Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Susirašinėjau su vienu kitu bičiuliu ir pasiūliau jiems Estlando kaimo vietoves. Tu buvai nuostabi kaimo gyvenimo gidė. Žemė pažiūrėti derlinga, viskas veša, ko daugiau gali norėti. Tad kodėl nesusikurti kaime nuosavo rojaus?

– Tačiau po karo tu juk turėsi visas galimybes daryti bet ką ir bet kur! – sušuko Judita.

– Aš maniau, kad tu nori likti čia.

– Seniau tu nieko neklausinėjai apie ateitį.

Helmutas spragtelėjo portsigarą ir užsidegė cigaretę.

– Tai tu nori vykti Vokietijon?

– Šito irgi neklausei.

– Nedrįsau.

Tie žodžiai nuramino Juditą, ji veltui išsigando. Helmutas kol kas neįgyvendino savo planų, dar nenusižiūrėjo vienkiemio arba dvaro. Judita, ko gero, neturės jam aiškinti, kaip skirtingai estai vertina sugyventines, jai neteks savo gėdos išlieti žodžiais. Vokiečių pažiūra į meilužes atrodė kur kas pakantesnė, draugių ar sekretorių augantys pilvai nieko nedirgino. Moterys paprasčiausiai iškeliaudavo poilsiauti į kokį nors Vokietijos miestą, kur, pasak gandų, galima smagiau ir drąsiau leisti laiką ir geriau maitintis. Taip iškeliavo Alisė, turėjusi tą pačią siuvėją kaip ir Judita, ir taip išvažiavo Astrida, su kuria Judita lankėsi pas tą pačią kirpėją, ir galų gale savo lagaminus susikrovė Gerda, bet Gerda nors buvo pažadėjusi parašyti. Judita turi paklausinėti Gerdos, koks ten, Vokietijoje, gyvenimas, gal prieš visiškai apsispręsdama ji nuvyks pas ją paviešėti. Vokietijoje nėra pažįstamų iš ankstesnių laikų, tenai, ko gero, būtų vis viena, jeigu tektų nugyventi likusį gyvenimą kaip sugyventinei. Helmutas gali vesti savo giminei ir reichui tinkamą moterį. Judita tai iškęstų, jei juodu liktų kartu.

– Aš keliausiu visur, kur tik tu panorėsi, – sukuždėjo ji.

Edgaras dirstelėjo į kišeninį laikrodį: spės laiku. Laikrodžio kišenės pamušalas išsitampė per nekantrius judesius – kas dieną jis skaičiavo valandas iki kito susitikimo. Net menkiausias informacijos krislas, kurį pavykdavo gauti, padvigubindavo jo nekantrumą, mat jam atrodė, kad kiekvienas prie raporto pridurtas faktas buvo jo dovana tam vyrui. SS hauptšturmfiureris Hercas buvo juo patenkintas, matyti plika akimi, ir galbūt kurį vakarą jis bus pakviestas Herco draugėje į teatrą. Jisai tam rengėsi, jau buvo užsisakęs pas siuvėją naują kostiumą ir pareikalavęs, kad kostiumas atrodytų lyg gautas tiesiai iš Berlyno.

Restorane buvo toks pat erzelis kaip praėjusį kartą: juodi bendrosios SS kariuomenės mundurai, pilki vermachto mundurai, visi vienodai liekni. Į akį krito „sušaldytos mėsos ordinai“, ereliai ir svastikos, Edgaras turėjo nukreipti žvilgsnį. Stalingrado istorijos netiko nei moterims, nei vaikams, nei jam.

Hauptšturmfiureris Hercas pamojęs atsistojo.

– Malonu vėl susitikti, pone Fiurstai. Kelneri! Siūlyčiau paragauti balandžio, ypač skanus. Prašom atnešti dar to puikaus rislingo.

Atsisėdęs prie balta staltiese užtiesto stalo, Edgaras vėl stengėsi nespoksoti į pašnekovo Geležinį kryžių ir neužmiršo oriai pakelti antakių. Tik tiek, kad jo žvilgsnis atrodytų laisvesnis. Nė kiek neperdėdamas. Dešinysis skruostas atsuktas į Hercą. Rytas praėjo įtemptoje aplinkoje, o karšta skepeta, uždėta ant veido prieš skutimąsi, buvo per karšta, jis nerado alūno ir padarė klaidą išgalandęs skustuvą. Jo elgesys panėšėjo į ką tik paauglystę išaugusio vaikinuko, kuris dailinasi prieš eidamas susitikti su savo išrinktąja; lygiai toks pat susijaudinęs, drebančiu balsu kartojantis sakinius, kurie gali praversti. Toks susitapatinimas dar labiau įkaitino jo ir šiaip dėmėtą odą, ir tas įkaitis neišnyko nė gatvėje. Laimei, jį išgelbėjo restorane vyraujanti prieblanda. Edgaras matė, kaip praeinančios pro šalį nuotykių ieškotojos nužiūrinėja Hercą, ir patenkintas pastebėjo, kad tas visiškai nekreipia į jas dėmesio. Vyriškis buvo mandagus damoms, tačiau jo žvilgsnis neužkliudė nė vienos moters krūtinės ar strėnų kontūro. Tad pudros dėmė ant šiaip pavyzdingos jo apykaklės atrodė keistai.

