryfenštal nagai – Lėni garsėjo savo įdegiu ir į keliones visuomet pasiimdavo porą fotografų, kad paveiksluotų ją ir jos apdarus.

– Ką pasakytum… kelios vištos, karvė, paprastas kaimo gyvenimas? Kartu su tavimi.

Judita nebuvo tikra, ar gerai suprato Helmutą. Opelis šokčiojo duobėtame kelyje, Judita užsigavo alkūnę į durų rankeną ir cyptelėjo iš netikėtumo ir skausmo. Kai saulei leidžiantis jie susirengė važiuoti atgal, Helmutas tylėdamas įlipo į automobilį ir kurį laiką ramiai sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Jis net nepaėmė Juditos už rankos, nepabučiavo. Ar Helmutas iš tiesų kalbėjo apie galimybę po karo likti čionai? Ar tikrai? Kaime?

– Ne vienas karininkas ketina taip padaryti. Tu juk norėtum į kaimą, širdele?

Iš pradžių Judita tesuvokė viena: Helmutas neketina važiuoti be jos į Vokietiją, Helmutas pasiliks čia, Judita jo nepraras. Paskui mintyse šmėstelėjo vaizdas, kaip juodu gyvena vidury panašaus į Tarą kaimo, kvepia rugiai, merginos neša į vežimą pieno bidonus, ji gyvena su vokiečiu, nors jau yra ištekėjusi, žvilgsniai iš padilbų, kaskart vos jai nusigręžus, ant kulnių teška spjaudalai. Nepadėtų nė tai, jeigu Helmutas įsigytų ne ūkį, o dvarą, Judita nenorėjo likti dvare kaip sugyventinė. SS karininko santuokos paraišką peržiūri saugumo tarnybos štabas, per šį sietą jinai nepereis, ir netgi gavus leidimą santuoka sugriautų Helmutui karjerą, Berlyne Juditai nėra kas veikia. Galbūt todėl Helmutas ir šnekėjo apie kraustymąsi į kaimą. Tačiau Helmuto žodžiai reiškė ir kitką: Vokietija išliks, Vokietija nugalės, bolševikai čia nebesugrįš. Kitaip Helmutas neplanuotų čia savo ateities.