– Jūs iš peties pasidarbavote, esu be galo dėkingas. Dabar turiu jums naują įdomų pasiūlymą. Kaip ir pats gerai suprantate, mums čia reikia daugiau darbo jėgos, ir buvo nuspręsta jos įsivežti Estijon.

Padėtos ant stalo porcijos sutvardė šokčiojančias Edgaro mintis ir jis suvilgė lūpas vynu, bet jo neišgėrė. Jis nedrįso paprašyti kito gėrimo, nors mėsa strigo nuo ankstesnių minčių išdžiūvusioje gerklėje. Edgaras kostelėjo. Reikėjo atsidėti darbui, jis negalėjo leisti, kad Herco pasitikėjimas juo pranyktų.

– Mums trūksta vyrų, – tarė hauptšturmfiureris. – Gamyba negali atsigauti, bolševikų sudegintos žemės taktika užsibaigė neįtikėtinais nuostoliais, bet jums tai, savaime aišku, jokia naujiena. Mums reikia naujų gamybinių pastatų ir gyvenamųjų būstų naujai darbo jėgai. Ankstesnės darbo stovyklos buvo pavaldžios Vyriausiajai reicho saugumo valdybai, dabar steigiama stovykla priklausys ūkio sričiai, SS Vyriausiajai ūkio ir administracijos valdybai. Manoma, kad D valdyba pasieks geresnių rezultatų, nes, tiesą sakant, darbo stovyklos davė ne visai tokius rezultatus, kokių iš jų buvo tikėtasi. Būsime pavaldūs naujai paskirtam Koncentracijos stovyklų ir apsaugos inspekcijos SS grupenfiureriui Richardui Gliuksui – jis bus tiesiogiai atskaitingas reichsfiureriui Himleriui. Taigi mane perkels kitur, ir aš pradėjau rinkti atsakingus darbuotojus tai svarbiai užduočiai vykdyti. Praėjusią savaitę buvau nuvykęs susipažinti su teritorija, kurioje bus statoma nauja priverčiamojo darbo stovykla, ir galiu pasakyti, kad darbo ten į valias. Kelių būklė yra baisi, buvau labai patenkintas, kad mano vairuotojas yra nagingas mechanikas. Vaivaros komendantu paskirtas SS hauptšturmfiureris Hansas Aumejeris, turintis dešimties metų ūkinio darbo patirtį, taigi, ko gero, jam vadovaujant darbo našumas pasieks naują lygį. Mes kaip tik svarstome klausimą dėl administracinių nurodymų. Bendradarbiaujame su įmonėmis „Baltische Ölgesellschaft m.b.H“ ir „Organisation Todt Einsatzgruppe Russland Nord“ 15, ir savo kolektyve noriu turėti patikėtinį, išmanantį vietos aplinką.

Kaip tik tada, kai Judita pasuko į Rožinio gatvę, iš tarpuvartės prieš ją žengtelėjo Rolandas, vilkįs vokišką mundurą, ir mandagiai kilstelėjo kepurės snapelį. Judita sustingo vietoje, svarstė, ar pulti bėgti, ar ji spėtų atrakinti duris, patekti namo – iki durų tebuvo tik dešimt metrų. Įkyriai įsispoksojęs vyras išgąsdino pirkinius nešančią tarnaitę, Judita pastebėjo ją neryžtingai trypčiojant.

– Marija, tu gali eiti vidun, – tarė Judita.

Mergina šmurkštelėjo pro vartus, Judita nutaisė mandagią miną, lyg tarp kitko linkčiodama poniai kaimynei ir vokiečių armijos parduotuvės vedėjui. Rolandas stvėrė Juditą už riešo ir privertė eiti.

– Eime pasivaikščioti, – pasakė jis.

Jie nuėjo susiėmę už parankių, Rolando eisena buvo rami, balsas ne.

– Man reikės tavo motinos buto.

Judita tylėjo. Jeigu garsiai suriktų, ji visiems laikams galėtų atsikratyti Rolando ir jai niekada nesivaidentų, kad regi jį minioje, ir nereikėtų gąsčioti jam netikėtai atsiradus nei galvoti, ar Helmutas staiga nesužinos. Juodu buvo vidury minios, per šūksnį nuo jų stovėjo palaikantis viešąją tvarką policininkas. Judita išsižiojo, bet balsas sustingo, jos žvilgsnis šokčiojo nuo vieno praeivio prie kito, mintyse sklandė replikos, kurias ji ištartų, susitikusi ką nors, ką reikėtų pasveikinti, supažindinti, jos galvoje spiečiais sukosi variantai, tačiau kiekvienas parengtas sakinys atšokdavo nuo stiklinio Rolando žvilgsnio. Rolandas suspaudė jai ranką, vertė eiti vienodu tempu, kai Judita mėgino išsiplėšti.